Delphine De Vigan „No ir aš"

Delphine De Vigan

 Ieškant atokvėpio nuo nuotykinės ir fantastinės literatūros, mano akys užkliuvo už nedidelės apimties ir neįmantriu, kiek melancholišku viršeliu aptrauktos knygos, kuri jau gana ilgą laiko tarpą laukdama savo eilės snaudė padėta lentynoje. Kadangi norėjau paskaityti ką nors emocionalaus, stipraus ir įtikinamo, nusprendžiau, jog „No ir aš“ turėtų išpildyti šiuos kriterijus – anotacija leido suprasti, jog kūrinyje paliesta jautri ir šiais laikais itin aktuali benamystės problema. Dabar, perskaičiusi knygą, galiu pasakyti, kad šis pasakojimas man davė ne visiškai tai, ko tikėjausi, tačiau kitoks, neįprastas ir kiek keistokas kūrinys savaip suvirpino širdį ir, nujaučiu, amžiams įsirėžė atmintin. Jau dabar keletą dienų iš eilės mano mintys nevalingai sukasi apie pagrindinių veikėjų gyvenimus, kuria siužetus, kaip jiems galėjo klotis toliau, todėl nekyla abejonių, jog tai gera knyga – toli gražu ne visi kūriniai galvoje ir širdyje palieka tokį ryškų pėdsaką kaip ši.

 Šią istoriją skaitytojams padovanojusi Delphine de Vigan gimė 1966 m. kovo 1 dieną Bulonė-Bijankūre, viename tankiausiai apgyvendintų Europos miestų, kuris faktiškai yra Paryžiaus priemiestis. Žymi autorė pirmuosius keturis savo romanus parašė dirbdama Sociologijos institute, o nuo 2007-ųjų visiškai atsidėjo kūrybai. Priimti tokį sprendimą rašytoją pastūmėjo ketvirtoji jos milžiniško populiarumo sulaukusi knyga „No ir aš“, kuri buvo išleista į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų, o 2010-aisiais pasiekė didžiuosius kinų ekranus. Šiuo metu Delphine de Vigan yra dviejų vaikų mama ir sėkmingai tęsia savo veiklą – jos sąskaitoje šiandien – net septyni visuotinio pripažinimo sulaukę kūriniai.

Knygos viršelis

 „No ir aš“ yra vienintelė į lietuvių kalbą išversta Delphine de Vigan knyga, iš kitų išsiskirianti tuo, jog joje paliesta itin skaudi benamystės tema. Pagrindinė jos herojė trylikametė Lu nėra tipiška šiuolaikinė paauglė – ji gali pasigirti nepaprastai aukštais IQ testo rezultatais, laisvalaikį leidžia matuodama, rūšiuodama ir klasifikuodama namų apyvokos daiktus (tikrindama įvairių duonos rūšių reakciją į aštuntą skrudintuvo poziciją, lygindama kakavos miltelių tirpumą, atlikdama nepralaidumo testus su įvairiomis plastikinėmis dėželėmis vonioje), o jos galva, rodos, bet kurią akimirką gali sprogti nuo nepaliaujamai galvoje besisukančio milžiniško minčių srauto ir teorijų apie pasaulį kūrimo. Ir štai vieną dieną ši perdėtai drovi, vieniša, savimi nepasitikinti ir, drįsčiau teigti, kiek keistoka mergina reiklaus mokytojo pamokoje imasi nelengvos užduoties – paruošti pranešimą apie benamių gyvenimą. Rengdama šią užduotį Lu nutaria pakalbinti jauną benamę No, su kuria atsitiktinai prieš kurį laiką susipažino traukinių stotyje. Pokalbis po pokalbio jos susibičiuliauja ir Lu, skausmingai suvokdama, kokia neįveikiama bedugnė skiria judviejų gyvenimus, nusprendžia šitai pakeisti. Kartu su bendraklasiu Luku mergina pradeda grumtis su visa ko neteisingumu ir pasaulio abejingumu. Tik ar verta jiedviem kovoti ir stengtis? Galbūt yra taip, kaip yra, ir nieko čia nepakeisi?

