Colleen Houck „Tigro lemtis“

 Neskaičiusiems knygų „Tigro užkerėjimas“, „Tigro beieškant“ ir „Tigro kelionė“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Colleen Houck

 „Tigro lemtis“ – ketvirta, bet ne paskutinė (nuo 2012-ųjų Colleen Houck dirba ties romanu „Tigro sapnas“ ir, beje, įvardija jį kaip itin slaptą projektą) „Tigro“ serijos dalis su, sakyčiau, išbaigtu finalu. Jei paklaustumėte manęs, apie ką galėtų būti tęsinys, nežinočiau ir ką atsakyti - „Tigro lemties“ pabaigoje autorė, rodos, atskleidė visas kortas ir padėjo galutinį tašką ir tigrų prakeiksmo panaikinimo, ir painios Kelsės pasirinkimų situacijos istorijoje. Spėlionių, tiesa, yra visokių, dauguma skaitytojų iškeltų versijų kelia žavesį bei nuostabą, bet neverta bėgti įvykiams už akių – pirmiausia aptarkime ketvirtą „Tigro“ serijos dalį.

  Tenka pripažinti, skaitydama ilgas knygų serijas kartais baiminuosi, jog įveikus kokią penktą ar ketvirtą dalį, apart siužeto, neturėsiu, ko papasakoti, - juk plėtojant tą pačią istoriją nesikeičia nei autoriaus stilius, nei keliama naujų, ypač intriguojančių idėjų - priešingai, artėjant prie pabaigos kone visais atvejais siekiama „užglaistyti“ paliktas spragas ir tiesiog palaikyti serijos vienovę. Bet skaitant Colleen Houck kūrinius tokių minčių nekyla, nes kiekviena „Tigro“ dalis palieka tam tikras emocijas, jausmus, įspūdžius – nors ir ne visi jie teigiami, fakto, jog pasakojimas įtaigus, nuginčyti negalima. Tad ir apie „Tigro lemtį“, kaip ir apie bet kurią kitą šios serijos dalį, matyt, galėčiau pasakoti nežinia kiek, bet visgi pamėginsiu aptarti tik esmines, labiausiai atmintin įstrigusias detales.

Knygos viršelis

 Visų pirma, reikėtų paminėti, jog „Tigro lemtis“ nuo ankstesnių kūrinių keičiasi šiokiu tokiu ritmo pažeidimu – pirmi trys romanai, kaip tikriausiai pastebėjote, nebuvo pradedami įtemptais įvykiais – intriga auginta palaipsniui. O štai atsivertę ketvirtą dalį į veiksmą įtraukti būsite nuo pat pirmo puslapio. Dar geriau - toks greitas veiksmo tempas sulėtės tik išimtiniais (emocingais) atvejais, tad nuobodžiauti skaitant, jei tik Jūsų neims erzinti meilės trikampis, beveik nebus kada. Apskritai, „Tigro lemtyje“ aptiksite kur kas daugiau mitinių būtybių, ganėtinai įspūdingų kovų scenų, sapnų nuotrupų - pavojai protagonistus lydės kiekviename žingsnyje, o mirtis jiems niekad nesiliaus alsavusi į nugarą.

Prancūziškas viršelis

 Iš kitos pusės, „Tigro kelionėje“ ėmusi pabosti santykių idilė ketvirtoje dalyje, apmaudu, manęs nebetraukė jau galutinai. Kad ir kiek bandyčiau, niekaip negaliu pateisinti autorės sprendimo tiek ilgai vilkinti laiko – visi tie (skaičiusieji tikrai supras, apie ką aš) „Kišanas yra mano vaikinas, todėl turėčiau važiuoti su juo“, „Kaip man atiduoti visą savo meilę Kišanui, nes jis to nusipelnė“, „Tik nesugalvok jos skaudinti“ pasisakymai, jei jau atvirai, įgriso be galo, be krašto. Padėtį pataisė indų mitologijos studija – skaitant ir trečią, ir šią dalį gilinausi jau ne į pabodusius santykius, kurių finalas aiškesnis jau ir būti negalėjo, bet į kerinčius fantastinius, mitologinius trijulės nuotykius, vaizdingus, detalius Colleen Houck aplinkos aprašymus, nukeliančius į dar nematytas, stebuklingas, mirtingojo nepažintas erdves. Kaip jau minėjau, tokių elementų romane bus daug – susipažinsite ir su kvilinais, ir su rakšasais, ir su chimeromis, Ugnies valdovais, Saulėtekiu, Saulėlydžiu, pažinsite žaruojančių miškų grožį, įvairių mitinių būtybių gyvenimo būdus. Tos detalės tapo tikra atsvara bei atgaiva lūkesčių netenkinančiai meilės linijai, tad esu dėkinga Colleen Houck ir džiaugiuosi jos pasirinkimu į siužetą įterpti tiek daug veiksmo, nuotykių bei pavojų scenų.

