2015 m. spalio 21 d., trečiadienis

Cat Clarke „Lemiamas apsisprendimas"


Cat Clarke
 Pagrindinė priežastis, kodėl nutariau į rankas paimti Cat Clarke bestselerį, buvo penki žodžiai knygos anotacijoje: „Įtempto siužeto psichologinis trileris jaunimui”. Į lietuvių kalbą išverstų šio žanro kūrinių nėra itin daug, todėl pasitaikius progai visados su dideliu malonumu leidžiuosi į pavojų, įtampos, nerimo, laukimo bei jaudulio persmelktą realistinį pasaulį. Kaip ir buvo galima tikėtis, „Lemiamą apsisprendimą” perskaičiau vienu prisėdimu, vos per kelias kvapą gniaužiančias valandas, ir dar kartą įsitikinau, kad nuo gero psichologinio trilerio neįmanoma atsitraukti. Šią įtikinamą istoriją, kupiną nuodėmingų paslapčių, nederamų draugysčių ir nenumaldomos meilės motyvų, stipriai rekomenduoju į rankas paimti kiekvienam.
 Be žinios dingusi Londono moksleivė Tara Čembers oficialiai pripažinta negyva, o keturios merginos, žinančios, kas jai atsitiko, slepia kraupią tiesą.
 Mokyklinė eskursija - savaitė laukinėje Škotijos gamtoje – Alisai King toli gražu neskambėjo kaip svajonių atostogos, o paskirtosios kambario draugės neatrodė kaip svajonių komanda. Viename namelyje Alisai tenka apsistoti kartu su geriausia drauge Kese, vienišąja, niekieno nemėgstama Pole, uždarąja melomane Rėja ir populiariąja aštrialiežuve Tara, vienu rankos mostelėjimu gebančia paversti bet kieno gyvenimą pragaru. Vieną dieną jos taikiniu nepelnytai tapus Polei, už teisybę kovojanti Kesė nusprendžia, kad atėjo metas atkeršyti ir pamokyti arogantišką gražuolę. Tačiau pokštas netikėtai pakrypsta sukrečiančia linkme ir tampa aišku, jog niekas niekada nebebus kaip buvę...
Knygos viršelis
 Pasakysiu be užuolankų: „Lemiamas apsisprendimas” atitiko visus mano gerai knygai taikomus kriterijus - ji sužavėjo viskuo – ir idėjos perteikimu, ir veikėjų išpildymu, ir neeiline romano struktūra. Autorė gudriai sužaidė veiksmo erdve bei laiku – istoriją pradėjo ne Škotijos stovyklos epizodu, bet laidotuvių, tiksliau, pamaldų už mirusiąją, scena ir tik gerokai vėliau, sustiprindama intymų skaitytojo ir pagrindinės kūrinio herojės Alisos ryšį, šios lūpomis atpasakojo tragiškosios nakties įvykius. Tokie meistriškai sukurpti dabarties, praeities ir ateities šuoliai leido į situaciją pažvelgti iš įvairių perspektyvų bei įvertinti protagonistų poelgius keliais aspektais.
  Įdomu ir tai, kad šioje knygoje nėra nei teigiamų, nei neigiamų veikėjų – visi jie paprasti, romūs žmonės, papuolę į nepavydėtiną situaciją ir dabar besiblaškantys ties pasirinkimo riba. Ir Kesę, ir Alisą, ir Polę, ir Rėją skaitytojas gali kaltinti įvykdžius žmogžudystę arba jų neteisti – viskas priklauso tik nuo jo paties moralinių nuostatų. Skaitant kūrinį kyla daugybė klausimų: kaip vertėtų elgtis - atskleisti skaudžią tiesą to nusipelniusiems žmonėms ar nutylėti paslaptį stengiantis juos apsaugoti nuo vidinės gėlos? Ar įmanoma gyventi visavertį gyvenimą kamuojamam kaltės jausmo? O kiek emocijų savyje gali sutalpinti žmogus? „Lemiamas apsisprendimas” tikrai ne veltui priskiriamas psichologinių trilerių kategorijai – jis turi gilią potekstę, tačiau sklandaus, patrauklaus teksto dėka ją išskaityti nėra sunku, o romano puslapiai verčiasi tarsi patys savaime.