Angliškas viršelis

 Šioje knygoje nerasite nė lašo to, su kuo Jums asocijuojasi Paryžius - Delphine de Vigan suka visai kitu keliu ir skaitytojams atskleidžia tamsiąją šio miesto pusę. Ji aprašo tai, ko sąmoningai nepastebime ir kam abejinga nelieka trylikametė Lu. „Mes gebame pasiųsti viršgarsinius lėktuvus ir raketas į kosmosą, nustatyti nusikaltėlį iš vieno plauko ar mažutės odos dalelytės, sukurti pomidorą, kuris tris savaites išbus šaldytuve nėmaž nesusiraukšlėjęs, mikroskopinėje schemoje sutalpinti neaprėpiamą daugybę informacijos. Mes gebame leisti žmonėms mirti gatvėje“, - štai taip žmonių abejingumą vertina mergina. Ir, žinote, aš su ja visiškai sutinku - mes apsimetame nepastebintys to, kas vyksta visai šalia mūsų! Nudelbę akis praeiname pro šalį dėl savo įsitikinimų – manome, jog benamiai yra tinginiai, kurie vietoj to, kad dirbtų, nieko neveikia ir dar tikisi mūsų numesto kąsnio. Šioje knygoje aprašoma aštuoniolikmetės No istorija visa tai paneigs ir privers skaudžiai suvokti, kaip sunku, kai niekas tavęs negirdi, niekas nemato, kai neturi nei artimo žmogaus šalia, nei kur nakvoti, nei jėgų ką nors pakeisti, bijai nakties, tau šalta, neramu ir tu nieko, visiškai nieko negali padaryti. Esi vienas kaip pirštas ir žinai, kad  rytdiena bus ne ką geresnė už šiandieną. O jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, to žmogaus vietoje galėjo atsidurti bet kuris iš mūsų...

Prancūziškas viršelis

 Ši knyga nėra vien tik apie benamystę, ji aprėpia ir daugybę kitų problemų. Pačios Lu gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas – po šeimos tragedijos jos mama susirgo sunkia depresija ir visiškai nebeskyrė dėmesio savo dukrai. Nesunku suvokti, jog trylikametei mergaitei toks artimo žmogaus atitolimas buvo stiprus smūgis – būtent dėl šios priežasties ji anksčiau subrendo, o visi tie žodžiai ir keisti namie atliekami eksperimentai yra ne kas kita, kaip paprasčiausia gynyba – Lu stengėsi užimti pačią save, kad jos neparklupdytų skausmas ir neviltis. Sunku suvokti, kaip tokia trapi būtybė, užuot rūpinusis savimi, nepabūgo ir nepristigo ryžto gelbėti No. Manau, jog kiekvienas galėtume pasisemti stiprybės iš šios veikėjos – ji yra daugiau nei puikus elementaraus žmogiškumo pavyzdys.

  Reziumė, kiekvienas šios knygos puslapis prašyte prašosi būti apmąstytas ir kiekvienas jos sakinys galėtų tapti nepriekaištinga šios recenzijos citata. Autorės stilius tikrai nėra eilinis – kilo įspūdis, jog ji atidžiai apmąstė menkiausius niuansus, todėl kiekviena sutikta mintis reikalavo įsigilinimo. Nors tai nėra lengvai skaitoma knyga (jai reikia rimties ir susikaupimo, kad skaitydamas nepaleistumei plėtojamos minties), pažintis su šiomis dviem pagrindinėmis veikėjomis duos Jums daug daugiau, nei būtumėte galėję įsivaizduoti. Labai rekomenduoju.

Colleen Houck „Tigro beieškant"

  Neskaičiusiems knygos „Tigro užkerėjimas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

 

Colleen Houck

 Baigusi skaityti pirmąją Colleen Houck penkių dalių serijos knygą „Tigro užkerėjimas“, kelis mėnesius nekantravau pratęsti pažintį su jau pamiltais kūrinio veikėjais ir darkart leistis į kelionę po egzotiškąją Indiją. O laukti tikrai buvo verta – visų pirma, istorijos tęsinys maloniai nustebino savo apimtimi. Nors kilo įspūdis, jog jį įveikti prireiks nemažai laiko, tie 544 puslapiai, pradėjus akims bėgioti po eilutes, ėmė verstis, rodos, patys savaime ir pakako vos kelių dienų jiems įveikti. Nė kiek ne mažiau likau pakerėta knygos viršelio ir tuo, kad pasakojimas veiksmo, nuotykių, pavojų ir kvapą gniaužiančių kraštovaizdžio aprašymų gausa niekuo nenusileido pirmajai daliai, o kai kuriais aspektais netgi ją pranoko. Tad kupina neišdildomų įspūdžių šiandien kviečiu susipažinti su antrąja Colleen Houck serijos dalimi „Tigro beieškant“, kuri įtrauks Jus į nuotykių sūkurį ir neleis atsitokėti iki pat romano pabaigos.

