2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

Gayle Forman „Jei pasilikčiau"

Gayle Forman
 Prisipažinsiu, kad skaitydama knygą verkiu labai retai (tokiems atvejams suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų), bet šis neįtikėtinai liūdnas, gyvenimiškas romanas ėmė ir sugraudino iki ašarų. Skaitant vis piršosi mintis – o ką gi aš daryčiau, jeigu man, praradusiai viską, kas brangiausia, reikėtų rinktis tarp gyvenimo ir mirties? Ar pasiduočiau nevilčiai ir leisčiausi nunešama užplūdusios graudulio bangos, ar susiimčiau ir nuspręsčiau pasilikti? Ši be galo jautri istorija iš tiesų priverčia susimąstyti bei naujai pažvelgti į mus supančius žmones. Juk tiek daug kasdieniškų, įprastų dalykų lieka taip ir neįvertinti…

 Gayle Forman gimė 1970 m. birželio 5 dieną Amerikoje. Žymi rašytoja karjerą pradėjo Seventeen žurnale, kur rašė straipsnius jaunimui aktualiomis temomis, o vėliau tapo laisvai samdoma žurnaliste. 2002 m. Gayle Forman kartu savo vyru Niku apkeliavo aplink pasaulį. Kelionės metu autorė įgavo neįkainojamos patirties, kurią sutalpino kelionių knygoje. Po dvejų metų buvo išleistas ir antrasis jos kūrinys „Sisters in Sanity”, skirtas jaunimo auditorijai. Vis dėlto visišką šlovės viršūnę autorė pasiekė tik 2009-aisiais, kai į plačiąją rinką buvo paleista trečioji Gayle Forman knyga „Jei pasilikčiau“. Ši jautri istorija laimėjo daugybę apdovanojimų, o 2014 metų rugpjūčio 22 dieną įvyko pagal knygą pastatyto filmo premjera. Garsi amerikiečių kilmės autorė taip pat yra parašiusi kūrinio tęsinį „Where she went” („Kur ji nuėjo”), tačiau lietuviškos leidyklos šios knygos neplanuoja versti.

Knygos viršelis
 Pagrindinė „Jei pasilikčiau“ veikėja ir pasakotoja Mija – gabi septyniolikmetė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be muzikos. Vieną speiguotą rytą merginos šeima nusprendžia pasinaudoti netikėtu laisvadieniu ir susiruošia aplankyti seniai matytus bičiulius. Deja, niekas nenumanė, kad ši nekalta kelionė baigsis didžiule tragedija... Staiga į šeimos automobilį atominės bombos jėga rėžiasi keturių tonų pikapas ir po kurtinančio triukšmo Mija susivokia žiūrinti į savo sumaitotą kūną. Ji įgyja nematerialų pavidalą – negali nieko jausti, tačiau sugeba judėti ir regėti įvykius iš šalies. Merginai tenka su siaubu stebėti, kaip į plastikinį maišą paguldoma mama, kaip paklode apdengiamas tėtis, kaip jos pačios kūną medikai gabena į ligoninę… Pamažu Mija apsipranta su mintimi, kad jai suteikiamas šansas pasirinkti – pabusti iš komos ar ne. Ką nuspręs mergina – pasitraukti kartu su savo šeima ar susitaikyti su netektimi ir pasilikti?

 Ieškodama atsakymo į šį klausimą Mija ima leistis prisiminimų takais. Ji dar kartą išgyvena tai, kas svarbiausia jos gyvenime: smagius šeimos nutikimus, svajones, meilę - viską, ką ji turėjo, ir viską, ko ji vis dar gali netekti. Šie įsiskverbimai į merginos atmintį suteikia skaitytojams galimybę artimiau susipažinti su Mijos kasdienybe, jos aplinka, ją supančiais žmonėmis. Kuo ryškiau piešiami veikėjų paveikslai, tuo labiau sukrečia ir paveikia kūrinio pradžioje įvykęs nelaimingas atsitikimas, o pati avarija nejučia tampa tikra ir asmeniška. Darosi sunku suvokti, kad šių spalvingų, energingų ir taip Mijos mylimų žmonių paprasčiausiai nebėra.

Angliškas viršelis
 Šioje knygoje ypač didelį vaidmenį vaidina muzika. Mija yra tikra violončelės virtuozė,  jos vaikinas Adamas – sparčiai populiarėjančios roko grupės „Krintanti žvaigždė” lyderis, merginos tėtis – buvęs būgnininkas, net draugai, pas kuriuos lemtingąją dieną keliavo šeima, yra vieni iš mamos ir tėčio muzikinės jaunystės bičiulių. Visas kūrinys yra smelkte persmelktas muzika – ji papildo veikėjų charakterius, išryškina jų panašumus bei skirtumus, perteikia stipriąsias bei silpnąsias puses, suveda, išskiria, nulemia ir kitaip įtakoja veikėjų gyvenimus. Nors aš niekada negrojau nė vienu instrumentu ir apskritai ne itin domiuosi muzikos pasauliu, man buvo nesunku susitapatinti su veikėjais ir pajusti jų meilę tam, ką daro. Subtiliai, tačiau veiksmingai pasitelkdama muziką Gayle Forman suteikė kūriniui išskirtinio žavesio ir patrauklumo.

 Nors šios knygos siužetas ir nepasižymi ypatingu originalumu, viską atperka pasakojimo paprastumas bei nuoširdumas. „Jei pasilikčiau” yra labai lengvai skaitoma išminties ir įžvalgos kupina istorija, gebanti sušildyti net žvarbiausią širdį. Nuoširdžiai rekomenduoju susipažinti su Gayle Forman kūryba, o perskaičius knygą pažiūrėti ir filmą. Ganėtinai gilus, rimtas ir romantiškas jis puikiai tiks ramiam vakarui praleisti.