Angliškas viršelis
 Dar vienas aspektas, į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį, yra „Lemiamo apsisprendimo” realistiškumas. Visi Cat Clark bestselerio veikėjai yra tokie tikroviški, kad, rodos, bet kurią akimirką gali imti ir iššokti iš romano puslapių. Ir Alisa, ir Tara, ir Kesė, ir Polė, ir Rėja galėtų be vargo įsilieti į bet kurios mokyklos mokinių gretas – manau, kiekvienas, atidžiai apžsižvalgęs aplinkui, nesunkiai atrastų bent po vieną šių merginų prototipą. Knygos realistiškumo įspūdį stiprino ir Alisos nuostata, jog žmogžudystės ir apgailėtini meilės operos scenarijai negali būti paprastos, niekuo neišsiskiriančios merginos gyvenimo dalis. Jai, visai kaip ir mums, šie įvykiai atrodė utopiški, tolimi, niekados nepaliesiantys mūsų.
 Užsiminiau, kad kertinės „Lemiamo apsisprendimo” temos yra atgaila ir kaltė, todėl noriu pridurti, kad Cat Clarke jomis neapsiribojo ir istoriją pagardino švelniu romantikos prieskoniu. Nenorėdama sugadinti skaitymo malonumo, jos detalių neatskleisiu, bet užsiminsiu, kad autorė itin tiksliai užfiksavo pirmąjį įsimylėjimo jausmą, o kriminalinės istorijos motyvai suteikė jam ypatingo veržlumo, dinamikos bei intensyvumo.
Vokiškas viršelis
 Reziumė, „Lemiamas apsisprendimas” man patiko nuo A iki Z, užvertusi paskutinį knygos lapą net pasigailėjau, kad romaną perskaičiau taip greitai. Tikiu, kad ir Jūs, paėmę šią istoriją į rankas, kartu su Alisa patirsite nepamirštamą emocinę kelionę. Subtilus autorės humoras, potekstės gylis, tamsioji knygos pusė ir gyvenimiškos pamokos – absoliučiai viskas neįtikėtinai dera tarpusavyje ir papildo vienas kitą. Vienareikšmiškai vienas geriausių mano skaitytų kūrinių.

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Alice Oseman „Solitaire”


Alice Oseman
 Būna, kad knyga patraukia dėmesį savo viršeliu, sudomina anotacija arba suintriguoja pavadimu. Su Alice Oseman „Solitaire” nutiko kiek kitaip – visus minėtus aspektus nustelbė faktas, jog milijonus skaitytojų pakerėjusį romaną autorė parašė būdama vos septyniolikos metų. Vos tai sužinojusi, kaipmat užsinorėjau įvertinti bendraamžės kūrybą – juk paaugliai, pasiekę tokias svaiginančias aukštumas, yra ne tik sektini pavyzdžiai, bet ir didžiausias plunksną valdančio jaunimo motyvacijos šaltinis.
