2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Tricia Rayburn „Sirena"


Tricia Rayburn
 Nepasakyčiau, kad esu didelė knygų apie antgamtines būtybes gerbėja, tačiau jas prieš šio tinklaraščio įkūrimą skaitydavau ganėtinai dažnai. Persisotinusi mitologijos, jau kurį laiką norėjau atgaivos nuo dažniausiai paauglių literatūroje sutinkamų vampyrų, vilkolakių, angelų bei raganų, todėl atradusi Tricia Rayburn kūrinį susidomėjau – dar neteko skaityti istorijos apie sirenas. Šis pasakojimas man buvo lyg šviežio vėjo gūsis knygų padangėje, sukėlęs norą neapsiriboti vien realistiniais ir distopinės fantastikos kūriniais, todėl kviečiu ir Jus pasinerti į mažo, jūros druska dvelkiančio miestelio paslaptis.

 Seserys Vanesa ir Džastina Sends, vasarą atvykusios paatostogauti Vinter Harbore kartu su broliais Karmaiklais, nė baisiausiame košmare nebūtų susapnavusios to, kas joms nutiks - po rimto šeimos barnio Džastina išeina panardyti nuo uolos ir... nebegrįžta. Ryte jos kūnas išplaunamas į krantą, o policija tvirtina, jog tai buvo paprasčiausias nelaimingas atsitikimas: tamsa, potvynis ir stiprios srovės padarė savo. Nors medicininė apžiūra šitai patvirtina, Vanesa lieka neįtikinta. Norėdama išsiaiškinti tiesą, mergina grįžta į Vinter Harborą. Kai miestelį prie niekada neužšąlančios jūros sukrečia jaunų vyrų mirtys, Vanesa ir Saimonas Karmaiklas imasi dar vienos užduoties - pradeda aiškintis, kodėl visų skenduolių veiduose sustingusi plati šypsena. Netrukus jie ras daugiau, negu norėtų. Kai kurios paslaptys per pavojingos būti atskleistos, kai kurios gali amžiams pakeisti gyvenimą...

Knygos viršelis
 Šio kūrinio veiksmas pasakojamas iš Vanesos perspektyvos, kuri man pasirodė ne tik įdomi asmenybė, bet ir puiki istorijos vedlė. Ji - tikra savo bebaimės sesers Džastinos priešingybė – baiminasi vandenyno, tamsos, šešėlių, todėl kaipmat užsitarnauja skaitytojų simpatijas užsibrėždama tikslą vienui viena sugrįžti į patį nelaimės, visiems laikams pakeitusios jos gyvenimą, epicentrą – Vinter Harborą – ir išsiaiškinti Džastinos mirties aplinkybes. Vanesos nepamilti tiesiog neįmanoma – mergina nuo pat pradžių pavergia savo geranoriškumu, sąžiningumu, dorumu, pažeidžiamumu, todėl kyla noras palaikyti šią veikėją ir sukryžiuoti pirštus, kad jai galop pavyktų atsikratyti savo baimių, kad ji dvasiškai sustiprėtų ir liautųsi save nuvertinusi. O štai merginos sesuo Džastina net ir baigus skaityti knygą išliko tikra mįslė – autorė, vis žerdama trupinius, taip ir neleido susidaryti galutinio įspūdžio, kas ji per žmogus. Labai tikėtina, jog plačiau apie Džastiną pasakojama kitose trilogijos dalyse, tik, deja, tikimybė, jog tęsinių vertimai mus pasieks, yra apgailėtinai maža – į lietuvių kalbą „Sirena“ išversta 2013-aisiais ir iki šiol neturime jokių žinių apie antrąją jos dalį...

Angliškas viršelis
 Nors iš knygos nugarėlėje esančios anotacijos ir pavadinimo nuspėti, apie ką gi bus pasakojama šiame romane, nesunku, neapsirikite – sirenos, pusiau moterys, pusiau žuvys, savo dainomis viliojančios jūrininkus į pakrantės uolas, kur jų laivai sudūžta, kūrinyje yra sumodernintos ir veiksmas apie jas rimtai ima suktis tik knygos pabaigoje. „Sireną“ apibūdinčiau kaip paslapčių gaubiamą pasakojimą, kuriame svarbiausios yra ne antgamtinės būtybės, o žmogiškieji ryšiai – seserų, vaikų ir tėvų santykiai, augantys pagrindinės kūrinio veikėjos Vanesos ir jos vaikystės draugo Saimono jausmai. Gal kiek keista, bet romantinė linija man buvo netgi įdomesnė už Vinter Harboro paslapčių aiškinimąsi – vis smalsavau, kaipgi susiklostys veikėjų likimai, ar jie prisipažins vienas kitam daugiau nei tik draugiškus jausmus, ar išbandymai juos suartins, ar po visko jie liks kartu... Taigi, jei nuspręsite paimti šią Tricia Rayburn knygą į rankas, galite tikėtis kur kas daugiau nei tik fantastinio pasakojimo apie jūreiviams pražūtį nešančias jūrų mergeles.