 Po patrakusių pirmosios dalies įvykių, kurių metu Kelsė kovėsi su nemirtingomis būtybėmis ir bandė sudėlioti į visumą išsibarsčiusias pranašystės nuotrupas, kūrinio veiksmas iš Indijos persikelia į merginos gimtinę - Portlandą.  Čia aštuoniolikmetė mergina sugrįžta norėdama duoti Renui laisvės ir plyštančia iš skausmo širdimi visu pajėgumu stengiasi gyventi toliau: daug mokosi, mezga naujas pažintis, eina į pasimatymus su kitais vaikinais ir visomis išgalėmis stengiasi pamiršti už keliolikos tūkstančių kilometrų likusį mylimąjį. Bent jau tol, kol jis, neapsikentęs kankinančio atstumo, vieną gražią dieną pasirodo ant Kelsės namų durų slenksčio ir akimirksniu sugriauna visas jos pasistatytas užtvaras. O kartu su (ne)lauktu svečiu neilgai trukus atidunda ir nauji kvapą gniaužiantys pavojai, kurie sumaišys visas kortas ir privers merginą dar kartą dvejoti dėl savo likimo.

Knygos viršelis

 Romanas, galima sakyti, sudarytas iš dviejų skirtingų istorijų, nes pirmieji 150 puslapių skirti Kelsės ir Reno meilės reikalams, o visi likusieji – nutrūktgalviškiems nuotykiams Indijoje. Sunku ir pasakyti, kuri dalis man patiko labiau - skaitydama pirmąją negalėjau liautis kikenusi iš nevykusių Kelsės pasimatymų ir, kas be ko, atsispirti Reno žavesiui, o įnikusi į antrąją bent minutei užversti knygą nesužinojus, kas įvyks toliau. Autorė pasirinko išties įdomų būdą išbandyti Kelsės bei Reno santykių tvirtumą ir siužetą supynė taip, kad vaikinas sąžiningoje konkurencijoje stengtųsi vėl iš naujo užkariauti merginos širdį. Tad nuobodžiauti skaitant tiek pirmąją, tiek antrąją knygos dalį, patikėkit manimi, tikrai neteks.

 Šioje dalyje Colleen Houck išplėtojo Kelsės charakterį ir skaitytojams davė progą pažinti Kišano asmenybę. Jie dviese (Renas dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių buvo atskirtas nuo komandos) žengė dar vieną žingsnį seno indiško prakeiksmo panaikinimo link ir didelės ištvermės reikalaujančios kelionės metu itin suartėjo vienas su kitu. Autorė supynė tokį meilės trikampį, kad netgi privertė Kelsę susimąstyti, kuris – baltasis ar juodasis tigras – jai patinka labiau! Be to, rašytoja merginai taip pat leido atrasti savyje naujų charakterio savybių, kurių dėka ji ženkliai paaugo mano akyse – atsikračiusi nevisavertiškumo komplekso ir suvokusi, ko nori iš gyvenimo, ji ėmė kovoti už tai, kuo tiki, tapo drąsesnė, ryžtingesnė, kas pagaliau leido visiškai su ja susitapatinti. 

 

Prancūziškas viršelis

 Kaip ir pirmojoje, antroje serijos dalyje netrūko išsamių ir labai detalizuotų aplinkos aprašymų, kuriuos skaitydama pasijaučiau lyg 5D kine: rodos, savo akimis regėjau Tibeto lygumą, kopiant į Everestą jaučiau kaulus stingdantį šaltį, kartu su Kelse ir Kišanu ragavau įstabius silvanų paruoštus patiekalus, drebėjau iš baimės kaudamasi su milžiniškais paukščiais ir karingai perėjau keturių namų išbandymus. Be to, Colleen Houck supažindino skaitytojus su dar daugiau Indijos mitų ir legendų (kurių man, tiesą sakant, netgi pasirodė truputėlį per daug) ir tokiu būdu labai įtraukė į knygos siužetą. 

 Romanas „Tigro beieškant“ yra absoliučiai unikalus, kiekvieno paauglio ir suaugusiojo dėmesio vertas kūrinys, kupinas magijos ir kvapą gniaužiančių nuotykių, kurie tik ir laukia būti atrasti. Jo pasakojimo pabaiga palies kiekvieno širdį ir sukels tokį jausmų pliūpsnį, kad iš nekantrumo sužinoti, kaip viskas pasibaigs, norėsis nusigraužti nagus! Taigi, jei vis dar neapsisprendėte, ar verta paimti šią seriją į rankas, sklaidau Jūsų abejones ir sakau tvirtą taip - intriguojanti, išmoninga ir nestandartinė istorija, nė kiek neabejoju, paliks Jums neišdildomą įspūdį.

