2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Jessica Sorensen „Ela ir Mičas amžinai"


Neskaičiusiems knygos „Elos ir Mičo paslaptis”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Jessica Sorensen
 Šelmiška, žaisminga, jusli, aistringa, bet tuo pačiu tamsių praeities šešėlių, slogumo ir sunkios kaltės kupina meilės istorija – štai tokiais žodžiais apibūdinčiau pirmąją Jessicos Sorensen keturlogijos dalį. Sąmonės kertelėje vyliausi, jog po nelengvų išbandymų Elai ir Mičui bus leista pelnytai atsikvėpti, tačiau netrukau suprasti, kad rašytoja šiuo atžvilgiu nebuvo gailestinga ir saldžiajai porelei paruošė naujų sunkumų fiestą. „Elos ir Mičo paslapties“ tęsinys - dar tamsesnis, dar intensyvesnis ir dar labiau veriantis širdį – tai emocionalus pasakojimas apie savęs bei kitų priėmimą, neregimą kovą su vidiniais demonais, viltį ir begalinę meilę. Ar šilti jausmai iš tiesų nugali visas kliūtis?
 Romano veiksmas prasideda praėjus neilgam laiko tarpui po pirmosios dalies įvykių – pasibaigus vasaros atostogoms, Ela grįžta į koledžą, o Mičas išvyksta į ilgai lauktas gastroles su grupe. Nenorėdami trukdyti vienas kitam siekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių, jaunuoliai palaiko santykius per atstumą. Tačiau Ela, vis dar graužiama kaltės dėl motinos mirties, ima grimzti į depresiją ir Mičas ne visados tamsiomis valandomis gali būti šalia jos. Lyg to būtų negana, merginą pasiveja namuose vykstančios dramos, o jos mylimąjį – vaikystėje palikęs tėvas. Ar jaunuoliams pavyks dar kartą įveikti likimo siųstus išbandymus ir įrodyti, kad jiedu iš tiesų skirti vienas kitam?
Angliškas viršelis
 „Elos ir Mičo paslaptyje” rampų šviesa daugiausia apšvietė Elą ir knygos ašis iš esmės sukosi apie jos problemas. Antroji Jessicos Sorensen keturlogijos dalis – ne išimtis, čia istorijos centre taipogi yra septyniolikmetė mergina ir jos grėsmingas vidinis konfliktas. Pasakojime atsiranda itin svarbus personažas – Elos psichoterapeutė, kuri padeda Mičo mylimajai žengti pirmuosius žingsnius savo vidinės pusiausvyros atstatymo link. Mergina lėtai, tačiau užtikrintai ima išsilaisvinti iš praeities gniaužtų, pamažu atleidžia ir leidžia sau gyventi toliau. Tačiau iki to jai reikia nueiti ilgą kelią, o jo eigoje Ela priima daugybę netikusių sprendimų, susijusių su Miču. Mergina suvokia einanti mamos pėdomis ir nusprendžia nutraukti visas gijas, paleisti mylimą vaikiną, kol dar ne vėlu, trokšdama jam geresnės ateities. Ši kūrinio vieta tik dar kartą patvirtina, kad niekada nereikia spręsti už kitą, kas jam esą būtų geriausia – juk visi mes esame asmenybės ir niekas kitas geriau už mus pačius negali žinoti, ko mums reikia ir ko mes norime. Atstumti žmogų, siekiant jį apsaugoti - nedovanotina išeitis. Užklupus problemoms visada reikia atvirai ir rimtai pasišnekėti vienam su kitu, spręsti pečius užgulusius sunkumus kartu.