 Autorė neslepia, jog mintis parašyti „Solitaire” jai kilo perskaičius klasika tapusią Džeromo D. Selindžerio knygą „Rugiuose prie bedugnės“ bei pasaulinės šlovės sulaukusį Johno Greeno pasakojimą „Aliaskos beieškant”. Tuo metu mergina, būdama vos dvylikos, pastebėjo, jog coming of age (žanro, kuriame vaizduojamas jauno žmogaus „perėjimas“ iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį) kūrinių centre yra vaikinai, o štai dailiosios lyties protagonisčių nėra. Ir čia, matyt, suveikė jaunatviškas maksimalizmas – Alice Oseman, neradusi nei vienos coming of age knygos, kurios pagrindinė herojė būtų mergina, paprasčiausiai ėmė ir nusprendė tokią parašyti pati. Jaunoji autorė šią idėją brandino net penkerius metus, o sulaukusi septyniolikos pasinėrė į kūrybinį procesą nė negalvodama apie „Solitaire” publikaciją – rašė istoriją tiesiog savo pačios malonumui. Ne veltui sakoma, kad kai nesitiki nieko, gauni labai daug…
Knygos viršelis
 Pagrindinė Alice Oseman debiuto veikėja Torė nepasižymi patraukliausiomis savybėmis - ji apatiška, sarkastiška cinikė, žvelgianti į pasaulį iš pesimistinės perspektyvos. „Aš – Viktorija Spring. Perspėju iš anksto – dažnai fantazuoju, paskui liūdžiu. Mėgstu miegoti ir rašyti savo blogą. Kada nors mirsiu.” – štai taip skaitytojams prisistato Torė. Mergina nekenčia mokyklos, šalinasi žmonių, yra užsisklendusi savyje, bet, užuot bandžiusi susigrąžinti kasdienybės džiaugsmą, apsimeta, jog jai niekas nerūpi - paauglė yra giliai panirusi į depresijos liūną, tačiau nesuvokia serganti šia klastinga liga. Minėta Viktorijos būsena kūrinyje ryškėja palaipsniui, skaitytojui paliekama erdvės suprasti daugelį niuansų pačiam, tad Alice Oseman debiutui reikia pribręsti emociškai – rekomenduoju „Solitaire” į rankas paimti nesitikint lengvo, neįpareigojančio skaitinio, nes jis toks anaiptol nėra.
 Jei skaitėte knygos anotaciją, tikriausiai Jums kilo įspūdis, jog paslaptingoji Solitaire grupuotė yra šio pasakojimo pažiba ir kūrinio veiksmas iš esmės suksis apie ją. Nežinau, nuliūdinsiu ar pradžiuginsiu, bet taip nėra – svarbiausia Alice Oseman debiute yra Torė, o Solitaire tėra tik papildoma detalė, rašytojos įnagis merginos asmenybei atskleisti. Imdama knygą į rankas tikėjausi veržlaus, dinamiško siužeto, netikėtų, stebinančių vingių, susijusių su Solitaire veikla ir, tiesą sakant, likau kiek nusivylusi, kad lūkesčiai neišsipildė, tačiau dabar, mintims sugulus į vietas, galiu drąsiai teigti, jog tai buvo puikiai apgalvotas autorės pasirinkimas. Svarbiausia šiame kūrinyje - Torės asmenybės plėtotė, todėl nieku gyvu negalėjo būti kitaip.
Angliškas viršelis
  Knygos viršelyje pabrėžta, jog „Solitaire” nėra meilės istorija, tačiau verta paminėti, kad joje nebuvo apsieita be romantikos. Sekdama paslaptingos grupuotės paliktomis užuominomis, Torė susipažįsta su Maiklu Houldenu, užsibrėžusiu tikslą tapti jos draugu. Laikui bėgant šis vaikinukas tampa svarbia merginos gyvenimo dalimi, jiedu užmezga glaudų tarpusavio ryšį, tačiau autorė niekur nenuklysta ir kūrinio centre vis vien išlaiko Torės asmenybės augimą. Taigi, nors knygos viršelis leidžia susidaryti nuomonę, jog kūrinyje visiškai nėra romantinės įtampos, šlakelį jos vis dėlto galima aptikti.
 Verta paminėti ir tai, kad „Solitaire” iš jaunimo literatūros lobyno išsiskiria autentišku paauglių vaizdavimu. Kaip jau minėjau, autorė kūrinį parašė septyniolikos, ir tai tikrai jaučiasi – taip tikroviškai aprašyti šiuolaikinių paauglių gyvenimą galima tik jiems priklausant. Alice Oseman įrodė, kad jaunuolio kasdienybė nėra rožėmis klota - kone kiekvienas „Solitaire” veikėjas kovoja su rimtomis problemomis – depresija, mitybos sutrikimais, tėvų abejingumu, savęs nuvertinimu, diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, draugų išdavystėmis, žalojimusi - ir nei vienas jų nesijaučia laimingas, nors šie metai lyg ir turėtų būti geriausi jų gyvenime. Galbūt su tiek daug problemiškų veikėjų ir buvo kiek persistengta, tačiau Alice Oseman puikiai pavyko atskleisti dažno šiuolaikinio paauglio vidinę būseną.