 Deja, „Sirena“  turi ir keletą trūkumų. Vienas iš jų – siužeto nuspėjamumas. Autorė kūrinio veiksmą vysto lėtai, be didelio skubėjimo ar karštligiškumo ir tai leidžia skaitytojams numatyti daugumą istorijos vingrybių dar prieš joms išplaukiant į paviršių. Asmeniškai man norėjosi kur kas daugiau įtampos, nes pati knygos idėja yra tikrai gera ir ją buvo galima išvystyti taip, jog perskaičius istoriją liktumei užgniaužęs kvapą. Taipogi kaip minusą įvardyčiau šokinėjantį „Sirenos“ veiksmo tempą. Kone kiekvieno skyriaus pabaigoje rašytoja sugeba taip sužadinti smalsumą, kad nieko nelaukęs imi akimis bėgioti po tolimesnio skirsnio eilutes ir čia tavęs laukia nusivylimas – siužetas staiga ženkliai peršoka pirmyn ir yra tik šiek tiek užsimenama, kokius jausmus kūrinio veikėjams sukėlė ta šokiruojanti žinia. Jei būtų buvę daugiau nuoseklumo, tikiu, jog „Sirena“ man būtų palikusi kur kas stipresnį įspūdį nei paliko dabar.

Turkiškas viršelis
  Reziumė, ši knyga turėtų patikti tiems, kas žavisi mistika, mitologija ir paslaptimis. Nors kūrinys, mano nuomone, nėra nepaprastas, jis taip pat nėra ir prastas – vos pradėjusi skaityti „Sireną“, įsitraukiau ir kaipmat užsinorėjau kuo įmanoma daugiau sužinoti apie mįslingą Džastinos mirtį bei šiurpą keliančią Merčendų šeimą. Na, o jeigu paslaptys neprivers Jūsų greitai versti puslapių, tuomet tai padaryti paskatins Saimono ir Vanesos santykiai – bet kokiu atveju tikiu, jog „Sirenos“ skaitymas Jums neprailgs.

2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Holly Smale „Moksliukė"


Holly Smale
 Ieškote lengvos, neįpareigojančios, nuotaikingos istorijos su gera humoro doze? Jei ką tik pritariamai palinksėjote galva, nieko nebelaukite ir kuo greičiau čiupkite „Moksliukę“, knygą, kurią skaitant tiesiog neįmanoma nesijuokti! Nors ji yra orientuota į paaugles, savo linksmumu bei šmaikštumu turėtų priversti juoko ašarą nubraukti visus, neabejingus šio amžiaus tarpsnio problemoms. Tik iš karto perspėju, jog pasakojimas nėra labai realistiškas, todėl tiems, kurie visur ieško logikos, patarčiau pataupyti nervines ląsteles ir paieškoti kito poreikius tenkinančio skaitinio.

 Holly Smale, gimusi 1981 m. gruodžio 7 dieną Anglijoje, neslepia, kad jos debiutas yra glaudžiai susijęs su savo pačios išgyventa patirtimi. Paauglystėje ji, kaip ir pagrindinė kūrinio veikėja Harieta, buvo nerangi drovoka moksliukė, patyrė bendramokslių patyčias ir, sulaukusi penkiolikos, netikėtomis aplinkybėmis ėmė dirbti modeliu. Baigusi Bristolio universitetą, kuriame krimto anglų literatūros studijas, Holly Smale metė jai nepatikusį modelio darbą ir pasuko rašytojos keliu. Šiuo gyvenimo tarpsniu žymi autorė savanoriavo Nepale, dvejus metus mokytojavo Japonijoje ir daug keliavo (tai iš dalies paaiškina, kodėl visų keturių „Moksliukės“ dalių veiksmas vyksta skirtingose šalyse). Rašytoja prisipažįsta, jog galėtų save sutapatinti su Harieta – nors, anot autorės, juodvi nėra visiškai identiškos, vis dėlto turi daug panašių asmenybės bruožų: pasižymi naivumu, uolumu, kartais į paviršių išplaukiančiu karštu temperamentu bei savanaudiškumu. Vos išleista, pirmoji Holly Smale knyga netruko išpopuliarėti jaunimo tarpe ir sulaukė daugybės komplimentų, kurie paskatino autorę nesustoti ir pratęsti Harietos Maners istoriją – šiuo metu rašytoja jau užbaigusi ketvirtą „Moksliukės“ dalį ir tai - dar toli gražu ne pabaiga!

