2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Patrick Ness „Septynios minutės po vidurnakčio"

Patrick Ness
 Patrick Ness knygą „Septynios minutės po vidurnakčio" atradau gana netikėtu būdu - peržiūrėjau kūrinio ekranizacijos anonsą (beje, filmas turėtų pasirodyti šių metų lapkritį, laukiu su nekantrumu!) ir susižavėjusi nusprendžiau plačiau pasidomėti begalės svarių apdovanojimų sulaukusiu romanu. Taip sužinojau, jog leidykla „Nieko rimto" A Monster Calls šiemet išvertė ir išleido į lietuvių kalbą. Padarius tokį atradimą, savaime aišku, neliko nieko kito, kaip tik imti knygą į rankas. Ir ne vien dėl to, kad laikausi šventos priesaikos „pirmiau knyga, paskui filmas", - Patrick Ness kūrinys jau lyg ir laikomas šedevru, o šedevrai, žinia, iš literatūros srauto išskiriami tikrai ne veltui.

 Romaną autorius parašė naudodamasis Siobhan Dowd, žymios anglų rašytojos, sukūrusios keturias knygas paaugliams, mintimis. Moteris jau buvo sugalvojusi ir veiksmo vietą, ir veikėjus, net pradėjusi rašyti kūrinio pradžią, tačiau jai, deja, pritrūko laiko - 2007-aisiais Siobhan Dowd pasiglemžė vėžys. Patrick Ness neslepia dvejojęs, kurti knygą, ar ne, tačiau, anot jo, geros mintys geros tuo, kad pažadina kitas geras mintis - Siobhan Dowd idėja buvo tokia ypatinga, jog autoriaus galvoje vienas po kito ėmė gimti nauji sumanymai, prašyte prašęsi užrašyti istoriją. Po šešis mėnesius trukusio kūrybinio proceso, knyga buvo užbaigta ir 2012-aisiais Patrick Ness bei iliustratorius Jim Kay buvo apdovanoti prestižiniais medaliais. Beje, bendraautorių duetas šitaip buvo pagerbtas pirmą kartą per visą Didžiosios Britanijos istoriją.

Knygos viršelis
 Knyga „Septynios minutės po vidurnakčio" yra priskiriama vaikų literatūros kategorijai, bet, mano manymu, tai vienas tų atvejų, kai kūrinys neturi aiškiai apibrėžtų amžiaus ribų. Romane analizuojamos temos - meilė, viltis, netektis - svarbios kiekvienam, todėl ir paliečia kiekvieno širdį. Be to, kaip yra pasakęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Kęstutis Urba, dažnam dvidešimtmečiui gana sunku apčiuopti, atverti tą paprastą kūrinį vaikams, įžvelgti jame slypinčias aliuzijas, pajusti nuotaiką, išgirsti kalbos melodiją. O ir genialumas dažnai slypi paprastume...

 Imdama knygą į rankas, galima sakyti, tikėjausi vieno - gerų fantastinių elementų. O juos beveik ir garantavo siaubūnas, veikėjas, save pristatantis kaip visa, kas nesuvaldyta ir nesuvaldoma, vaikštantis po žemę tik tuomet, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Bet romanas davė daug daugiau nei tik pažintį su įspūdingu, nematytu ir negirdėtu personažu, nes „Septynios minutės po vidurnakčio" yra prasmingas pasakojimas apie gyvenimą, mirtį ir tiesą, kuris, manau, dar ilgai neapleis sielos kertelės.

Angliškas viršelis
 Vienintelis dalykas, kuris kiek užkliuvo - istorijos veikėjų gylis. Apie kūrinio herojus buvo pateikta ganėtinai mažai informacijos - Konoras patiria patyčias, jo mama serga sunkia liga, tėvas jau seniai palikęs šeimą, su senele bei drauge Lile Konoro santykiai komplikuoti, tačiau to, kad susitapatinčiau su kuriuo nors veikėju, bent jau man, nepakako - trūko herojų praeities detalių. Suprantama, į aplinką buvo žvelgiama Konoro, trylikamečio, tiesmukai vertinančio čia ir dabar vykstančius procesus, akimis, bet autorius, pasirinkęs pasakojimo iš trečio asmens poziciją, manau, galėjo įterpti ir daugiau smulkmenų, kad skaitytojams pavyktų užmegzti kur kas stipresnį kontaktą su kūrinio veikėjais.