2014 m. gruodžio 19 d., penktadienis

Tamara Kriukova „Telepatas"



Tamara Kriukova
 Tamaros Kriukovos „Telepatas” jau kurį laiką šmėžavo mano norimų skaityti knygų sąraše. Paprastas vaikinas, paslaptinga atminties kortelėje įrašyta programa ir netikėtai įgyti telepatiniai sugebėjimai – išties įdomus derinys, kvepiantis gera istorija. Susidaręs pirmas įspūdis pasitvirtino – kūrinys patiko ir paliko daug minčių. Galbūt susidomėsite ir Jūs?

 Tamara Kriukova gimė 1953 m. spalio 14 dieną Vladikaukaze, Rusijoje. Žymi rašytoja anksti išmoko skaityti ir rašyti ir nuo to laiko negali įsivaizduoti savo gyvenimo be knygų. Meilė literatūrai pastūmėjo autorę studijuoti anglų kalbą. Baigusi Šiaurės Osetijos valstybinį universitetą, ji išvyko į Egiptą ir ten kurį laiką dirbo vertėja. Afrikoje patirti nuotykiai įkvėpė moterį parašyti pirmąją savo knygą. Šiuo metu garsiosios rašytojos sąskaitoje - net keturiasdešimt šeši kūriniai. Ji yra reikšmingų šalies konkursų, premijų laureatė bei labai universali autorė, nesibodinti rašyti įvairaus žanro kūrinių: pasakų, eilėraščių, fantastinių istorijų, romanų. Pagal Tamaros Kriukovos knygas yra sukurti du filmai.

 Pagrindinis „Telepato“ veikėjas šešiolikmetis Olegas - paprastas vaikinas, kartu su mama gyvenantis kukliame daugiabutyje. Jis beviltiškai įsižiūrėjęs gražiausią mokyklos merginą Mašą ir visais įmanomais būdais stengiasi patraukti jos dėmesį. Deja, išrankiai pelenų spalvos plaukų savininkei Olegas primena buvusį susižavėjimo objektą, todėl daili mėlynakė sukurpia antrininkui keršto planą ir skaudžiai užgauna jo širdį. Pažemintas ir labai įskaudintas vaikinas nevykusią dieną nusprendžia pratęsti greitojo maisto restorane ir ten netikėtai gauna pasiūlymą lengvai užsidirbti pinigų. Užduotis be galo paprasta – tereikia paskambinti išstypusio paauglio duotu numeriu ir atsiliepusiam pašnekovui perduoti gautą atminties kortelę. Vis dėlto už viso šito slypi kur kas daugiau ir istorija įgauna pagreitį, kai vaikinas, peržiūrėjęs kortelėje slypinčią informaciją, įgauna ypatingų telepatinių sugebėjimų. Negana keistų, gąsdinančių metamorfozių, kurioms ima paklūsti jo sąmonė, Olegą pradeda persekioti ir paslaptingosios programos savininkas... Štai tada ir prasideda tikrieji nuotykiai - netikėtų siužeto vingių bus apstu.

Knygos viršelis
 Olego įgyti sugebėjimai - labiausiai intriguojanti šio kūrinio detalė. Nesąmoningi įsiskverbimai į kito žmogaus mintis, nelauktai aplankančios ateities vizijos, aplinkinių nuotaikų nustatymas prikausto dėmesį ir verčia smalsiai stebėti, kaip su įgytomis galiomis susidoros vaikinukas. O jam sekasi ganėtinai neblogai. Vos supratęs, kad atminties kortelėje įrašyta programa amžiams pakeitė jo gyvenimą, Olegas ima kurti praturtėjimo planus ir, pasitelkęs aiškiaregio nuojautą, pradeda dalyvauti loterijose, stengiasi atspėti laimingus skaičius. Vis dėlto euforija trunka neilgai – įgyti sugebėjimai netrukus atskleidžia kitą savo pusę ir ima kišti koją. „Kas gi nenorėtų išmokt skaityti svetimas mintis ir žinoti viską, kas netrukus įvyks? Matuodamasis Nostradamo kaukę, kiekvienas mato tik džiugias perspektyvas, tačiau kaukės paskirtis – slėpti tai, kas yra viduje. Tik tas, kuriam duotas tikras aiškiaregystės talentas, gali suprasti, kad mokėjimas pranašauti – ne likimo dovana, o našta ir prakeiksmas.“ – štai kokios mintys ima suktis Olego galvoje. Jis nenutuokia, kada priepuolis ištiks jį dar kartą, atneš didžiulį galvos skausmą ir pasiglemš visą jo energiją. Vaikinas nebenori regėti kraupių vizijų, justi nelaimėlių panikos ir girdėti paskutinio atodūsio garsų. Tačiau jau per vėlu - grįžti atgal nebeįmanoma ir Olegui tenka susigyventi su naujaisiais sugebėjimais, vienu mostu nušlavusiais nykią vaikino kasdienybę.