Knygos viršelis
 Pagrindinė kūrinio herojė Harieta Maners – užkietėjusi moksliukė, linkusi taisyti kitų žmonių kalbą, berianti bendraamžiams neįdomius faktus, sudarinėjanti sąrašus ir visiškai nesidominti mada. Tuo tarpu jos geriausia (ir vienintelė) draugė Nata nuo pat mažų dienų svajoja tapti modeliu. Išaušus ilgai lauktai Natos svajonės išsipildymo dienai, likimas iškrečia pokštą – Birmingamo Nacionaliniame parodų centre modelių agentas Vilburas susižavi ne ja, o... Harieta. Mergina, žinodama, kad pavogdama Natos gyvenimo svajonę, gali sugriauti judviejų draugystę, iš pradžių nesiryžta veltis į šią kebeknę, tačiau praėjus kuriam laikui suvokia, jog tai yra jos šansas pasikeisti – iš nekenčiamos, ignoruojamos ir žeminamos moksliukės ji gali tapti kitu – savimi pasitikinčiu ir gerbiamu - žmogumi. Taigi pasirašydama kontraktą Harieta akis į akį susiduria su taip nekenčiamu mados pasauliu ir, mūsų džiaugsmui, patenka į devynias galybes komiškų situacijų.

 Pasakysiu be užuolankų – tai pati juokingiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi! Nors kiek lėkštoka ir primityvi, istorija tuo pačiu yra ir unikali, o to išskirtinumo jai suteikia naivioji Harieta. Nerangiajai moksliukei, kaip, beje, ir modelių pasaulyje besisukiojusiai knygos autorei, nuolat tenka raudonuoti iš gėdos ir netyčiom sugadinti daiktus, už kuriuos atlyginti jai neleidžia kišenė. Ji patenka į tokias begėdiškai juokingas situacijas, kad nei juokis, nei verk, o pasibaigus vienam kūrinyje aprašytam komiškam įvykiui, jau gali ruoštis naujai netrukus užgriūsiančiai bėdų lavinai. Gera nuotaika skaitant šią knygą - garantuota!

Prancūziškas viršelis
 Nors „Moksliukėje“  nagrinėjamos skaudžios paaugliškos problemos, tokios kaip draugystė, melas, patyčios, nepritapimas prie bendraamžių, jos nesukelia negatyvių jausmų, nes turi šmaikštumo atspalvį. Istorija yra pasakojama pirmuoju asmeniu iš Harietos perspektyvos ir ši kūrinio veikėja neretai įvardžiu „jūs“ kreipiasi į pačius skaitytojus taip dar labiau įtraukdama juos į pasakojimą. Prie istorijos įtaigumo ir išskirtinumo prisideda ir įvairiausi Harietos užrašai, dienotvarkės, planai, pastabos bei vis pilnėjantis žmonių, nekenčiančių Harietos Maners, sąrašas, kurį skaitant tiesiog neįmanoma nekikenti.

 Verta paminėti ir tai, jog visi šio kūrinio personažai, įskaitant ir nepakenčiamą Harietos žemintoją Aleksą, yra itin spalvingi ir, kas be ko, begėdiškai juokingi. Pavyzdžiui, pagrindinės knygos herojės tėtis Ričardas elgiasi vaikiškiau už savo vaiką ir pats to nesuprasdamas daro siaubingą gėdą vargšei Harietai. Dar yra Anabelė, atsakingoji merginos pamotė, kurios žodis trūks plyš turi būti paskutinis, ekstravagantiškasis modelių agentas Vilburas, nuolatos žarstantis meilius epitetus, ir Harietos (ne)draugas moksliukas Tobis Pilgrimas, kuris yra pasiskelbęs jos asmeniniu persekiotoju. Tiesą sakant, šio veikėjo paskirties taip ir nesugebėjau perprasti – man jis iki šiolei atrodo kaip visiškai nereikalinga figūra, be kurios pasakojimas būtų buvęs daug kartų sklandesnis ir įdomesnis. Taipogi nevertėtų pamiršti ir Niko – gražuolio supermodelio, – kurį iš pirmo žvilgsnio įsimyli Harieta. Tik įsivaizduokite, kas nutinka tada, kai visos šios spalvingos ir savitai įdomios asmenybės suplaukia draugėn!..