 Reziumė, „Solitaire” yra autentiška istorija apie merginą, kuri stengiasi atrasti ne save, bet ją supantį pasaulį. Rekomenduočiau tiems, kam patiko Avos Dellairos „Meilės laiškai mirusiesiems”, Delphine de Vigan „No ir aš”, Jenny Downham „Kol dar gyva” bei visiems, dievinantiems John Green kūrybą. Manau, kad psichologinė Torės kelionė nepaliks Jūsų abejingų.

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“


John Boyne
 Airių rašytojo John Boyne romaną „Berniukas dryžuota pižama“ į rankas paėmiau manydama, kad jis gali praversti rengiantis lietuvių kalbos egzaminui, o atsitiko taip, jog atradau knygą, tapusią vienu mėgstamiausių mano kūrinių. Tai jaudinantis pasakojimas apie neįprastą dviejų berniukų draugystę Antrojo pasaulinio karo metais, kuriuo labai tikiuosi sudominti ir Jus – esu tvirtai įsitikinusi, kad šį tarptautinį bestselerį verta perskaityti kiekvienam.
 John Boyne gimė 1971 m. balandžio 30 dieną Dubline, Airijoje. Žymus autorius Dublino Trejybės koledže studijavo anglų literatūrą, o kūrybinio rašymo studijas krimto Norvičo mieste įsikūrusiame East Anglia universitete, kur gavo pirmąjį reikšmingą Curtis Brown apdovanojimą. Šiuo metu John Boyne sąskaitoje – net trylika romanų: devyni iš jų skirti suaugusiems, o keturi priskiriami paauglių auditorijai.
 Kas kartą paklaustas, kaip jam gimė mintis parašyti knygą „Berniukas dryžuota pižama“, autorius nuoširdžiai gūžteli pečiais ir atsako, kad idėja atėjo pati savaime. Maždaug penkiolika metų studijavęs su holokaustu susijusią literatūrą, rašytojas jautėsi pasikaustęs šioje srityje, tačiau nė karto nepagalvojo, kad galėtų apie žydų genocidą parašyti pats. Vieną dieną John Boyne galvoje iškilo dviejų berniukų, bendraujančių per tvorą, vaizdinys ir ši idėja autoriui pasirodė per daug įdomi, kad jos būtų galima nepaisyti. „Aš neplanavau parašyti romano apie holokaustą, aš neieškojau istorijos, kurią galėčiau papasakoti apie tą laikmetį. Idėja pasiekė mane beveik visiškai suformuluota ir po šimto valandų jau turėjau parašęs per 50 000 žodžių, kurie tapo romano pagrindu.“ – viename interviu atviravo bestseleriu tapusios knygos autorius. Pagal šį romaną yra sukurtas ir tokio paties pavadinimo filmas, kurį kai kurie kritikai vadina vienu geriausių kino istorijoje pasakojimų apie vaikystę.
Knygos viršelis
 O viso šito ir dar daugiau pirmasis John Boyne kūrinys, skirtas paaugliams, išties nusipelno – tai nedidelės apimties, bet didelį emocinį svorį turinti knyga, nepaliekanti nei vieno abejingo. Jos centre – devynmetis vokiečių karininko sūnus Brunas, gyvenantis penkių aukštų name kartu su tarnais, mama, tėčiu bei dvylikamete seserimi Gretel, kurią jis skambiai vadina Beviltišku Atveju. Po Furoro vizito Bruno tėtis yra paaukštinamas – tampa komendantu, gauna naują uniformą ir, berniuko nusivylimui, su visa šeima turi išsikraustyti į naują gyvenamąją vietą, toli nuo Berlyno, į Autvitą.
