Neskaičiusiems knygos „Ratas”, skaityti šio aprašymo
nepatartina!
|
Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren |
„Ratas“, pirmoji Engelsfošo trilogijos dalis, man
sukėlė daug gerų emocijų ir
paliko gilų įspūdį, tad su didžiausiu nekantrumu laukiau progos į rankas paimti
antrąją dalį. Šiek tiek nerimavau, kad ji nebūtų prastesnė už ankstesnę, bet
vos perskaičiusi pirmą puslapį supratau, jog jaudinausi be reikalo. Įdomus ir intriguojantis pasakojimas įtraukė
ir nepaleido iki pat pabaigos, todėl dabar su dar didesniu užsidegimu trokštu
sužinoti, kuo viskas pasibaigs. Kas dar neskaitėte, labai rekomenduoju kuo
greičiau tai padaryti!
Po trumpų vasaros atostogų be magijos
Išrinktąsias užklumpa naujos bėdos – į Engelsfošą atvykę Tarybos įgaliotiniai
pareiškia, jog Anai Karinai atėjo laikas atsakyti už savo veiksmus. Už tai, kad
mergina visą pusmetį naudojosi magija be Tarybos pritarimo ir nekreipė dėmesio
nei į direktorės, nei į Rato įspėjimus, šiai teks stoti prieš teismą, o Minu,
Linėja, Vanesa ir Ida privalės dalyvauti tardymuose. Žinodamos, kas gresia už
tokio masto nusikaltimus, Išrinktosios nusprendžia rizikuoti gyvybe ir
pasiryžta išgelbėti savo draugę nuo tragiškos lemties.
Tuo pat metu Engelsfoše ima dėtis keisti
dalykai – nuolat laikosi nepakeliamas karštis, merdi miškas, o visą miestą ir
mokyklą apima nesveika pozityvumo beprotystė. „Pozityviojo Engelsfošo“ draugija,
vadovaujama Helenos ir Kristerio Malmgrenų (Elijo tėvų), skatina į gyvenimą
žvelgti pro rožinius akinius ir ragina patikėti, jog viskas, kas mus supa, yra
mūsų pačių prisišaukta. Neilgai trukus Išrinktosioms kyla įtarimų, jog PE tėra
priedanga ir už jos slypi
kažkas daugiau. Ar taip yra iš
tikrųjų?
|
Knygos viršelis |
Manau, jog Mats Strandberg ir
Sara B. Elfgren pavyko padaryti
tai, kas, regis, nebuvo įmanoma – šioje dalyje jie leido dar labiau pažinti
Anos Karinos, Minu, Idos, Linėjos ir Vanesos asmenybes. Akivaizdu, kad šį kartą vadinamasis antrosios knygos sindromas nepasiteisino, ir „Ugnis“ niekuo
nenusileido „Ratui“. Autoriai vėlgi neapsiribojo mistika, magija, greita įvykių
tėkme ir į siužetą įpynė kasdienes paauglių gyvenimo problemas, kurios kartais
gali būti ne ką lengvesnė užduotis nei kova dėl žmonijos išlikimo. Šioje dalyje
Ana Karina jaudinasi dėl mylimo senelio ir rūpinasi prislėgta mama, Vanesa
išgyvena neištikimybę, Linėja tampa nevaldomo pykčio auka, Minu patiria
stiprius tėvų konfliktus, o Ida netenka populiarumo ir, norite tikėkite, norite
- ne, tampa geresniu žmogumi! Knygos siužetas šį kartą pasakojamas iš visų
penkių Išrinktųjų perspektyvų ir Ida nėra paliekama užnugaryje. Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren leido akies krašteliu
žvilgtelti į jos gyvenimą - to visiškai pakako suvokti, kad ši nėra jau tokia
nepalaužiama ir beširdė, turi silpnų vietų, o jos kasdienybė nėra rožėmis klota,
kaip kad galėjo pasirodyti skaitant pirmąją trilogijos dalį.
Šioje knygoje autoriai taip pat įpynė daugiau
fantastikos motyvų ir nemažai dėmesio skyrė Idos, Minu, Vanesos, Linėjos bei
Anos Karinos magiškų galių vystymui. „Ugnyje“
buvo atsakyta į nemažai ramybės neduodančių klausimų, kūrinio autoriai net atskleidė
ir gana išsamiai supažindino skaitytojus su išskirtiniais Minu gebėjimais.
Naujų spalvų buvo suteikta ne tik paranormalioms
galioms, bet ir magiškiems ritualams. Jei iki šiol spiritizmo seansus
įsivaizdavote kaip paprasčiausius nekaltus žaidimus su dvasiomis, labai
tikėtina, kad perskaitę knygą į juos imsite žvelgti visai kitomis akimis.
|
Angliškas viršelis |
Nors šis kūrinys yra gan nemažos apimties (568
psl.), jis skaitosi greitai ir lengvai - knyga suintriguoja nuo pirmųjų puslapių ir išlaiko įdomumą iki
pat pabaigos. Tačiau šiai trilogijai
jokiu būdu negalėčiau prilipinti lengvo skaitalo etiketės. Romane gvildenama
daugybė sudėtingų ir skaudžių temų, su
kuriomis turbūt esame susidūrę ne vienas. Ar verta iš naujo lipdyti santykius,
jei žinai, kad visą laiką reikės tikėtis, jog tavo antroji pusė pasikeis? Ar
neįskaudinsi savęs, jei daugybę kartų nuvylusiam artimajam duosi dar vieną
progą? Šioje knygoje taipogi atskleidžiama daug gyvenimiškų tiesų, kurios
dažnai prasprūsta pro akis. Ar kada susimąstėte, kaip lengvai nuvertiname kitą
žmogų? Kad susidarytume nuomonę apie nepažįstamąjį mums užtenka užmesti
akį į jo aprangą arba išvysti, kad šis turi žalingų įpročių. Tuomet kaip mat
patupdome jį į tam tikrą stalčiuką ir pradedame ieškoti ženklų, kurie
patvirtintų mūsų nuostatas ir nebegalime išvysti tikrosios žmogaus esmės. Nors
ir žinome, koks jausmas, kai esi pasmerkiamas iš anksto, vis tiek esame greiti
teisti... Ši knyga atvėrė man akis ir paskatino rimtai apie tai susimąstyti.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad Engelsfošo
trilogija kuo toliau, tuo labiau auga mano akyse. „Ugnis“ pasibaigė išties
šokiruojančiu epizodu, kurio buvo neįmanoma numatyti, todėl be galo be krašto
įdomu, kaip įvykiai klostysis trečiojoje, paskutinėje dalyje. Tikėkimės, kad
laukti ilgai neteks ir ne už ilgo galėsime pratęsti jaudinančią pažintį su mįslingojo
Engelsfošo gyventojais.