Angliškas viršelis
 Manyčiau, jog „Moksliukę“ galima drąsiai skaityti nuo dešimties metų, nes jos skyriai trumpi, paprasti ir nesunkiai įveikiami. Be to, dėmesį į šią knygą rekomenduoju atkreipti kūrinių „Prietrankos dienoraštis“ ir „Nevykėlio dienoraštis“ gerbėjoms (vaikinukams vertėtų paieškoti ko nors kito, nes Harietos istorija yra tikrai labai mergaitiška). Na, o aš vis dar negaliu atsidžiaugti tuo, kad „Moksliukė“ yra pirmoji šešių knygų serijos dalis.  Ir šį kartą, kad ir kaip būtų keista, jau žinau, ko galiu tikėtis jos tęsinyje – kad Harieta pateks į dar keblesnes ir kurioziškesnes situacijas, priversiančias mus nubraukti ne vieną juoko ašarą!

2015 m. birželio 1 d., pirmadienis

Gayle Forman „Tik viena diena“


Gayle Forman
 Gayle Forman knyga „Tik viena diena“ į mano rankas papuolė neatsitiktinai – nenumaldomu greičiu artėjant vasaros sezonui, kilo noras kuriam laikui atidėti visus rimtus kūrinius ir griebti lengvus, nuotaikingus romanus. Dar nė nepradėjusi skaityti šios knygos buvau beveik šimtu procentų įsitikinusi, jog nenusivilsiu – akį patraukė išskirtinis viršelis, pavadinimas, anotacija, o be to, daug ką žadėjo ir autorės pavardė. Mano nuojauta pasitvirtino - svaigia romantika, meile bei svajonėmis alsuojantys knygos puslapiai, visa apimantis kelionių jaudulys, pagrindinės kūrinio veikėjos savojo „aš“ paieškos man patiko ne ką mažiau nei graudi Mijos istorija, aprašyta romane „Jei pasilikčiau“. Tai – be galo žaismingas, įkvepiantis, greitai ir lengvai skaitomas kūrinys, kurį, nė kiek neabejoju, daugeliui pavyks įveikti vos per vieną dieną ir kuris net ir didžiausią skeptiką privers patikėti lemtingais atsitiktinumais bei sužadins laisvės ir nuotykių troškimą.

 Pagrindinė šio kūrinio veikėja Alison, baigusi vidurinę mokyklą, išvyksta į gana nuobodų trijų savaičių turą po Europą, kurį gelbsti tik draugės Melani draugija. Paskutinę kelionės dieną ši kruopšti, atsakinga ir pareiginga mergina sutinka dailų, simpatišką nepažįstamąjį, kuris nevykusį turnė apverčia aukštyn kojomis. Nerūpestingas, po pasaulį besibastantis aktorius pasiūlo merginai atsisakyti suplanuotos kelionės ir pakviečia ją vienai dienai kartu vykti į Paryžių. Nors, pasak Melani, Alison yra „alergiška avantiūroms“, ji šįsyk neatsispiria pagundai, atsako „taip“ ir leidžiasi į romantiškiausią nuotykį savo gyvenime. Tačiau kitą rytą prabudusi viena, mergina grįžta į niūrią realybę - sudaužyta širdimi ji patraukia namo ir pradeda naują – universiteto studentės – gyvenimo tarpsnį. Ar Alison pavyks išsiaiškinti, kodėl Vilemas ją paliko ir ar jai pavyks jį rasti pasaulyje, kuriame gyvena daugiau nei septyni milijardai žmonių?