Vokiškas viršelis

 Pabaigai noriu pasakyti, jog ši knygų serija – išskirtinė, nieko panašaus iki jos nebuvau skaičiusi. Kalbant apie labiausiai patikusių dalių išsidėstymą, pirmąją vietą skiriu pirmajai daliai, antrąją – antrai, trečią – ketvirtajai, o paskutinę – trečiajai, tokį mano pasirinkimą lėmė ne kas kitas, o jau išsamiai aptarta romantinė linija. Išties gaila, kad įspūdis nuo trečios dalies ėmė menkti, bet apskritai ši serija, kartojau, kartoju ir kartosiu, tikrai nusipelno Jūsų dėmesio. Dar kartą dėkoju leidyklai „Aukso pieva“ už dovanotą galimybę susipažinti su Kelse, Renu, Kišanu bei kitais veikėjais – tikiuosi, jei tik tokia išeis, į lietuvių kalbą bus išversta ir paskutinė penkialogijos dalis.

Holly Smale „Kas auksu žiba“

 Neskaičiusiems knygų „Moksliukė“, „Netikėlis modelis“ ir „Tobulas gyvenimas", skaityti šio aprašymo nepatartina! 

Holly Smale

  Jei esate „Moksliukės“ serijos gerbėjai, tikriausiai neverta aušinti burnos pasakojant, kuo išskirtinė Holly Smale kūryba ir ko gi galima tikėtis iš jos knygų. Formulė paprasta - dar viena serijos dalis – dar daugiau nuosmukių bei pakilimų viso pasaulio skaitytojų numylėtos Harietos gyvenime. Moksliukiški faktai, šmaikštus pasakojimo tonas ir rimtos, kiekvienam paaugliui gerai pažįstamos problemos – jei pamėgote ankstesniuosius romanus, tikrai neatsispirsite ir šiam.

 Harietos Maners ir vėl laukia nemenkas iššūkis – porą savaičių pagyvenus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir praleidus mokslo metų pradžią, jai teks pavėluotai integruotis naujoje aplinkoje (užbėgus už akių pridursiu, jog verčiant romaną, matyt, įsivėlė klaida: protagonistė – ne šeštokė, o vadinamoji sixth-form studentė, t.y. prieš teikdama paraišką į universitetą du metus dalykus mokysis A lygiu (pradės šešiolikos, kursą baigs sulaukusi aštuoniolikos)). Taigi Harieta, vienuolika metų nuo savo daiktų trynusi užgauliojimus bei jautusis atskirtąja, dabar turės progą viską pradėti nuo pradžių. Tik klausimas, ar šįkart bus kitaip, lieka atviras – herojės gyvenime įvykiai dažnai klostosi ne pagal planą…

Knygos viršelis

 Galiu pasakyti, jog Holly Smale išties turi parako nustebinti – ketvirtoje serijos dalyje Harietą išvysite visai kitokiu amplua nei įprastai. Įvykiams pakrypus netikėta linkme, jos įvaizdis pakis ne tik Jūsų, ją supančių aplinkinių, bet ir pačios kūrinio veikėjos akyse. Stebėti, kaip Harietai sekasi dorotis su netikėtai užgriuvusia populiarumo banga, ir juokinga, ir tam tikru atžvilgiu skaudu, bet svarbiausia, jog iš viso to galima daug ko pasimokyti – ne viskas auksas, kas auksu žiba, o netikri draugai panašūs į šešėlius - kartu būna tik saulėtomis dienomis…