 Atskiro paminėjimo vertos ir Jim Kay iliustracijos - juodai baltos, kiek šiurpokos, siurrealistinės, jos idealiai papildo tekstą ir suteikia jam gyvybės. Apžiūrinėjau grafikos kūrinius su didžiausiu malonumu, tad neapsakomai džiaugiuosi, jog leidykla nusprendė publikuoti leidinį, papildytą Jim Kay darbais.

 Viską apibendrinus, knyga išties verta dėmesio. Net jei Jūsų nesudomins kūrinio pradžia ar vidurys, neabejoju, kad palies finalas. Jau įsivaizduoju, kokį emocinį užtaisą turės istorijos ekranizacija - reikia nepamiršti šalimais pasidėti servetėlių...

2016 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Maite Carranza „Užnuodyti žodžiai"

  
Maite Carranza
 „Užnuodyti žodžiai" - tikroviškas, įtaigus, nuo pat pirmųjų puslapių įtraukiantis garsios ispanų rašytojos Maite Carranzos detektyvinis romanas, priskiriamas ir psichologinės dramos žanrui. Tai įtampos persmelkta knyga, kurią skaitant gali tekti paaukoti ne vieną miego valandą, o išaiškėjus tiesai ima krėsti šiurpas bei mintis norom nenorom užvaldo galimi dingusių žmonių likimai...

 Policijos pareigūnams penkiolikmetės Barbaros Molinos byla iš pradžių atrodė paprasta: maištaujanti paauglė, palikusi raštelį ir pasiėmusi mamos kreditinę kortelę, pabėga iš namų. Tačiau atsiradus sunkinančioms aplinkybėms (po desperatiško Barbaros skambučio telefono būdelėje aptinkamas jos kraujas bei krepšys) tampa aišku, kad pabėgėlei nutiko kažkas rimta. Neaptikus nei liudininkų, nei pėdsakų mergina paskelbiama dingusia be žinios. Ir niekas, išskyrus pagrobėją, nežino, kad iš tikrųjų Barbara jau ketverius metus kali belangiame, garsui nepralaidžiame namo rūsyje... Kas galėjo taip nežmoniškai pasielgti ir ar devyniolikmetė turi bent menkiausią galimybę po šitiekos metų ištrūkti į dienos šviesą?

Knygos viršelis
 Perteikti įspūdį, kurį sukelia psichologinė drama, toli gražu nėra lengva, tad ką jau ir kalbėti apie tai, kaip sunku parašyti emociškai įtaigų romaną. Tačiau „Užnuodytų žodžių" autorė Maite Carranza savo darbą atliko nepriekaištingai - skaitydama knygą net virpėjau iš smalsumo norėdama sužinoti, kas įvyks toliau, o paskutinieji puslapiai tiesiogine to žodžio prasme privertė užgniaužti kvapą. Nenuvylė niekas - nei pradžia, nei vystymas, nei pabaiga, todėl detektyvų bei psichologinių dramų gerbėjai, manau, neturėtų nusivilti. Ypač žinant tai, kiek nedaug detektyvinio žanro knygų Lietuvoje išleidžiama paaugliams.