Knygos viršelis
Pirmasis išskirtinis šios knygos bruožas – jos formatas. „Tik viena diena“ yra suskirstyta į dvi dalis – pirmojoje detaliai nupasakota Alison bei Vilemo Paryžiuje praleista diena, o antroji, „Vieni metai“, skaitytojus nukelia į Ameriką, Bostono universitetą, kurioje rašytoja pateikia tolimesnius Alison gyvenimo įvykius. Pirmoji dalis – žaisminga, romantiška, nuotaikinga, tuo tarpu antroji yra gilesnė, prasmingesnė ir, mano manymu, kur kas įdomesnė. Knygos pradžia man pasirodė kiek banaloka, nedaug kuo išskirtinė, net, drįsčiau teigti, truputėlį ištęsta, tačiau antroji dalis vienu mostu nuvijo visas kilusias abejones ir dar kartą įrodė, kad Gayle Forman yra savo srities profesionalė. Ji sukūrė tokią intriguojančią pabaigą, kad negaliu nustygti vietoje – taip noriu sužinoti, kas vyko toliau! Beje, antrosios serijos dalies „Tik vieni metai“ veiksmas yra pasakojamas iš Vilemo perspektyvos, o trečioji (ir paskutinė) yra trumpa keturiasdešimties puslapių istorija. Viliuosi, kad ne už ilgo tęsinių sulauksime ir Lietuvoje.

 Šio romano stiprybė yra ta, kad jo siužetas nesisuka vien tik apie meilę – pagrindinė šios knygos tema yra savęs ieškojimas bei atradimas. Kūrinio pradžioje Vilemas užsimena, kad Alison, jo manymu, yra labai panaši į Luizą Bruks, amerikiečių aktorę ir šokėją, XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio žvaigždę, todėl žaismingai pramena merginą Lulu. Kartu su šia pravarde Alison atranda tokių savo savybių, kurių niekada nemanė turinti – ji tampa spontaniška, linksma, drąsi ir ryžtinga. „Nors man tik aštuoniolika, aš žinojau, kad pasaulis dalijasi į dvi grupes: tuos, kas veikia, ir tuos, kas stebi. Žmones, kuriems viskas krinta kaip iš dangaus, ir likusius, kuriems viskas nelengvai atsieina. Merginas, vardu Lulu, ir merginas, vardu Alison. Bet man nė į galvą neatėjo tai, kad, apsimetusi Lulu, aš kada pereisiu į tą kitą grupę, kad ir vienai dienai“, - prisipažįsta mergina. Ne kas kitas, o Vilemas parodo Alison, kaip pasiklysti, o ji įrodo sau, kad gali atrasti save, palaipsniui atsiveria galimybėms, suvokia, kokią milžinišką galią turi žodis „taip“ ir kad svarbu yra ne būti apskritai, o kaip būti. Ši knyga skatina skaitytojus išžengti iš komforto zonos - ryžtis naujiems iššūkiams, pasitikėti savimi, siekti užsibrėžtų tikslų, dažniau sakyti „taip“ ir niekad nesiliauti šypsotis gyvenimui. Juk, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, gyvename tik kartą, bet kiekvieną dieną. Ir per ją gali nutikti bet kas – žmogus vieną dieną gimsta, vieną dieną miršta, per vieną dieną gali pasikeisti ir per vieną dieną gali įsimylėti. Bet kas gali nutikti vos per vieną dieną.

Angliškas viršelis
 Ši knyga, nė neabejoju, sužavės visus kelionių mėgėjus – Jūs turėsite progą virtualiai apsilankyti ne tik meilės miestu tituluojamame Paryžiuje, bet ir gyvybe pulsuojančiame Amsterdame, spalvingajame Londone bei egzotiškajame Kankūne. Visos šios vietovės aprašytos paprastos turistės – Alison – akimis, todėl kartu su ja kiekviename žingsnyje atrasite ką nors naujo, žavėsitės menkiausiomis smulkmenomis, patirsite daugybę jaukių, šiltų akimirkų, o galiausiai ir patys užsinorėsite užsimesti kuprinę ant pečių ir leistis ten, kur tik akys mato ir kviečia širdis. Smagiausia tai, kad vasara dar tik prasideda ir galbūt mums visiems pavyks apsilankyti savo svajonių šalyje – ko jau ko, bet ši knyga mane išmokė tikėti lemtingais atsitiktinumais!

 Šį itin vasarišką romaną siūlau į rankas paimti visiems, jaučiantiems kelionių troškulį, mėgstantiems optimizmo, įkvėpimo nestokojančias knygas, taip pat Viljamo Šekspyro kūrybos gerbėjams, nes kūrinio siužetas yra glaudžiai susijęs su šio anglų rašytojo, poeto ir dramaturgo pjesėmis. Galiu garantuoti, kad laikas, praleistas skaitant šią istoriją, tikrai nepraeis veltui, o ją perskaitę pajusite norą pasikeisti ir imsite kitaip žvelgti į kiekvieną naujai išaušusią dieną. Tai kiekvieno dėmesio vertas skaitinys.