Rusiškas viršelis
 Tamara Kriukova knygoje ypatingai akcentavo ir atšalusius sūnaus bei motinos santykius. Sulig kiekviena diena plyšys tarp Inos Michailovnos ir Olego nenumaldomai plėtėsi – jiedu visados bardavosi dėl menkniekių. Olegas, kaip ir kiekvienas paauglys, norėjo daugiau laisvės ir negalėjo pakęsti nuolatinių motinos pamokslavimų ir priekaištavimų. Tuo tarpu Ina Michailovna, kaip ir kiekviena rūpestinga mama, tik norėjo savo vaikui visko, kas geriausia: „Anksčiau jinai tikėjosi: Olegas paūgės ir pasidarys lengviau. O dabar su nostalgija prisiminė tą sunkų metą, kai sūnus buvo mažas. Mieliau ji vėl neprivalgytų ir neišsimiegotų, negu matytų, kaip jis kasdien darosi vis svetimesnis. Visas jos gyvenimas sukosi apie Oležeką, ji iš kailio nėrėsi, kad tik jam nieko netrūktų“. Olego mama troško sulaukti paprasčiausio sūnaus dėkingumo, gero žodžio, šilto apkabinimo, ji norėjo, kad jiedu būtų tikra šeima. To paties norėjo ir vaikinas, tačiau jame įsitvirtinęs maištininkas nenorėjo nusileisti motinai su savo pamokslais. Tolesnėje siužeto eigoje nutinka kai kas baisaus ir tada Olegas supranta, kaip smarkiai jis klydo ir kaip jis vis dėlto stipriai myli savo mamą. Taigi Tamara Kriukova skatina skaitytojus nebijoti parodyti savo jausmų, ragina su artimaisiais pasidalyti nuoskaudomis bei mažais džiaugsmais, būti šiltesniems, jautresniems,  atviresniems, dažniau apkabinti, ištarti gerą žodį ir kitaip parodyti meilę savo tėvams, draugams, artimiesiems. Juk šeima yra didžiausia vertybė, tad vertėtų puoselėti tarpusavio santykius. 

 „Telepatas“  yra ne tik įdomi ir intriguojanti istorija, puikiai tinkanti smagiai praleisti vakarą. Joje gausu ir susimąstyti verčiančių minčių, vaizdingų žodžių, posakių, įdomių pastebėjimų. Kūrinyje mokslinė fantastika persipina su kasdienybe, yra nagrinėjamos aktualios paauglių problemos, todėl knyga turėtų patikti tiek antgamtinės, tiek realistinės literatūros gerbėjams. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ir įsitikinti tuo patiems!

2014 m. gruodžio 12 d., penktadienis

Susan Ee „Pasaulis po to"


Neskaičiusiems knygos „Angelų įsiveržimas“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Susan Ee
 Knygą „Angelų įsiveržimas“ jau įtraukiau į geriausių pastaraisiais metais skaitytų kūrinių sąrašą, todėl visą šį laiką degiau noru į rankas paimti antrąją šios serijos dalį. Turiu pripažinti, kad tęsinys manęs nenuvylė, tačiau ir neprilygo pirmosios dalies sukeltai gerų emocijų bangai - po galingo „Angelų įsiveržimo“ tikėjausi kažko daugiau. Kad ir kaip ten bebūtų,  kūrinį stipriai rekomenduoju visiems, kas neišpeikėte pirmosios knygos. 

 Antrosios serijos dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Sustingdyta paralyžiaus, kurį sukėlė angelas - skorpionas, Penryn kartu su šizofrenike motina bei vudu lėlę primenančia Peidže yra gabenama Pasipriešinimo judėjimo sunkvežimiu. Visi aplinkiniai mano, kad Penryn yra mirusi, todėl išsivadėjus nuodams lyg niekur nieko atsisėdusi mergina sukelia išgyvenusiems paniką, baimę ir nepasitikėjimą. Tą patį galima pasakyti ir apie mažąją Peidžę, kuri savo išvaizda gąsdina ne tik Obio kariauną, bet ir visko mačiusią jos seserį. Nepaisant prieštaringų jausmų, Penryn stengiasi ir toliau ginti bei globoti septynmetę, tačiau po kraupaus įvykio ši pradingsta ir mergina vėl leidžiasi į sesers paieškas. Pavojingos kelionės metu Penryn apsilanko šiurpą keliančioje eksperimentinėje laboratorijoje, nukeliauja į naująją angelų būstinę ir, žinoma, įsivelia į ne vieną kovą.  Nuožmi mergina kuo toliau, tuo daugiau sužino apie pakeistos sesers paskirtį, apokalipsę, sparnuotųjų būtybių užmačias ir iš atskirų dėlionės detalių pradeda susidaryti bendrą vaizdą. 

 Tuo tarpu Rafas rūpinasi, kaip atgauti savo sparnus, nes be jų negali grįžti į sparnuotųjų būtybių pasaulį ir vėl tapti lyderiu, arkangelu. Be to, jis nežino, kad Penryn vis dar gyva. Taigi šįkart kūrinio veiksme Rafas beveik nedalyvauja, pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje. Tuomet ir prasideda pats įdomumas – dingsta slogi atmosfera, Penryn ir Rafas vėl tampa komanda, atsiranda skaitytojų pamėgti sarkastiški judviejų pašnekesiai, pašmaikštavimai. Manau, kad Rafo trūkumas ir yra didžiausias šios knygos minusas, nes būtent jo atsiradimas kūriniui suteikė gyvybingumo.

Knygos viršelis
 Susan Ee parašytame tęsinyje dar daugiau siaubo elementų bei kraupių siužeto vingių nei pirmoje dalyje. Mane asmeniškai  labiausiai sukrėtė Peidžės, mažos, mielos mergaitės transformacija į sudygsniuotą monstrą ir tai, kokiomis akimis į ją žvelgė vyresnioji sesuo. „Mano ranka nevalingai pakilo aukštyn. Ketinau paglostyti jos plaukus, kaip visada darydavau. Ji pažvelgė į mane, ir plaukai nuslinko nuo veido, atidengdami siūles. Jos veidas buvo išraižytas šiurkščiais, nelygiais dygsniais. Nuo lūpų iki ausų besitęsiančios siūlės atrodė kaip dirbtinas šypsnys, įrėžtas į jos veidą. Raudonos, juodos ir mėlynos spalvos dėmėmis išmuštos siūlės prašėsi dėmesio. Jos bėgo žemyn per kaklą ir dingo po suknele. Troškau, kad nebūtų bent vienos siūlės – tos, kuri juosė jos kaklą: atrodė, lyg jie galvą būtų prisiuvę prie kūno. Mano ranka pakibo virš jos galvelės, bet, jau beveik liesdama plaukus, sudvejojo. Tada nusileido šalia manęs. Nusisukau nuo Peidžės“. Nepaisant aplinkybių, ši herojė nepaliovė stebinti savo stiprybe, valingumu bei pasiaukojimu dėl artimųjų ir net nepažįstamų žmonių gerovės. Ji galėjo nusisukti nuo savo sesers, tačiau, užuot tai padariusi, rizikavo savo gyvybe ir leidosi į jos paieškas. 