 Verta paminėti, jog drastiška Elos nuotaikų kaita tapo puiki proga pasireikšti Mičui – autorė pasistengė, kad jis dar kartą užsitarnautų idealaus jaunikio titulą ir taptų ne vienos knygą skaičiusios antrosios pusės idealu. Jau pirmoje dalyje buvo aišku, kad Ela yra Mičo asmeninės visatos centras ir kad vaikinukas gali pereiti ir ugnį, ir vandenį, kad tik jo mylimoji būtų laiminga, o tęsinyje šis įspūdis buvo šimteriopai sustiprintas. Vargu  ar galima dar daugiau besąlygiškai rūpintis, padėti, palaikyti savo merginą, kai ji, užuot atsakiusi tuo pačiu, stumia tave nuo savęs kuo įmanoma toliau. Šiųdviejų jaunuolių meilė, kaip kelis kartus buvo akcentuota knygoje, yra iš tikrųjų pavydėtina – rodos, kai Ela ir Mičas kartu, jiedviem nieko nėra neįmanoma, o pasaulis tuomet nusidažo šviesesnėmis spalvomis.
Angliškas viršelis
  Šiame pasakojime autorė vėlgi sugebėjo išlaikyti balansą tarp meilės ir rimtų problemų, įsisukančių į Elos ir Mičo gyvenimus. Skaičiusieji pirmąją dalį tikriausiai pamena, jog ji buvo itin romantiška ir aistringa, o štai antrojoje yra dar daugiau erotikos. Dėl šios priežasties knygą į rankas paimti rekomenduoju tik nuo 16-17 metų, nes ji, nors priskiriama paauglių literatūrai, jaunesniems, mano nuomone, nėra tinkamas pasirinkimas.
 Viską apibendrinus galiu pasakyti, jog su nekantrumu laukiu paskutinių dviejų serijos dalių ir tikiuosi, jog Elai ir Mičui pagaliau pavyks sulaukti savo laimingos pabaigos. Smalsauju ir apie Etano ir Lilos santykius – šioje dalyje jiedu lyg ir vengė vienas kito, tačiau tarp jų tvyrantį ryšį buvo galima čiuopte užčiuopti. Be galo įdomu, kaipgi klostysis neišskiriamosios ketveriukės likimai...

2015 m. rugsėjo 11 d., penktadienis

Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“



Jenny Han
 Jenny Han bestselerį „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ troškau į rankas paimti nuo pat jo pasirodymo Amerikos knygynuose, tačiau su giliu atodūsiu vijau šią mintį šalin, mat vis dar nesijaučiau pribrendusi  knygų skaitymui anglų kalba. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kokia didžiulė laimės banga mane užplūdo sužinojus, jog romano sulauksime ir išversto lietuviškai. O džiaugtis tikrai buvo ko - nuotaikinga, patraukli, optimizmu spinduliuojanti, greitai ir lengvai skaitoma Laros Džinės istorija nuo pat pirmųjų puslapių pavergė savo nuoširdumu – tai smagus pasakojimas apie šeimą, draugystę ir paauglišką meilę.  
 Amerikiečių rašytoja Jenny Han gimė ir užaugo Ričmonde, Virdžinijoje, kartu su savo jaunesniąja seserimi. Baigusi vidurinę mokyklą, autorė tęsė mokslus Šiaurės Karolinos universitete, kur parašė savo pirmąją knygą Shug. Sulaukusi sėkmės, jauna ir talentinga mergina ėmėsi kito projekto ir į rinką paleido paaugliams skirtą The Summer I Turned Pretty trilogiją, kuri veikiai tapo New York Times bestseleriu. 2011-aisiais Jenny Han kartu su Siobhan Vivian ėmėsi kurti Burn to burn seriją, paskutinė, trečioji, jos dalis pasirodė 2014-aisiais. Tais pačiais metais pasaulį išvydo dar viena autorės knyga „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“, gimusi iš rašytojos asmeninės patirties.