Justinas Žilinskas „Mano Vilnius mano"

Justinas Žilinskas

 Akyliausi šio tinklaraščio skaitytojai tikriausiai jau spėjo pastebėti, kad šis aprašymas yra pirmoji (bet, pažadu, tikrai ne paskutinė!) lietuviškos knygos apžvalga. Taip, tenka pripažinti, jog pirmenybę teikiu užsienio rašytojų kūriniams, tačiau į klausimą „kodėl?“ tiesaus atsakymo neturiu... Gavusi pasiūlymą apžvelgti naująją Justino Žilinsko apysaką „Mano Vilnius mano“ susidomėjau, o sutikusi, galima sakyti, padariau šiokį tokį perversmą savo knygų pasaulėlyje (senovės Kinijos filosofas Lao Dzė yra pasakęs, kad tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio, tad tebūnie tai pirmas mano žingsnelis lietuviškų knygų skaitymo link!). Labai džiaugiuosi savo sprendimu, nes nenusivyliau: istorija - įtraukianti, siužetas – įdomus, kūrinio veikėjai – tipiški paaugliai, kuriuos, kaip ir mus, monotoniškose istorijos pamokose greitai apima nuobodulys. Ir tai, patikėkite, dar toli gražu ne visi šios knygos privalumai, tačiau apie juos papasakosiu kiek vėliau.

 Šio kūrinio autorius Justinas Žilinskas gimė 1974 m. sausio 3 dieną Vilniuje. 1992 - 1997 m. rašytojas studijavo teisę Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir įgijo teisininko kvalifikaciją, vėliau krimto mokslus Lietuvos teisės universiteto doktorantūroje. Justinas Žilinskas dar studijuodamas rašė eiles, 1998 metais išleido knygelę „Baladės apie nieką ir tą patį”. Jo knyga visai šeimai „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ laimėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus metų debiuto paauglių literatūroje apdovanojimą, o romanas „KGB vaikai“ sulaukė daugybės pagyrų ir teigiamų įvertinimų. 2015-aisiais dienos šviesą išvydo ketvirtoji jo grožinė, jaunimui skirta knyga „Mano Vilnius mano“. „Vilnius - tai miestas svajonė, miestas mitas ir miestas šarada. Tai miestas, kuris kviečia ir priima visus, bet niekam neleidžia jo pasisavinti iki galo. Štai dėl to norisi ištarti, kad „Vilnius – mano“, bet tas „mano“ nuskambės tarsi aidas, Vilnius jį pagaus, atkartos „mano mano“, ir pašaipiai šypsodamasis nugesins. Nes Vilnius – gerokai daugiau nei mano, jis ir mūsų, ir jūsų, ir tų, ir anų, jis savų ir netgi svetimų.“, - apie žaismingo pavadinimo idėją viename interviu pasakojo Justinas Žilinskas.

Knygos viršelis

 Pagrindiniai šios knygos veikėjai - bendraklasiai Aistė ir Simas - nusprendžia apsilankyti Antakalnio 25, apleistame name, kuriame, sklinda gandai, anksčiau su vaikais buvo atlikinėjami siaubingi eksperimentai. Drebančiomis kinkomis atklydę į vaiduoklių buveinę, jie susipažįsta su paslaptinguoju Metraštininku ir neilgai trukus pradeda aštuonių dienų trukmės kelionę, kurios metu ne tik pakeliauja laiku, mena miesto mįsles, susipažįsta su istoriniais įvykiais ir asmenybėmis, patiria skaudžių bei linksmų nuotykių, bet ir pamato Vilnių visai kitomis akimis. Jaunuoliai pabuvoja įvairiose epochose – pasivaikšto senojo Vilniaus gatvelėmis, išvysta, kaip jų gimtas miestas atrodė kunigaikščių ir karalių, priespaudos, Atgimimo, baroko laikais. Patikėkite, nuobodu tikrai nebus!