 Dideliam mano džiaugsmui, „Pasaulyje po to” autorė atskleidė daugiau Penryn asmenybės ir net išdavė keletą silpnų merginos vietų. „Čia yra daug mano metų vaikų, tačiau nei vieno jų nepažįstu. Kai kurias mergaites mamos arba tėčiai apglėbę kaip mažus vaikus. Jie atrodo saugūs ir ramūs, mylimi ir ginami, priklausantys tėvams. Svarstau, koks tai jausmas?  Ar tai tikrai taip gerai, kaip atrodo žiūrint iš šono? Pajuntu, kaip atsargiai apglėbiu savo alkūnes, lyg apkabindama pati save. Atpalaiduoju rankas ir išsitiesiu. Kūno kalba gali daug ką pasakyti apie tavo vietą pasaulyje, bet mažiausia, ko dabar reikia – atrodyti pažeidžiamai.” Penryn trokšta tėviškos meilės, kurios niekada nesuteikė jos šizofrenikė mama. Šioje dalyje ne itin nagrinėjami judviejų tarpusavio santykiai, tačiau viena yra aišku – jei tik atsirastų galimybė, Penryn tuojau pat nusimestų drąsios bei ryžtingos paauglės kaukę ir su malonumu savo rūpesčius perleistų kitiems – vyresniems, atsakingiems, daugiau patirties turintiems suaugusiesiems. Kadangi postapokaliptiniame pasaulyje tai neįmanoma, merginai tenka susiimti ir vėl tapti atsakingai už savo šeimą. Tai, kad Penryn nė kartelio nepalūžta, dar kartą įrodo, kokia ji stipri savo vidumi. 

Olandiškas viršelis
 Kaip jau minėjau, Rafas pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje, tačiau net ir tiek užtenka, kad tarp angelo ir žemės dukros įsižiebtų kibirkštėlė. Šį kartą ir vienas, ir kitas plačiau atveria savo širdį ir nebe taip slepia užvaldžiusius jausmus. Nors nebuvo nei bučinių, nei meilės scenų, atsiradę nedrąsūs prisilietimai ir šiokie tokie prisipažinimai leido suprasti, kad chemija daro savo. „Ir nėra jokios išeities, ar ne? – paklausiau. – Mes esame mirtini priešai ir aš turėčiau stengtis nužudyti tave kaip ir kiekvieną, panašų į tave? Jis palinko į priekį, priglaudė kaktą prie manosios ir užsimerkė. – Taip, - ištarė, o jo švelnus kvapas glostė mano lūpas. Aš taip pat užsimerkiau, susitelkdama į šilumą, kurią skleidė jo kakta.” Nors šiuo metu judviejų draugystė neįmanoma, tačiau, labai tikėtina, kad tolimesnėse dalyse jie atras būdą likti kartu.

 Rekomenduoju šią knygą visiems „Angelų įsiveržimo” fanams, taip pat veiksmo, siaubo ir intrigos kupinų kūrinių mėgėjams. Yra žinių, kad trečioji penkių knygų serijos dalis bus išleista 2015 m. gegužę. Jau nekantrauju ir laukiu įspūdingo tęsinio, o Jūs? 

 Trečiosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

2014 m. gruodžio 5 d., penktadienis

Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“

 Neskaičiusiems knygos „Ypatingų vaikų namai”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Ransom Riggs
 Visame pasaulyje pripažintas Ransom Riggs debiutas „Ypatingų vaikų namai” sulaukė didelio populiarumo ir Lietuvos skaitytojų tarpe. Gerbėjų džiaugsmui, „Alma Littera“ išleido antrąją trilogijos dalį „Kiaurymių miestas“. Atsižvelgiant į tai, kad knygos „Ypatingų vaikų namai” aprašymas peržiūrų skaičiumi nurungė visas kitas šiame tinklaraštyje publikuotas recenzijas, neabejoju, jog šauni naujiena praskaidrino nuotaiką ir Jums. Aš, perskaičiusi šią knygą, jau trokštu tęsinio ir skubu dalintis savo įspūdžiais!

 Po kvapą gniaužiančių pirmosios dalies įvykių panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai buvo subomborduoti ir laiko kilpa, daugybę metų saugojusi jos auklėtinius nuo negailestingo išorinio pasaulio, tapo nesaugi. Siekdami išgelbėti paukščio kūne įstrigusią direktorę, Džeikobas ir devyni ypatingieji leidžiasi į kelionę po 1940-ųjų pasaulį. Pavojingo žygio metu jie išgirsta kraupią žinią -  panelei Peregrinei laiko liko ne per daugiausia. Po dviejų dienų ji negrįžtamai praras savo žmogiškąją esybę ir liks paukščiu iki pat mirties. Jei taip nutiks, Džeikobas įstrigs praeityje ir, norėdamas grįžti į savo laiką, turės laukti metų metus. Negana to, padarams pagrobus visas ymbrynes išnyks laiko kilpos ir įvyks tikrų tikriausia katastrofa. Taigi panelės Peregrinės auklėtiniams nelieka nieko kito, kaip tik vykti į Londoną ir stengtis padaryti neįmanoma – rasti paskutinę išlikusią ymbrynę, vardu panelė Vren, ir išvaduoti nelaisvėn pakliuvusias, nežinia kur kalinamas ypatingųjų globėjas.