 Pagrindinė šio romano veikėja Lara Džinė – šešiolikmetė romantikė, sauganti savo parašytus meilės laiškus mamos dovanotoje skrybėlių dežutėje. Tai nėra meilės laiškai tiesiogine to žodžio prasme - jie tarsi atsisveikinimas, reiškiantis, kad Lara Džinė nebemyli kurio nors vaikino. Visoms penkioms savo buvusioms simpatijoms mergina popieriaus skiautelėse išklojo viską, ką saugojo savo širdyje, nenutylėjo nieko žinodama, jog šie laiškai niekada nepasieks savo adresatų. Tačiau vieną dieną meilės prisipažinimai paslaptingai dingsta iš stropiai saugomos skrybėlių dėžutės ir... penki vaikinai vienu metu sužino apie Laros Džinės jausmus! Merginai teks gerai pasukti galvą, kaip išsikapanoti iš itin keblios padėties, o jos sukurpti sprendimai tik dar labiau apsunkins jau ir taip sudėtingą situaciją. 
Knygos viršelis
 Nors skaitant „Visų vaikinų, kuriuos mylėjau“ anotaciją gali kilti įspūdis, jog šis kūrinys yra tik saldi meilės istorija, taip anaiptol nėra – knygos autorė sugebėjo puikiai balansuoti tarp romantinės linijos ir šeimos santykių dinamikos. Lara Džinė romane sprendžia ne tik košmarišką meilės laiškų scenarijų, bet ir stengiasi pakeisti vyresnėlės sesers Margo vaidmenį šeimoje. Po judviejų ir devynmetės Kitės mamos mirties Margo perėmė visas motinos pareigas: ėmėsi rūpintis buities darbais ir sesutėmis, kad tik kuo labiau palengvintų sunkiai dirbančio tėčio gyvenimą. O atėjus metui, kai Margo turėjo iškeliauti už keturių tūkstančių mylių studijuoti viename iš Škotijos koledžų, visa našta vienu ypu užgulė šešiolikmetės Laros Džinės pečius. Būtent apie Song mergaičių santykius bei jų buitį man ir buvo mieliausia bei įdomiausia skaityti – Jenny Han puikiai atskleidė seserų bendrystę bei parodė, kaip atstumas, viena kitos erzinimas ir perėjimas į suaugusiųjų pasaulį gali paveikti artimų šeimos narių draugystę. 
  Jei jau prakalbau apie Larą Džinę, turiu pasakyti, jog jos, kaip individualios asmenybės, vargu, ar įmanoma nepamėgti – ši mergina pasižymi devyniomis galybėmis gerų savybių – ji paslaugi, maloni, nuoširdi, kūrybinga, turinti gerą humoro jausmą, visados ištiesianti pagalbos ranką, trykštanti energija ir spinduliuojanti pozityvumu – tikras kiekvienos paauglės geriausios draugės idealas. Norėdama ją su skaitytojais supažindinti kuo artimiau, autorė į pagalbą pasitelkė įvairiausias smulkmenas, pavyzdžiui, net kelis kartus akcentavo išskirtinį Laros Džinės mados jausmą ir jos aistrą suktis virtuvėje. Iš tiesų skaitant knygą teks ne kartą varvinti seilę – versdama puslapius radau tiek daug gundančiai skambančių receptų, kad net kilo mintis, jog Jenny Han galėtų išleisti šalutinę serijos istoriją, kurioje sutalpintų visus knygoje paminėtus receptus. Jei mus pasiektų lietuviškas tokios knygos vertimas, nė neabejoju, būčiau pirmoji, kuri ją įsigytų!
Lenkiškas viršelis
 Kalbant apie romantinę liniją, ji šiame kūrinyje išties ganėtinai įdomi – istorijos veiksmas iš esmės sukasi apie du vaikinus – Džošą, Margo buvusįjį, ir geidžiamiausią mokyklos gražuoliuką Piterį. Nors man jie nepasirodė pernelyg ypatingi, vis dėlto emocijas sukėlė – knygos pradžioje sirgau už vieną, po to persimečiau prie kito, o dar vėliau sugrįžau prie pirmojo pasirinkimo. Manau, apsispręsti, kuriam jaunuoliui skirti didesnes simpatijas, bus kebloka ir Jums, juo labiau, kad antroji serijos dalis taipogi turėtų pažerti smagių netikėtumų.