                                                                                                      

 Nuosekliai skaitydama „Moksliukės“ seriją atkreipiau dėmesį, jog kiekvienoje dalyje Harieta išmoksta bent vieną svarbią pamoką ir kaskart tampa brandesnė asmenybė. Ji jau nebe ta mergaitė, kuri siekdama išvengti problemų slėpdavosi po stalu – Harieta kuo toliau, tuo labiau įgyja ryžto, drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis ir tai žavi, nes kartu su pagrindine veikėja auga ir skaitytojas. Turint omeny tai, kad knyga veikiausiai orientuota į vienuolikos-šešiolikos metų paaugles, joms geresnės rekomendacijos už šią seriją, matyt, negalėčiau rasti – jei kada turėsiu dukrą, pasistengsiu, jog „Moksliukės” serija atsidurtų jos skaitinių lentynoje.

Prancūziškas viršelis

 Savaime suprantama, „Kas auksu žiba” nebūtų Geek Girl knyga be nuotykių mados pasaulyje – Harieta, pabuvojusi Rusijoje, Japonijoje ir Niujorke, šį kartą gauna neįtikėtiną pasiūlymą filmuotis šiaurės vakarų Afrikoje, Maroke. Be devynių galybių nesėkmių ir nesusipratimų, lydinčių ją kelionės metu, skaityti apie įspūdingą kraštovaizdį ir potyrius, kaip visada, buvo vienas malonumas – net gaila, kad šis epizodas nebuvo akcentuotas daugiau.

 Na, o kalbant apie romantiką, jos, daugumos nusivylimui, bus ne per daugiausia. Niko trūko ir tikrai nežinia, ar šių veikėjų keliams dar bus lemta susikirsti. Juo labiau, kad, mano manymu, horizonte pasirodė naujas ir net, sakyčiau, labai tikėtinas meilės objektas. Visgi prognozuoti, kaip viskas klostysis, sunku – geriau jau luktelėkime, ką pateiks tęsinys.

                                                                                                                                                     

 Viską apibendrinus, romaną „Kas auksu žiba” laikau vienu geriausių Geek Girl serijoje. Čiupkite jį tada, kai norėsis lengvo, šmaikštaus, pamokančio, bet nebanalaus skaitinio – jis Jums neabejotinai suteiks porą įdomiai praleistų skaitymo valandų.

Robyn Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis”

Robyn Schneider

 „Pristumk savo krėslą prie pat bedugnės krašto ir aš papasakosiu tau istoriją.” – romano „Pažadink mane, kai viskas baigsis” (angliakalbyje pasaulyje žinomo kaip Extraordinary Means) autorė, pasirinkusi šią citatą epigrafui, leidžia suprasti, jog pasakojimas įsisuks į stipriausių emocijų verpetą. Tad knygą patartina skaityti nusiteikus – neapleidžiant vilties, bet kartu neatmetant ir netekties. Mano nuomone, šmaikštumo, įkvėpimo bei stebėtinai gilių įžvalgų dozė, persipynusi su tvyrančia neužtikrintumo bei švelnios romantikos nuotaika, ne tik gali priversti susimąstyti, bet ir paskatinti pradėti keistis. Nes Robyn Schneider istorija nėra vien tik apie tai, ką reiškia sunkiai sirgti, - ji pateikia atsakymą, ką iš tikrųjų reiškia gyventi.

 Daug neatskleidžiant, kūrinyje pasakojama apie Leiną, kuris, pasigavęs užkrečiamą bei vaistams atsparią tuberkuliozės atmainą, išsiunčiamas į vidury miškų ir kalnų plytinčią Lethemo sanatoriją, izoliuotą nuo išorinio pasaulio. Gydykloje, kurioje išgyvena tik keturi penktadaliai sergančiųjų, laikas tarsi sustoja – kasdien paaugliai turi vadovautis ta pačia nuobodulį keliančia dienotvarke, o jų rutiną dar labiau sunkina nuolatinis slaugių tikrinimas, vakarais pakylanti temperatūra bei maudžianti krūtinė. Leinui, labiau už viską trokštančiam susigrąžinti įprastą gyvenimą, sanatorija prilygsta nesibaigiančiam košmarui, bet tada jis sutinka Seidę ir jos draugų grupę. Ne tokią, kuri linkusi ilsėtis tikintis, jog vieną gražią dieną pasijus geriau, – Seidė, Nikas, Čarlis bei Marina yra maištautojai, paskutiniai, kuriuos tikėtumeisi pasiduosią klastingai ligai.