 Nutrūktgalvišką paauglių užmojį dar labiau apsunkina Antrasis pasaulinis karas, kurį Ransom Riggs vaizdžiai aprašė nusiaubtame Londone. Verkiančių vaikų evakuacija, gaudžiančios sirenos, perspėjančios apie būsimą oro antskrydį, išdaužyti langai, bombos sprogimų išrausti krateriai, pakelėse gulintys lavonai, sukūriuojančios dulkės, apsmilkę mūrai, apgriuvę skliautai, ore tvyranti mirties baimė – visa tai taip gyvai aprašyta, kad nejučia pasijunti Antrojo pasaulinio karo apsuptyje. Autentiškos, vintažinės nuotraukos, iliustruojančios veiksmo vietą, dar labiau paryškina kraupią pasakojimo atmosferą, puikiai perteikia to laikmečio  nuotaiką, sukrečia ir suteikia kūriniui išskirtinumo.

Knygos viršelis
 Ransom Riggs daug dėmesio skyrė ne tik aplinkos kūrimui, bet ir veikėjų asmenybėms. Jei pirmoje dalyje ypatinguosius pažinote kaip tiesiog kitokius, antgamtiškomis galiomis pasižyminčius paauglius, tai „Kiaurymių mieste” jums bus leista su jais susipažinti artimiau. Sužinosite, kad neįprastai stiprios merginos Bronvinos Brantli širdis tokia pat didelė, kaip ir jos bicepsai. Pajusite simpatiją Hjugui Epistonui, kuris savo pilve gyvenančias ir labai mylimas bites nė nesusimąstydamas gali paaukoti vardan draugų gerovės. O kur dar Ema, mergina, gebanti rankomis įžiebti ugnį! Šioje dalyje ji tampa lydere ir, spinduliuodama optimizmu bei pasitikėjimu savo jėgomis, ne kartą įkvepia palūžusius panelės Peregrinės auklėtinius. „Niekad nebuvau susiduręs su žmogumi, kuris taip įžūliai pasitikėtų savimi kaip Ema. Visa savo išvaizda ji tiesiog spinduliavo savikliova: vaikščiojo atstačiusi krūtinę; mintyse ką nors nutarusi, kietai sukąsdavo dantis; kalbėdama vartodavo tik šaukiamuosius sakinus, nepripažindama klausiamųjų. Toks elgesys buvo užkrečiamas, man jis patiko, ir aš vos ne vos susitvardžiau nešokęs jos pabučiuoti čia pat, visiems matant.” – Emos asmenybe gėrėjosi Džeikobas. Jis kūrinyje irgi atlieka nepaprastai svarbią rolę – gebėdamas matyti ir justi kiauramėkles, ne kartą iš mirties gniaužtų išgelbsti kelionės draugus. Siužeto eigoje vaikinas kuo toliau, tuo daugiau sužino apie save ir savo gebėjimą, suartėja su ypatingaisiais vaikais ir galop pasijunta vienu iš jų.

 Kūrinio metu plėtojamas ir Džeikobo bei Emos ryšys, kuris toli gražu nėra toks paprastas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gyvendami panelės Peregrinės namuose, jos auklėtiniai neseno, tačiau sukaupė daugiau nei šimtą metų siekiančią patirtį. „Tai apgaulė. Iš tikrųjų čia ne aš. Jei galėtum pamatyti mane tokią, kokia esu iš tikrųjų, nebenorėtum nė pažiūrėti į mano pusę. (…) Aš esu senė! Manai, kad mes panašūs, deja, klysti. Sakai, tu myli šią moterį? Iš tikrųjų ji ragana, nukaršusi senė, pasislėpusi merginos kūne. Tu – jaunuolis, paauglys, mažas vaikas, palyginti su manimi. Tu niekada negalėtum suprasti, kaip žmogus jaučiasi be perstojo būdamas prie mirties slenksčio. Ir nereikia. Nenoriu, kad kada nors tau taip atsitiktų. Tau prieš akis visas gyvenimas, Džeikobai. Aš savąjį jau nugyvenau. Vieną gražią dieną – ko gero, labai greit – mirsiu ir virsiu dulke” – apgailestauja Ema. Džeikobui jų amžiaus skirtumas yra nė motais ir jis toli gražu neketina pasiduoti. Laukiu nesulaukiu sužinoti, kaip pasibaigs ši ypatinga ir be galo sudėtinga judviejų meilės istorija.
Kelios nuotraukos iš knygos

 Turiu pripažinti, kad „Kiaurymių miestas” viršijo visus mano lūkesčius – Ransom Riggs parašė puikų „Ypatingų vaikų namų” tęsinį. Unikali, jaudinanti, kupina įtampos, stipri ir sukrečianti knyga neabejotinai paliks įspūdį visiems siaubo, mistikos ir fantastikos žanrų gerbėjams. Garantuoju, kad laikas, praleistas skaitant šį kūrinį, neprailgs ir kartu su manimi nekantraudami pradėsite laukti trečiosios, paskutinės,  serijos dalies.

2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Keary Taylor „Ko aš nepasakiau..."