 Reziumė, knyga „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ turėtų nenuvilti romantinių komedijų gerbėjų – nuotaikingas, lengvo turinio romanas puikiai tiks atokvėpiui tarp mokslų ir darbų. Nors Jenny Han bestselerio ir nepriskirčiau prie savo mėgstamiausių, skaitydama jį linksmai bei turiningai leidau laiką, todėl su malonumu laukiu ir antrosios dvilogijos dalies.

2015 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Rebeka Una „Atjunk"



Rebeka Una
 Jei esate knygų mylėtojai, tikriausiai bent ausies krašteliu girdėjote apie leidyklos Alma Littera pernai surengtą paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kurio tikslas buvo atrasti naujų autorių, atkreipti lietuvių rašytojų dėmesį į jaunesniųjų skaitytojų grupes, o paauglius skatinti skaityti lietuvių autorių kūrybą. Kovo pabaigoje, susumavus nepriklausomų ekspertų ir leidyklos atstovų balsus, paaiškėjo trys finalininkės, kurių rankraščiai buvo išleisti atskiromis knygomis – šią garbę pelnė Dainos Opulskytės „Eksperimentas gyventi“, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ ir Rebekos Unos „Atjunk“. Šiandien kviečiu išsamiau susipažinti su Rebekos Unos debiutu, o taip pat pažadu, jog ilgainiui sulauksite ir kitų likusios trijulės apžvalgų.
 Prieš aptariant minėto kūrinio siužetinę liniją ir jo detales, norisi akcentuoti „Atjunk“ išskirtinumą. Tikriausiai pastebėjote, jog  kone kiekvienoje jaunimui skirtoje knygoje galima aptikti stereotipinių - patyčių, benamystės, bėgimo iš namų, piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis - temų. Regis, didžioji dalis Lietuvos rašytojų laikosi įsikabinę minties, jog gera knyga paaugliams privalo atspindėti jaunuolių būseną, pasaulėjautą, emocinius išgyvenimus, todėl jų kūriniai persmelkti liūdesio ir gėlos nuotaikų. Štai čia pasireiškia Rebekos Unos romano išskirtinumas: autorės debiutas yra priskiriamas ne niūriam realizmui, bet antiutopijos žanrui, kritiškai vaizduojančiam ateities visuomenės ydas. Grytos istoriją netgi galima vadinti pirmąja lietuviška distopija, nes šio kūrinio veiksmas vyksta ne kur kitur, o modernizuotame netolimos ateities pasaulyje. Ganėtinai intriguoja, ar ne?
 Pagrindinė istorijos veikėja Gryta gyvena Žemėje, kuri dėl besaikio žmonių vartotojiškumo atsidūrė ant išnykimo ribos. Kad mūsų planetos rutulys taptų švaresnis, įprastas gyvenimas buvo perkeltas į užrašines, sistemą, vadinamą translaifu. Tą padarius, realiame pasaulyje nebeliko nei pojūčių, nei jausmų – visos spalvos, kvapai ir daiktai persikėlė į virtualią erdvę, kurioje intensyviai bendrauja žmonės.
Knygos viršelis
 Visgi keturiolikmetė Gryta – ne tokia kaip visi - jai nesiseka pritapti prie moderniajai visuomenei taikomų standartų: užuot klausiusi sistemos rekomendacijų ir kūrusi pavidalus translaife, ji domisi tikrais susitikimais, bučiniais, senais filmukais, bėgimu, mums įprastu maistu bei normaliu knygų skaitymu (taupydami laiką, sistemoje visi mąsto dispersiškai ir ilgiausius tekstus per kelias sekundes „nuskenuoja“ akimis). Kebli merginos padėtis dar labiau komplikuojasi jai sutikus panašų į save – sistemai besipriešinantį bendraamžį Mantą. Kur visa tai nuves, sužinosite pasinėrę į romano puslapius.