Knygos viršelis

 Nežinau, kaip Jums, bet man knygos, kurių pagrindiniai veikėjai yra sunkiai sergantys paaugliai, dažnai tampa atgaiva realistinių kūrinių padangėje. Į lietuvių kalbą išverstų jų turime ne tiek ir daug – pasukus galvą, atminty iškilo du – Jenny Downham „Kol dar gyva“ bei John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Taigi, vos tik išgirdusi apie planus išleisti Robyn Schneider pasakojimą, laukiau jo su dideliu nekantrumu – dėmesį patraukė ir viršelis, ir anotacija, ir kūrinio idėja, ir ganėtinai aukštas skaičiusiųjų reitingas. Kaip ir tikėjausi, savo pasirinkimu nenusivyliau, o kodėl, dabar pat papasakosiu Jums.

 Pirmiausia, pagyrimo verta romano erdvė – Lethemas, - ženkliai prisidedanti prie tam tikros nuotaikos kūrimo. Atoki sanatorija, kur gyvenama bendrabučiuose ir draudžiama naudotis mobiliaisiais prietaisais, iš pirmo žvilgsnio, rodos, turi savotiško žavesio, bet ir skaitytoją, ir tik ką čia atsikrausčiusį Leiną netrunka apgaubti ne tik monotonija, bet ir slegiančia mirties nuojauta. Nuo kosulio aidinti valgykla, poilsio valandėlės, sveikatingumo užsiėmimai – nauja aplinka greitai tampa įprasta ir nuobodi, bet susikirtus keliams su jau minėtaisiais Seide, Niku, Čarliu bei Marina, Leinas atranda kitą – ne visai legalią ir ne visai padorią – gyvenimo sanatorijoje pusę. Skaityti apie šių spalvingų veikėjų kasdienybę ir buvo įdomiausia – nors jų pasirinkimai neretai kėlė pasidygėjimą, tuo pat metu žavėjo drąsa, lengvabūdiškumu, pačių susikurta laisve ir niekieno neatimamu noru gyventi. To savikritiško šmaikštumo bei išdaigų dėka romanas netapo slegiantis, vienalytis, bet neprarado ir rimties.

Angliškas viršelis

 Kalbant apie veikėjus, siužetas pakaitomis pasakojamas iš abiejų pagrindinių herojų – Seidės ir Leino – perspektyvų, su kuriais susitapatinti, manau, galėtų ­­ne vienas. Jie ne stereotipiniai - turi begales ydų, dažnai nepasitiki savimi, todėl yra labai labai tikri. Skaityti tekstą tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijos ir vis atrasti panašumų su savimi, pripažinkim, yra retai pasitaikanti proga bei didžiulis malonumas, todėl knygą pirmiausia rekomenduočiau į rankas paimti tiems, kurie dar nėra atradę savo nutrūktgalviškosios pusės.

 Įspūdžiui sustiprinti Robyn Schneider įterpė ir romantinę liniją, bet man ji nepasirodė esminė – sakyčiau, autorė kur kas ryškiau perteikė pagrindinių herojų asmenybių virsmą. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, meilės istorija mezgama, o kartu su ja kyla intriga. Ar tikrai visos meilės istorijos Letheme baigiasi vienodai - kai kuris nors vienas iš dviejų būna paliktas?

 Reziumė, knyga paliko gerą įspūdį, rekomenduočiau ją tiems, kuriems patinka šmaikščiai parašytos, bet gana gilias mintis slepiančios istorijos. Beje, nors ir nemėgstu lyginti autorių, šįkart paantrinsiu leidėjams - tarp Robyn Schneider ir John Green rašymo stilių galima atrasti panašumų, todėl, jei esate šio rašytojo gerbėjai, patariu susipažinti ir su R. Schneider kūryba. Gero skaitymo bei atradimų!