2017 m. kovo 31 d., penktadienis

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“

  
Haruki Murakami
 Jau kurį laiką norėjau susipažinti su Harukio Murakamio kūryba. Todėl vieną vasario popietę laviruodama tarp bibliotekos lentynų ėmiau ir stabtelėjau prie M raidės. Pavarčiau vieną, antrą, trečią rašytojo romaną ir, tiesą sakant, jau norėjau griebti pirmą, pasitaikiusį po ranka, bet lyg tyčia prisiminiau TED įrašą, kuriame buvo pasakojama apie knygos „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ viršelio dizaino kūrimo procesą. Jei tiek dėmesio skirta apipavidalinimui, tai, pamaniau, ne ką mažiau įdomus turėtų būti turinys – štai tokia tat manoji „Bespalvio Cukuru Tadzakio ir jo kelionių metų“ išsirinkimo istorija.

 Romano centre – keturiasdešimtmetį įpusėjęs Cukuru Tadzakis, vis dar nesugebąs atsitiesti po paauglystėje patirto draugų atstūmimo. Ketveriukė, kurios vardai susiję su spalvomis (Aka – Raudonasis, Ao – Mėlynasis, Širo – Baltoji, Kuro – Juodoji; iš čia, beje, ir yra aliuzija į pavadinimą, nes Tadzakis, neturįs jokio ryšio su spalvomis, jaučiasi bespalvis), ničnieko nepaaiškinę pareiškia nebenorintys nei su juo susitikti, nei kalbėtis. Prislėgtas Cukuru kurį laiką gyvena „kaip lunatikas arba numirėlis, dar nespėjęs suvokti, kad mirė“, o vėliau leidžiasi plaukti pasroviui. Iki tol, kol Sara – nauja mylimoji – priverčia jį pažvelgti praeičiai į akis ir atsikratyti nuoskaudų.

Knygos viršelis
 Varomoji romano jėga – ir Cukuru, ir skaitytojui ramybės neduodantis klausimas: kodėl vaikinas buvo atstumtas, kokios (matyt, šiurpios?) paslaptys tvyrojo toje mokyklos laikų grupėje? Tačiau autorius tiesos atskleisti neskuba ir atsakymų, regis, nė nereikėtų taip sureikšminti, nes išaiškėję motyvai nei šokiruoja, nei yra įmantrūs ­– jei atvirai, tikėjausi kur kas daugiau. Taigi mįslingoji knygos pusė didelio įspūdžio nepaliko, bet kiti aspektai, pavyzdžiui, filosofiniai Cukuru pamąstymai, gana gilūs veikėjų pokalbiai, istorija istorijoje (pasakojimas apie Midorikavą), įsiminė. Kiek teko domėtis, toks stilius – sapnai, padrikų istorijų jungimas, kelių skirtingų plotmių dengimasis – yra Murakamio braižas ir kitos jo knygos turi kur kas daugiau fantastinių, siurrealistinių elementų, dėl kurių, matyt, ir yra vertinamos aukštėliau.

 Skaitant knygą kliuvo ir perdėtas paauglystės draugų sureikšminimas. Suprantama, būti atstumtam be jokio paaiškinimo malonumas menkas, bet negi gali taip stipriai paveikti psichiką, jog sulaukus trisdešimt šešerių vis dar nepajėgtum atsikratyti praeities šleifo ir judėti priekin? Norėjosi papurtyti Cukuru, kad iš jo galvos išbyrėtų paties sau įsiteigtos „manyje iš esmės slypi kažkas, kas nuvilia žmones“ ir „manyje nėra ničnieko, ką aš galėčiau duoti kitiems“ frazės. Trumpai tariant, „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ yra menkavertiškumo komplekso kamuojamo žmogaus istorija, tad, jei minėta tema Jums įdomi, romanas turėtų neapvilti.

Angliškas viršelis
 Verdiktas – nesigailiu, kad perskaičiau, bet sužavėta nelikau. Jei norėtumėte tik pradėti pažintį su Harukio Murakamio kūryba, vargu ar rekomenduočiau imtis Cukuru istorijos. Antra vertus, faktas, jog autoriaus romano pasirodymo knygynų lentynose ištikimiausi skaitytojai Japonijoje laukė net per naktį, išlieka faktu – knyga sėkmingai rado, atranda ir atras savąjį skaitytoją. Gal tai būsit Jūs?

 P. S. ant mano stalo jau guli „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Tikiuosi, pavyks atrasti knygą.

2017 m. kovo 7 d., antradienis

David Levithan „Kiekvieną dieną“


David Levithan
 Būna, užtenka mesti akį į romano viršelį, prabėgom peržvelgti jo anotaciją ir jau žinai, kad knyga paliks neišdildomą įspūdį. Tokį pojūtį dėl neeilinės koncepcijos man sukėlė David Levithan kūrinys „Kiekvieną dieną“, kurio vertimas į lietuvių kalbą, nė kiek neabejoju, turėtų nudžiuginti kiekvieną magiškojo realizmo gerbėją.
                                                                                                                 
  Knygos, tapusios The New York Times bestseleriu, protagonisto A gyvenimas anaiptol nėra įprastas – jis (arba ji) kas rytą pabunda vis kito žmogaus kūne. Paauglius, kurių gyvenimą 24 valandoms ne savo noru skolinasi A, sieja du dalykai – vienodas amžius bei tam tikras geografinis lokalumas. Kodėl taip yra,  paaiškinti negali nė jis pats: „Vis tiek niekad to nesuprasiu, kaip ir kiekvienas normalus žmogus <…> negali perprasti savo egzistencijos. Po kurio laiko turi susitaikyti su faktu, kad tiesiog esi. Ir negali sužinoti kodėl. Gali susigalvoti teorijų, bet niekad neturėsi įrodymų.“ A prieinamas kūnas, kurį jis gali valdyti, pasiekiama sąmonė, kurioje gali patikrinti, kas yra saugoma, o visa kita – kaip praleisti dieną – sprendžia tik jis pats.