 Dar ir dabar pamenu kadaise į rankas patekusį straipsnį, kuriame buvo nagrinėjama informacinių technologijų skvarba kasdieniame mūsų gyvenime. Su smalsumu perskaičiusi apie tai, kokią reikšmę ateityje gali turėti internetas, buvau tvirtai nusprendusi kada nors šias idėjas perkelti į romano puslapius. Todėl išvydusi „Atjunk“ anotaciją buvau maloniai nustebinta – Rebeka Una, galima sakyti, aplenkė mane ir pirmoji aprašė savo įsivaizduojamą futuristinį technologijų pasaulį. O jis, tenka pripažinti, išties vertas pagyrimo – dauguma knygoje sutiktų idėjų buvo visiškai negirdėtos ir originalios. Rašytojos sukurta ateities visuomenė remiasi laiko taupymo principu: joje viskas sustyguota taip, kad veltui neišvaistytumei nė minutėlės. Nori valgyti? Tau tereikia praskiesti nusipirktus miltelius vandeniu, suplakti ir išgerti – gautų maistinių medžiagų pakaks visai dienai. Jauti padidėjusį judėjimo poreikį? Gali be vargo nuslopinti jį greitintuve – kam be tikslo blaškytis ir eikvoti savo brangų laiką? Taip pat mano dėmesį prikaustė autorės mintis apie bioną, gyvą, kvėpuojančią odą, augančią kartu su žmogumi – kiekvienas sistemoje užregistruotas asmuo penktoje klasėje būna įvelkamas į plėvę, kuri ilgainiui atbukina visus lytėjimo pojūčius. Šios bei kitos originalios mintys, tikiu, neabejotinai sužadins ir Jūsų vaizduotę bei privers pamąstyti, kokių išradimų, tobulėjant žmonijai, galime sulaukti ateityje.
Autorės žodis
 Deja, kad ir kokį stiprų įspūdį man paliko ateities pasaulio detalės, negaliu pro akis praleisti „Atjunk“ trūkumų, kurių, po teisybei, atradau gan nemažai. Visų pirma, pasigedau informacijos apie translaifo veikimą – nebuvo paaiškinta nei kaip sistema veikia, nei kaip ji buvo sukurta, trūko realaus pasaulio ir virtualios erdvės santykio palyginimo, dėl ko kūrinio pradžia nekėlė didelio susidomėjimo ir įsivažiuoti į tekstą sekėsi sunkiai. Antra, trūko veiksmo – knygos siužetinė linija yra vangi, be jokių didesnių konfliktų, intrigų, kulminacijų ar atomazgų – visas pasakojimas – tai kone paprasčiausia Grytos kasdienybė, iš ko kyla trečiasis knygos minusas – sunku susitapatinti su knygos veikėjais. Autorė, daugiau dėmesio skirdama aplinkos aprašymui, ne itin gilinasi į Manto, Grytos, Alos ir kitų romano herojų asmenybes, todėl jos ir nepalieka didesnio įspūdžio.
 Viską apibendrinus, Rebekos Unos „Atjunk“ vertinu vidutiniškai – kaip jau minėjau, man patiko autorės mintys, bet jų išpildymas pasirodė gan nykokas. Vienareikšmiško atsakymo, ar rekomenduoju romaną, neturiu – jei domitės lietuvių autorių kūryba, distopiniais pasauliais, norite perskaityti šį tą naujo ar smalsaujate, kas mūsų gali laukti netolimoje ateityje, tuomet taip, bet jei šiuo metu trokštate dinamiško, veiksmo, intrigų bei romantikos kupino kūrinio, patarčiau pasidairyti kito skaitinio. Na, o aš jau nekantrauju įvertinti kitas konkursą laimėjusias knygas – įdomu, ar pavyks atrasti kūrinį, pranoksiantį „Atjunk“. Laukite atsiliepimų!