 Be kūrinio idėjos, autorės gebėjimo prikaustyti prie teksto ir, žinoma, gero vertimo (aplodismentai ir padėka skrieja Airai Nekrašaitei), romanas turi dar du skiriamuosius bruožus. Pirmiausia, kūrinys parašytas nenaudojant tiesioginės kalbos skyrybos - nors dialogų ir taip nėra daug, viskas vis vien pateikiama monologo forma. Su tokiu stiliumi susidūriau pirmą kartą, tačiau jis man ir tiko, ir patiko - neturiu nei menkiausio priekaišto, nors, girdėjau, kai kuriuos skaitytojus šis Maite Carranza pasirinkimas mažumėlę trikdė. Antra, istorija pasakojama ne tik iš Barbaros, bet ir jos mamos, geriausios draugės bei į pensiją tuojau išeisiančio inspektoriaus Salvadoro Losano perspektyvos. Imdama knygą į rankas tikėjausi, jog viskas bus pateikiama iš Barbaros pozicijos, tad suvokus, kad romane svarbų vaidmenį užims ir kiti veikėjai, blykstelėjo šiokia tokia nusivylimo kibirkštėlė. Visgi ji vietą kaipmat užleido smalsumui - verčiau puslapius nė nenumanydama, iš kieno pozicijos bus aptariamas kitas skyrius ir kokią įtaką tai padarys tyrimo eigai. Žodžiu, pasakojimas rolėmis tik sustiprino įspūdį, tad skubėti nusivilti, patikinu, tikrai neverta.

Itališkas viršelis
 Iš esmės romano veiksmo laikas apima tik dvidešimt keturias valandas, tačiau perspektyvų kaitalionės dėka skaitytojams leidžiama išgirsti ne tik dabarties, bet ir praeities įvykių nuotrupas (kaip buvo nagrinėjama byla, kokios buvo iškeltos versijos, kaip jos keitėsi, kurios prarado svarstymo pagrindą, o kurios - ne), pabuvoti kiekvieno pasakotojo mintyse, sužinoti, kokia buvo ir kokia dabar yra Barbara. Skaitant snausti nėra kada, ypač kai viskas pateikiama per emocinę prizmę - mamos sielvartą, geriausios draugės jaučiamą kaltę, paniškos baimės kamuojamą Barbarą, pensijon išeinančio inspektoriaus nesitaikstymą su jo narstyta ir dabar naujokui atiteksiančia neišaiškinta byla. Knyga, manyčiau, yra daugiasluoksnė ir dar kartą ją skaitant būtų galima aptikti kokią pražiūrėtą užuominą ar net gvildenamą temą, kas, mano manymu, yra didelis romano privalumas.

 Reziumė, kūrinys man tikrai labai patiko, tai įtempčiausia knyga, skaityta šiemet. Ryškūs veikėjai, klasta, melas, paslaptys, psichologiniai aspektai - tiesiog nėra ko daugiau norėti. Rekomenduoju!

2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Aimee Agresti „Nušvitusioji"


Aimee Agresti
 Aimee Agresti romano „Nušvitusioji" skaitymą atidėliojau tikrai labai ilgą laiko tarpą. O kodėl, nė pati nežinau, - galbūt baidė didoka knygos apimtis, gal įtakos turėjo kiek neįprastas formatas, bet vieną dieną kilo išganinga mintis, jog užtenka delsti - reikia čia ir dabar traukti kūrinį į dienos šviesą. Kaip tariau, taip ir padariau, o padariusi likau maloniai nustebinta - romanas man išties patiko, todėl skubu dalytis įspūdžiais.

 Pagrindinė šio kūrinio herojė šešiolikmetė Heiven Tera kartu su geriausiu draugu Dante bei bendramoksliu Lensu išrenkama dalyvauti Ilinojaus lyderių stažuotės programoje, kurios metu gabiausi mokiniai gauna neįkainojamą progą visą semestrą praleisti klestinčioje miesto įmonėje. Trijulei praktika paskiriama Leksingtono viešbutyje Čikagoje, valdomame jaunos karjeristės Aurelijos Braun bei patrauklaus vadybininko Lušeno Grouvo. Atsidūrusi šioje didingoje vietoje Heiven jaučiasi lyg pasakoje - ją žavi viskas: prašmatnus pastato interjeras, visais atžvilgiais tobula Komanda ir, kas be ko, kelius linkti verčiantis Lušenas. Tačiau iliuziją netikėtai sudrumsčia merginai adresuota mistiška knyga. Prasidėjus kvapą gniaužiantiems įvykiams, išrinktųjų trijulė pateks į pragarą... gana tiesiogine to žodžio prasme.