Keary Taylor
 Kas geriausiai sušildo už lango stipriai spaudžiant šaltukui? Ogi jautri, jausminga ir romantiška istorija! Šio mėnesio naujiena Keary Taylor kūrinys „Ko aš nepasakiau...“ neabejotinai atitinka visus jaukaus vakaro kriterijus ir patenka į mylimiausių mano knygų dešimtuką. Vargu ar įmanoma nepamilti šios už širdies griebiančios istorijos, kuri skatina įvertinti brangius žmones ir bet kokiomis aplinkybėmis džiaugtis tuo, ką turi…

 Pagrindinis šio romano herojus dvyliktokas Džeikas Heisas turi viską, apie ką tik galima pasvajoti: jis gyvena mažytėje Orkaso saloje, turi didelę, rūpestingą šeimą ir būrį gerų draugų, sėkmingai žaidžia futbolo komandoje, yra vienas geriausių mokyklos mokinių ir ketina stoti į Karines oro pajėgas. Iki visiškos laimės jam trūksta tik Samantos – nuo devintos klasės į akį kritusios dailios bei protingos kaštoninių plaukų savininkės. Būdamas iš prigimties drovus, jis vis neranda drąsos išsakyti Sem savo jausmus ir nuolat save dėl to graužia. Vieno vakarėlio metu geriausi Džeiko draugai įtikina vaikinuką nieko nebelaukti, važiuoti pas Samantą ir pagaliau prisipažinti meilėje. Deja, lemtingas vakaras baigiasi avarija – apsvaigę paaugliai nesuvaldo automobilio ir Džeiko gerklę perveria tvoros stulpelis. Taip vaikino gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu – pabudęs po narkozės jis sužino, kad įsmigęs stulpelis išplėšė jo balso klostes ir kad jis jau niekada nebegalės kalbėti. Po gydymų grįžęs namo į salelę, kurioje gyvena vos penki tūkstančiai žmonių, Džeikas turi išmokti gyventi kaip nebylys.

Knygos  viršelis
 Kadangi šios istorijos pasakotojas yra pats Džeikas, skaitytojams leidžiama pažvelgti į slapčiausias jo sielos kerteles ir kartu išgyventi viduje siaučiančias audras. Tai nėra lengva, nes vaikiną, kaip ir buvo galima tikėtis, užplūsta devynios galybės emocijų – jam sunku susigyventi su savo negalia. „Daktaras prakalbo apie tolesnį mano gydymą, apie reabilitaciją artimiausiomis dienomis, ateities galimybes, apie tai, kaip man pasisekė, kad nesu paralyžiuotas, bet aš nieko negirdėjau. Viskas nuplaukė į šalį, ir pasaulis pasidarė labai tylus ir ramus. Regėjau, kaip vienas po kito išnyksta man svarbiausi dalykai. Oro pajėgos. Futbolas. Keista, bet ir mokykla. Bet svarbiausia – Samanta. Taip jai ir nepasakiau.“ Šie vaikino žodžiai taikliai atspindi  jo jausmus – Džeiko meilė Sem yra tokia stipri ir visa pakelianti, kad vaikinas, išgirdęs diagnozę, nepuola į paniką ir nepradeda niršti dėl susiklosčiusių aplinkybių, o gailisi, ko taip ir nepasakė ne vienus metus mylimai merginai... Atsižvelgiant į tai, kokį stiprų poreikį jis jautė ištarti Samantai tuos tris trumpus, tačiau daug ką reiškiančius žodžius, nesunku įsivaizduoti, kaip klaikiai jis turėjo jaustis žinodamas, kad jau niekada fiziškai neįstengs to padaryti. Ir čia išryškėja stiprioji Džeiko pusė – vaikinas supranta galįs rinktis tarp apatijos ir pastangų susigrąžinti įprastą pasaulėlį. „Galėjau leisti šiai avarijai, šiam beprotiškam įvykiui sužlugdyti man gyvenimą. Visai nesunkiai galėjau leistis šios nelaimės suryjamas. Būtų be galo paprasta tiesiog pasiusti ant gyvenimo ir pasiduoti. Kur kas sunkiau būtų stengtis ir daryti tą patį, ką ir anksčiau. Nebus lengva vaikščioti po salą, kiekvienam gyventojui žinant, kas man nutiko. Juk taip ir bus – visi viską žinos. Vadinasi, reikia apsispręsti. Lengviausia išeitis ar sunkus, duobėtas kelias į priekį.“ – štai kokios mintys sukasi vaikinuko galvoje. Apsvarstęs visus ir prieš, Džeikas galop apsisprendžia nesigailėti savęs ir pasiryžta stengtis sugrįžti į įprastas vėžes.

Angliškas viršelis
 Grįžęs į mokyklą, vaikinas pradeda lankyti gestų kalbos pamokas, o vienintele jo bendraklase ir mokytoja tampa ne kas kitas, o išsvajotoji Samanta. Septyniolikmečiai ima daug laiko praleisti kartu ir sparčiai artėti vienas prie kito. Įdomiausia tai, kad nuo šios vietos pagrindinis kūrinio dėmesys nukrypsta į Samantą – ši mergina, pasirodo, turi kur kas rimtesnių bėdų už Džeiko nebylystę. Žinoma, vaikinas buvo pastebėjęs, kad aukščiausiais balais besimokanti mylimoji pastaraisiais metais smarkiai sulyso, o ir diena iš dienos ji atrodo vis prasčiau: kuo toliau, tuo labiau išsekusi, nervinga ir nežmoniškai pavargusi, tačiau nė nenutuokė, kad Samanta slepia itin didelę paslaptį ir kad jai žūtbūt reikalinga pagalba.

 Nepaisant to, kad kūrinyje gvildenamos toli gražu ne džiaugsmingos temos, knyga pulsuoja pozityvumu. Suprantama, Džeikui, pripratusiam nuolatos čiauškėti, buvo nelengva susigyventi su balso praradimu, tačiau laikui bėgant jis ėmė manyti, jog ši nelaimė įvyko ne be priežasties („Dabar, kai nebegaliu kalbėti, mano gyvenimas daugeliu atžvilgių sumautas. Bet jei nebūčiau tą  vakarą pasigėręs, jei nebūčiau pakliuvęs į avariją, ar būčiau kada išgyvenęs tokią akimirką? Akimirką, kai laikau Sem ranką ir atrodo, kad laikas neegzistuoja ir tikrovė negali mūsų paliesti? Kažkodėl tuo abejoju.”) Taigi Džeiką liūdesys apnikdavo gana retai, jis net kai kuriais aspektais džiaugėsi likimo iškrėsta išdaiga, jam atsiųstais išbandymais.