Knygos viršelis
 Vis dėlto prie tokios egzistencijos, iš pirmo žvilgsnio turinčios vien trūkumus (kaip gyventi prie nieko neprisirišant ir net nežinant, kas esi?), protagonistas jau pripratęs – jei būdamas mažas skaudžiai ištverdavo išsiskyrimą, trokšdavo draugystės, artimumo, tai dabar jis susitaikęs su savo likimu – dienos pabaigoje yra visad pasirengęs išvykti. Tačiau viskas apvirsta aukštyn kojom, kai patekęs į Džastino kūną A sutinka Rianon – jam užtenka vienui vienos dienos pamilti ir užsinorėti to, ko turėti negali – gyvenimo su tęsiniu...

 Šioje knygoje aprašoma romantinė linija, ko gero, yra pati kūrybiškiausia, unikaliausia ir visokia kitokia –iausia, kokią tik esu skaičiusi, bet, nors ir be proto įdomi, dar įdomesnė buvo žmonių, į kuriuos įsikūnijo A (ir, žinoma, jo paties), istorija. Tik pamėginkite įsivaizduoti – romano veiksmas prasideda 5994 dieną, vadinasi, tai jau 5994-asis A gyvenamas gyvenimas. Per šitiek laiko jis žvelgė beveik 6000 asmenų akimis, išmoko tyrinėti aplinką, matyti ne tik visumą, bet ir detales. Nežinau, kiek tiesos, o kiek išmonės David Levithan kūryboje, bet kai kurios jo idėjos itin patraukė mano dėmesį – tarkim, jei žmonės tave mato kitokį, galiausiai ir tu juos imi matyti kitokius arba mes randame būdą orientuotis pasaulyje pagal tai, kaip jis mums pateikiamas. Vienu žodžiu, jei bent kiek domitės asmenybės psichologija, tokie protagonisto apmąstymai turėtų sudominti ir Jus, dėl ko romanas paliks tik dar stipresnį įspūdį.

Angliškas viršelis
 Skaitydama knygą svarsčiau ir apie galimas David Levithan paliestų idėjų variacijas. Kas, jei A kasdien nubustų ne toje pačioje šalyje, o vis kitame pasaulio kampe (galbūt net vis kitame pasaulyje?), įsispraustų į vis kito amžiaus žmogaus kūną arba atsidurtų vis kitame laikmetyje, kitaip sakant, šokinėtų po praeitį, dabartį bei ateitį? Žinoma, autoriaus sumanymo išpildymui tokie pamąstymai vargu ar tiktų, bet svarbiausia tai, jog romanas žadina vaizduotę, o sužadinta vaizduotė kartais pakiša neblogą idėją, kurią talentingas asmuo gali ir išpildyti. Trumpai drūtai, skaitant knygą mano mintys sukosi ne tik apie tai, ką skaitau, bet tuo pat metu kūrė ir naujų idėjų samplaikas, kas, sakyčiau, yra tik dar vienas autoriaus meistrystės įrodymas.

­­
 Neatskleidžiant nieko konkretaus, bet sužadinant smalsumą prasitarsiu, jog dėmesio vertas ir kiekvienas A įsikūnijimas, mat David Levithan praskleidė itin skirtingus šešiolikmečių gyvenimus gaubiančius šydus. Jei manote, jog vieninteliai šešiolikmečio sunkumai yra mokykla, nelaiminga meilė, nesutarimai su tėvais, draugais, smarkiai klystate – A atsiduria ir įvairių priklausomybių, manijų, ligų, negalių kamuojamų paauglių kūnuose. Kiekviena istorija nepanaši į jokią kitą, kiekviena, jei tik įsigilinsite, Jus ko nors išmokys ar praplės suvokimo ribas. Kas įdomiausia, A visada laisvas rinktis – spręsti problemas, jų vengti ar pridaryti naujų nemalonumų, perpratus asmens savijautą, kol dar ne vėlu, mėginti gelbėti ar išlaukti iki rytdienos ir leisti jam kapanotis pačiam. A gali atlikti ir savotišką Dievo, ir velnio vaidmenį, ir netgi būti jais abiem vienu metu – kai esi nesugaunamas ir nepažįstamas net sau, galimybės, akivaizdu, beribės.

Ispaniškas viršelis
  ­Be abejo, kaip turbūt kiekviena knyga, taip ir ši neapsiėjo be trūkumų, bet kai romanas palieka stiprų įspūdį, nė nebesinori į juos kreipti dėmesio. Tik pabaigai vertėtų paminėti, jog David Levithan bestseleris priklauso ciklui – yra išleista šalutinė (0,5) istorija, kurioje atpasakojamos 6 A gyvenimo dienos iki jam sutinkant Rianon, antra serijos dalis Another Day bei paskelbta apie trečiąją (Someday), kuri pasaulį išvys 2018-ųjų rudenį (tikslesnė data dar nenurodyta). Puoselėti vilčių, jog bus išversta šalutinė istorija, manyčiau, nereikėtų (Lietuvos leidėjai to paprastai nedaro), bet kad sulauksime tęsinių, realu – viskas priklauso nuo to, koks serijos gerbėjų ratas bus suburtas. Prisijungsit?