 Vos ten atvykęs Brunas išgyvena didžiulį nusivylimą – vietoj paliktos mokyklos, trijų geriausių draugų, senelių, triukšmingo, gyvybe trykštančio gyvenimo Berlyno centre jis atsiduria mažesnioje, kareivių pilnoje, tuštuma ir šalčiu dvelkiančioje atkampioje vietovėje, kurioje, rodos, nėra dėl ko jaustis laimingam. Tiesa, pro savo kambario langą Brunas netrunka pastebėti ir kai ką įdomaus – grupę keistų, dryžuotomis pižamomis vilkinčių, už aukštos vielinės tvoros įsikūrusių žmonių, - bet pasiteiravęs savo tėčio, kas jie, ir gavęs atsakymą, jog tai ne žmonės, jis veikiai juos pamiršta ir ima ieškoti kitų smalsumą keliančių objektų. Tačiau vieną dieną devynmetis vis dėlto išsprunka iš dusinančių namų ir ilgai ėjęs palei keistąją tvorą atranda liesą, liūdną, dryžuota pižama vilkintį berniuką, vardu Šmuelis. Taip užsimezga neįprasta draugystė...

Angliškas viršelis
 „Berniukas dryžuota pižama“ yra viena tų retų knygų, kuri žavi ne tik idėja, bet ir sumanymo išpildymu. Negana to, kad rašytojas į holokausto temą pažvelgė iš vokiečių pusės, jis kraupius tuometinius įvykius dar ir aprašė naivaus vaiko akimis. Devynmetis Brunas nesuvokia, kokia aplinka jį supa – berniukas fiurerį Adolfą Šiklgruberį-Hitlerį vadina Furoru, Aušvicą – Autvitu, o sakydamas Heil Hitler jis mano vartojąs „viso labo, malonios popietės“. Brunas nenutuokia, kas yra žydas, piktinasi, jog Šmuelis turi gausybę draugų, su kuriais valandų valandas gali žaisti, kai jis tuo tarpu privalo lindėti kitoje tvoros pusėje jausdamasis vienišas. Didelį įspūdį man paliko ir sutapimas, jog abu vaikai gimė tų pačių metų tą pačią dieną – 1934 m. balandžio penkioliktąją. Geraširdžiai, nuoširdūs, prielankūs berniukai, prieš savo valią atsidūrę Aušvice, yra tarytum vienas kito atspindžiai – kai jie abu, sukryžiavę kojas, sėdi dulkėse, tvora, skirianti abu mažamečius, veikia tarsi veidrodis – ji atspindi kitą vaikų gyvenimo versiją. Tai verčia susimąstyti - galbūt, aplinkybėms susiklosčius kitaip, vokiečių karininkas kaip savo tikrą sūnų būtų užauginęs Šmuelį, o Brunas gimtų žydų šeimoje ir atsidurtų dabartinėje protu nesuvokiamoje bičiulio situacijoje...
Angliškas viršelis
 Šios knygos privalumus galėčiau vardyti dar ilgai, tačiau nenoriu pernelyg išsiplėsti, kad juos, skaitydami kūrinį, atrastumėte patys. Galiu tik pasakyti, jog įstabaus romano pabaigoje Jūsų laukia amžiams atmintin įsirėšiantis finalas, sukelsiantis viduje tikrą emocijų audrą. Beje, nors John Boyne šedevre paliesta itin skaudi žydų genocido tema, kūrinys puikiai pritaikytas paaugliams – skaitosi taip greitai ir lengvai, kad įveikiau jį vienu prisėdimu, o tinklaraštyje netgi nespėjau pakeisti „šiuo metu skaitau“ ikonėlės. Nuoširdžiai rekomenduoju paimti šį romaną į rankas, o jį perskaičius raginu pažiūrėti emocijas dar labiau sustiprinančią jo ekranizaciją. Nepagailėkite laiko, tikrai nenusivilsite.