Dar vienas angliško
 viršelio variantas
 Įdomu tai, kad šį kūrinį Keary Taylor parašė ne be priežasties – knyga jai labai svarbi asmeniškai. Rašytoja nuo penkiolikos metų negirdi dešine ausimi ir dėl šio sutrikimo jai dažnai būna gėda ir nepatogu – autorei sunku suprasti, ką kalba žmonės, o triukšmingoje patalpoje ji visai negali dalyvauti pokalbyje. „Kaip ir Džeikas, aš turėjau apsispręsti. Galėjau leistis nuskandinama, galėjau supykti ant pasaulio ir leisti, kad ši nelaimė mane apribotų. Arba galėjau ko nors iš to išmokti. Ilgai truko, kol persilaužiau, bet pusės klausos netekimas išmokė mane vertinti daug kitų dalykų. Aš labai, labai džiaugiuosi, kad vis dar girdžiu kita ausimi. Labai džiaugiuosi, kad vis dar matau ir galiu kalbėti. Apie tokius dalykus susimąstai tik kurio nors vieno netekęs.” – skaudžia patirtimi knygos pabaigoje dalijasi autorė. Ji ragina visus nors akimirkai sustoti ir pagalvoti apie tai, ką turi. „Jei nesat girdėję, labai rekomenduoju susirasti grupės Adelita’s Way dainą „Somebody wishes they were you”. Manau, ji turėtų būti pagrindinė mano knygos garso takelio daina ir kad ji mus visus turėtų priversti susimąstyti.” Prisidedu prie Keary Taylor kvietimo ir taip pat kviečiu paklausyti šios prasmingos dainos (tai padaryti galite spustelėję ČIA).

 Knygą „Ko aš nepasakiau...” rekomenduoju visiems, kas nori daugiau sužinoti apie nebylių kasdienybę ar tiesiog ieško jausmingos istorijos, kuri privers pasijusti dėkingiems už kiekvieną nugyventą akimirką. Galiu garantuoti, kad kūrinys jumyse sukels tikrą emocijų audrą, paliks gilų įspūdį ir dar ilgai ilgai suksis galvoje!

2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Susan Ee „Angelų įsiveržimas"



Susan Ee
 Knygos, kurių siužetas sukasi apie angelus, skaitytojams toli gražu nėra naujiena, nes per pastaruosius keletą metų buvo išleista nemažai tokios tematikos kūrinių. Kai jau buvo imta manyti, jog sparnuotųjų būtybių bumas baigėsi, literatūros pasaulį sudrebino Susan Ee, kuri savo debiute „Angelų įsiveržimas“ pateikė kitokį požiūrį į angelus. „Klasikinis jų įvaizdis neatsiejamas nuo ištisų miestų ir žmonių sunaikinimo. Apreiškimuose jie atskleidžiami kaip pranašai ir lemties budeliai. Vis dėlto šiandien juos vaizduojame kaip mielus, mažyčius cherubinus arba tokias būtybes, kurios neriasi iš kailio, kad tik mes būtume laimingi. Norėjau išsklaidyti dabartinę miglą ir nuleisti juos į pasaulį.“ – viename interviu teigė rašytoja. Susan Ee idėja sulaukė visuotinio pripažinimo – knyga „Angelų įsiveržimas“ susižėrė kritikų pagyras, laimėjo begales apdovanojimų, yra išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų, o kino kompanija „Good Universe" įsigijo kūrinio ekranizavimo teises. Ši išskirtinė istorija man paliko išties gilų įspūdį, todėl kviečiu perskaityti bei įvertinti pasaulinį bestselerį ir Jus.

 Pirmosios penkių knygų serijos dalies veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, kurį prieš šešias savaites sunaikino į Žemę įsiveržę angelai. Kerštingos sparnuotosios būtybės nužudė milijardus žmonių, sugriovė miestus, sudegino būstus ir pasėjo paniką visų išgyvenusiųjų širdyse. Mūsų planeta tapo atgrasiu, apleistu bei suniokotu užkampiu, kuriame diena priklauso pabėgėliams ir puolančioms gatvių gaujoms, o nakties metu aidi klyksmai, aimanos bei nevilties kupini šūksniai. Postapokaliptiniame pasaulyje nei vienas išlikusysis nesijaučia saugus ir gali padaryti bet ką, kad tik apsaugotų bei pamaitintų savo šeimą. Ne išimtis ir Penryn, septyniolikmetė mergina, besislapstanti nuo angelų kartu su savo neįgalia septynmete seserimi Peidže ir psichiškai nesveika mama. Vieną naktį ieškodama savo šeimai prieglobsčio, Penryn susiduria su didžiausiu savo košmaru – penkiais Dievo pasiuntiniais, besikaunančiais tarpusavyje. Susirėmę nelygioje kovoje, jie vienam saviškiui nukerta sparnus ir palieka mirti. Vos merginai surusena viltis, jog šie siaubūnai nuskris sau ir visiems laikams paliks jas ramybėje, vienas iš angelų kilsteli galvą ir išvysta Penryn šeimą. Nežinodama, ko griebtis, mergina pasiduoda impulsyvumui ir, norėdama atitraukti sparnuotųjų būtybių dėmesį nuo Peidžės ir mamos, pametėja sužeistajam angelui kardą. Deja, atsitinka tai, ko Penryn negalėjo numatyti – viena iš egzekuciją vykdžiusių būtybių keršydama pagriebia merginos sesutę ir nusineša į jai nežinomą vietą. Siekdama išsiaiškinti, kur yra angelų būstinė, Penryn iš mirties gniaužtų išgelbsti besparnį Rafą ir taip prasideda jaudinanti bei nepaprasta judviejų kelionė po tamsią, suniokotą šalį, kurioje abu rizikuos viskuo, kas jiems brangiausia.