Knygos viršelis
 Pirmasis dalykas, į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį - lėtas pasakojimo tempas. Vos Heiven atsikrausto į viešbutį, pro akis nepraleidžiama nė viena detalė - pradedant įspūdinga viešbučio aplinka, baigiant kiekviena ten apsistojusios protagonistės dienotvarkės minute. Heiven akimis perteikiama absoliučiai viskas, todėl perspėju, jog „įsivažiuoti" į knygą gali būti sunkoka - įdomybės prasideda tik kažkur ties romano viduriu. Visgi lėtas pasakojimo tempas turi ir kitą medalio pusę - autorė, smulkmeniškai vaizduojanti viešbučio erdvę, sugeba į ją įtraukti taip, jog skaitant galima užmiršti apie pasaulio egzistavimą už Leksingtono ribų. Kai darbo reikalais Heiven pirmąkart paliko viešbutį, nuoširdžiai suglumau - atrodė neįtikima, kad šis pastatas užima tik mažytį lopinėlį milijoniniame mieste (ką ir bekalbėti apie visą Žemės rutulį!)

 Kalbant apie Heiven, likau sužavėta jos paprastumo. Mergina daugeliu atžvilgiu priminė mane pačią, tad buvo be galo įdomu stebėti, kaip ji reaguoja į susiklosčiusias situacijas. Vienintelis dalykas, kuris kiek erzino, - protagonistės menkavertiškumo kompleksas, nes ji nuolat lygino save su kitais, jautėsi ne tokia graži, ne tokia šauni, nė per nago juodymą neprilygstanti „tobulam" viešbučio personalui ar klasės merginoms. Taigi tam tikra prasme romanas yra ir apie dvasinį augimą - kūrinio eigoje Heiven kuo toliau, tuo labiau ima pasitikėti savo jėgomis.

Itališkas viršelis
 Visgi svarbiausia šios knygos tema nėra nei asmeninis tobulėjimas, nei trijulės praktika Leksingtono viešbutyje, nei meilės reikalai - už paradinės pusės slypi kur kas daugiau, nei galite įsivaizduoti. Jei įsistebeilysite į knygos viršelį, atrasite užuominą, be to, romano pavadinimas taip pat turi prasmę - „Nušvitusioji" yra pirmoji „Auksinių sparnų" trilogijos dalis. Paslapčių atskleisti, žinoma, neketinu, tik užsiminsiu, jog kūrinio koncepcija maloniai nustebino. Autorė išties įdomiai interpretavo amžinąją gėrio ir blogio kovą įkurdindama ją šiuolaikiniame pasaulyje.

 Beje, įdomu tai, kad dauguma romane paminėtų detalių yra tikros. Pavyzdžiui, Leksingtono viešbutis nėra autorės išmonė - pastatas svečiams duris iš tikrųjų atvėrė 1892 m., nugriautas buvo 1995-aisiais. Skaičiusieji knygą tikriausiai pamena ir Al Kaponės, garsaus JAV gangsterio, istoriją - ši, pasirodo, taip pat nėra laužta iš piršto. Daug Aimee Agresti dėmesio sulaukę paveikslai La Jeune Martyre („Jaunoji kankinė"), „Žemiškųjų malonumų sodai" ir „Septynios mirtinos nuodėmės" realybėje irgi kabo Prado muziejuje. Vienu žodžiu, kuo daugiau giliniesi į knygą, tuo daugiau įdomybių atrandi, o tai, be abejonės, yra didelis romano privalumas.

Vengriškas viršelis
 Reziumė, Aimee Agresti debiutas, nepaisant kai kurių dalykų, paliko tikrai gerą įspūdį. Tik gaila, kad, matyt, likusių trilogijos dalių vertimo į lietuvių kalbą taip ir nesulauksime - „Nušvitusioji" Lietuvoje išleista 2012-aisiais, o per tą laiką iš „Obuolio" leidyklos nesulaukėme jokių žinių. Visgi knygą galima drąsiai skaityti ir kaip savarankišką kūrinį - jos siužetas yra ganėtinai užbaigtas, o pabaigoje palikta intriga - minimali.