 Ši apysaka be jokių abejonių yra informatyviausias kūrinys, kokį man teko skaityti. Prieš paimant Justino Žilinsko knygą į rankas negalėjau pasigirti didelėmis žiniomis apie Vilnių – kur jau ten, ko gero, paklausta tik vargais negalais būčiau išspaudusi legendą apie geležinį vilką ir šiek tiek papasakojusi apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius... O štai dabar jaučiuosi nepalyginimai tvirčiau, nes šios apysakos dėka stipriai papildžiau savo žinių bagažą ir netgi pakeičiau požiūrį į istoriją – įdomiai ir be galo išmoningai pateikti praeities įvykiai paskatino pagaliau suvokti, kad istorija toli gražu nėra vien tik sausas mokslas, perkrautas galvoje neužsiliekančiomis datomis. „Ši knyga – tai tik pirmas vaiko žingsnis Vilniaus pažinime. Tai kabliukas, kurį, tikiuosi, praris jaunasis skaitytojas, ir tuomet tas istorijos valas, tie turtų sluoksniai skaitytoją temps tolyn, gilyn į dar daugiau paslapčių. Ugdys, keis, plės akiratį, prakalbins pastatus ir gatves. Kad ne tik pats pamatytų, bet ir kitam papasakotų.“, - apie tai, kokį įspūdį vylėsi sukelti skaitytojams, atviravo rašytojas. Tenka pripažinti, kad autorius savo tikslą pasiekė – kabliuko nepraryti tiesiog neįmanoma!

Birutės Zokaitytės iliustracija

 Skaitant šią knygą buvo labai įdomu stebėti, kaip keitėsi Vilniaus miestas, jame gyvenantys žmonės ir kaip mūsų kraštą veikė europietiškos idėjos. Autorius daug dėmesio skyrė aplinkos, kraštovaizdžio detalėms, todėl buvo visai nesunku įjungti vaizduotę ir galvoje konstruoti aprašomus vaizdus. Kaip jau minėjau, rašytojas į vieną knygą sutalpino daugybę epochų ir leido skaitytojui susidaryti Vilniaus kaitos vaizdą. Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko skyrius „Vilnius caro gniaužtuose“ ir poskyriai „Ira“ bei „Sausio naktis“. Skaitant pastarąjį užplūdo žodžiais nenusakomas pasididžiavimas narsiais tautiečiais, kurie nepabūgo stoti prieš sovietinius tankus ir nuoširdžiai gynė dar tokią trapią mūsų Tėvynės laisvę. Galimybė virtualiai pabuvoti sausio 13-osios įvykių centre man leido išgyventi visą jausmų amplitudę ir pasijusti tautos dalimi – nuoširdžiai rekomenduoju ir Jums patirti tą patį.

 Nors ši apysaka yra labiau orientuota į praeitį, ji tuo pačiu yra ir moderni, persipynusi su kasdienybe. Retkarčiais kūrinyje leidžiama pailsėti nuo istorinių faktų gausos ir pažvelgti į asmeninius veikėjų gyvenimus. Man ypač patiko tai, kad knygoje netrūko kandžių ir šmaikščių Aistės bei Simo pasižodžiavimų, kurie pagyvino Metraštininko pasakojimus ir privertė ne kartą šyptelėti. Už tai dedu šiam kūriniui didelį pliusą!

Vienas iš Povilo Jankūno komiksų

 Neabejoju, jog naujoji Justino Žilinsko knyga patiks istorinių-nuotykinių kūrinių gerbėjams bei tiems, kas nori praplėsti akiratį ir papildyti savo žinių bagažą apie Vilniaus miestą. Šio leidinio kūrybinė grupė nusipelno pačių garsiausių aplodismentų už tai, kad padirbėjo iš peties ir pasistengė originaliai apipavidalinti knygą. Joje iškalbinga kiekviena smulkmena: veidrodinis viršelis, skrajojantys puslapio numeriai, nuostabūs kiekvieną skyrių iliustruojantys piešiniai, kurti žinomos grafikos menininkės Birutės Zokaitytės, istoriniai komiksai, kuriuos nupiešė vis dar gimnazijoje besimokantis Povilas Jankūnas. O perskaičius knygą Jūsų laukia staigmena – galimybė pratęsti nuotykius realybėje! Profesionali gidė Skaidra  Kulakauskienė specialiai šiai knygai sukūrė keturis nutrūktgalviškus maršrutus, kuriais keliaudami ne tik puikiai praleisite laiką, bet ir patys patyrinėsite Vilniaus miestą. Aš jau nekantrauju progai pasitaikius skersai išilgai išvaikščioti mūsų sostinę ir dirstelėti į kiekvieną menkiausią jos užkaborį. Juk visai nebūtina keliauti kur nors toli – visai panosėje, mūsų gimtinėje, yra nuostabių vietų, kurios amžiams įsirėš Jūsų atmintin.