Knygos viršelis
 Pagrindinė kūrinio veikėja Penryn užkariavo visas mano simpatijas ir tapo viena mylimiausių herojų. Merginos sumanumas, atkaklumas, atsidavimas savo šeimai, vertybės ir prioritetai bei dvasinė ir fizinė stiprybė nepaliovė stebinti kiekviename puslapyje. Penryn, priešingai nei dauguma kitų moteriškosios lyties veikėjų, nėra silpna ir gali nugalėti už ją stambesnius ir aukštesnius vyrus, nelaukia pagalbos ir sugeba apsiginti pati. „Kasdienė Penryn kova, kuri truko ilgus metus ­– tarsi savotiška treniruotė. Ji ilgą laiką privalėjo rūpintis savimi, sergančia seserimi, psichiškai nesveika mama. Tai užgrūdina. Kai užgriūna apokaliptiniai įvykiai, tas gebėjimas būti savarankiškai, kovoti ir ginti – tarsi įsišaknijęs joje. Psichologiškai ji buvo pasiruošusi. Ji labiau subrendusi nei kitos septyniolikmetės.“ – paklausta apie šią neeilinę veikėją, pasakojo Susan Ee. Savigynos Penryn išmoko būtent mamos dėka – viena koja ant beprotybės slenksčio stovinti moteris nuvedė dukrą į užsiėmimus vedina noro ir pareigos apsaugoti atžalą nuo... savęs pačios. Užėjus šizofrenijos priepuoliams Penryn mama tapdavo nevaldoma ir galėdavo pridaryti rimtos žalos. Kūrinyje netgi buvo užsiminta, kad tą dieną, kai Peidžė tapo neįgalia, namie su ja buvo tik mama. Grįžę namiškiai rado ją nežinia kiek laiko sustingusią šalia mergytės ir verkiančią, tad galima daryti prielaidą, jog dėl dukros neįgalumo kaltas ne kas kitas, o ji.

 Kad ir kaip būtų keista, šioje knygoje romantikos ne per daugiausia – didžiąją siužeto dalį užima greitai besirutuliojantis veiksmas. Nors retkarčiais oras tarp Penryn ir Rafo įsielektrina, nei vienas neperžengia ribų, nes žmonių ir angelų draugystė yra uždrausta, o postapokaliptiniame pasaulyje nelabai ir įmanoma. Juk abu knygos herojai atstovauja skirtingoms pusėms ir kiekvienas turi savų priežasčių, kodėl gali jausti neapykantą ir nepasitenkinimą vienas kitu. „Rafas tvarkė ir lygino plunksnas, kedendamas tas, kurios buvo suspaustos, ir ištraukdamos sulūžusias. Dantyti sparnų pakraščiai, kuriuos aš iškarpiau, atrodė bjauriai suniokoti. Pajutau absurdišką impulsą atsiprašyti. Tačiau už ką? Kad jie užpuolė mūsų pasaulį ir jį sunaikino? Kad jie tokie žiaurūs, jog nukirto sparnus vienam iš saviškių ir paliko jį sudraskyti vietiniams laukiniams? Jei jau mes tokie barbarai, tai tik todėl, kad jie mus tokius padarė. Taigi aš neturiu už ką atsiprašinėti, priminiau sau.“ – nuolat sau kartodavo Penryn. Ji dažnai pajusdavo Rafui šiltesnius jausmus, tačiau turėdama tikslą – surasti ir išgelbėti seserį – nebuvo linkusi blaškytis ir žinojo turinti susikoncentruoti. Vis dėlto, kūrinio eigoje mirtingoji ir angelas susipažįsta artimiau, pamažu pradeda pasitikėti, rūpintis vienas kitu, palaikyti porininką nerimo valandėlėmis. Labai tikėtina, kad kitose penkialogijos dalyse autorė plėtos Penryn bei Rafo dvasinį ryšį, įpins daugiau romantikos.

Itališkas viršelis
 Kaip jau minėjau, šios knygos varomoji jėga - greitai besirutuliojantis veiksmas. Vos sulėtėjus jo tempui, kūrinyje iškeliama nauja grėsmė ar paaiškėja intriguojanti detalė ir tokiu būdu istorijai sugrąžinama įtampa. Susan Ee kūriniui nepašykštėjo ir kraupių momentų, kuriuos skaitant nugara ima bėgioti šiurpuliukai ir pradeda smarkiau plakti širdis. Kadangi šie siaubo elementai atsiranda tada, kai jų mažiausiai tikiesi, siužetas labai įtraukia ir nejučia imi susitapatinti su veikėjais ir kartu su jais išgyveni netikėtai apėmusį siaubą.

 Manau, kad Susan Ee knyga „Angelų įsiveržimas“ iš kitų sparnuotųjų būtybių tematikos kūrinių išsiskiria savo įtikinamumu. Autorė išsamiai ir taikliai aprašė postapokaliptinį pasaulį ir taip įtaigiai perteikė išgyvenusiųjų vidinę būseną, kad net nereikėjo dėti pastangų norint įsivaizduoti save tų žmonių vietoje. Skaitydama šią knygą nė akimirką nesuabejojau suausto pasaulio realumu – viskas atrodė įtikinama, nekilo nė menkiausios abejonės, kad kuri nors detalė nesutampa su visuma. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti kūrinį ne tik antgamtinių būtybių mėgėjams. Tikiu, kad net ir didžiausi skeptikai, kurie mano, jog sparnuotos būtybės yra išsemta, pabodusi ir nuvalkiota tema, perskaitę šią knygą pakeis savo nuomonę!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

Į trečiosios serijos dalies aprašymą nukeliauti galite ČIA.