Soman Chainani „Pasaulis be princų”

Neskaičiusiems knygos „Gėrio ir blogio mokykla“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Soman Chainani

 Soman Chainani debiutą „Gėrio ir blogio mokykla” su dideliu pasimėgavimu perskaičiau vasarį ir nuo to laiko laukiau nesulaukiau į Lietuvos knygynus atkeliaujant antrosios serijos dalies. Ji, prisipažįstu, mane domino ne tiek tolimesne Agatos bei Sofijos istorija, kiek autoriaus pasakų interpretacijomis – vis smalsavau, ar neišseko rašytojo vaizduotės klodai ir kuo gi jis po stulbinančio starto galėtų nustebinti skaitytojus. Į šiuos klausimus atsakyta buvo greitai - užteko atsiversti pirmąjį „Pasaulio be princų” skyrių, iš kurio kaipmat padvelkė tikrų tikriausia pasaka…

 Po devynių galybių išbandymų, kuriuos Agatai ir Sofijai teko pereiti pirmoje knygos dalyje, merginos grįžta į Gavaldeną gyventi užsitarnautos laimingos pabaigos. Tačiau ilgainiui Agatos širdyje ima kirbėti abejonė dėl lemtingojo pasirinkimo ir jos sugalvotas noras atveria praeities vartus – geriausios draugės nubloškiamos atgalios į magiškąjį Gėrio ir Blogio mokyklos pasaulį, kuris nuo paskutinio jų vizito pasikeitė neatpažįstamai.

 Sujaudintos Sofijos ir Agatos ryšio stiprybės, raganos prisidėjo prie princesių ir susivienijo prieš bendrą priešą – vaikinus. Taip Gėrio ir Blogio bokštai tapo mergaičių ir berniukų rezidencijomis, o abi pusės ėmė ruoštis karui. Šį kartą Agatos pasirinkimas palies ne tik jos draugus, bet ir visus būsimus pasakų herojus. Ar dvipusių jausmų supančiotai merginai pavyks atkurti taiką? 

Knygos viršelis

 Kaip jau tikriausiai supratote, pirmoje trilogijos dalyje indų kilmės rašytojas Soman Chainani trynė ribas tarp gėrio ir blogio, o antrosios aspektu pasirinko žmonių lytis. Autorius su moteriškumo ir vyriškumo sąvokomis kūrinyje, tenka pripažinti, žaidžia išties išmoningai – ko vertas vien tik ilgalaimių ir niekadarių nusistatymas, jog Agata ir Sofija joms atskleidė tikrąją tiesą apie vaikinus! „Nėra vaikinų – nėra reikalo atrodyti it kvailai princesei” – išdidžiai pareiškia gražuolė Beatričė, trindama plikai skustą galvą. Bekraščio miško merginos nebegaišta laiko kasdien gražindamosis, vaikščiodamos į pokylius ir varvindamos seilę dėl vaikinų – vietoj to jos mokosi, skaito, mūvi kelnes ir (tik pamanykit!) netgi valgo sūrį. O kaip tuomet, paklausit, gyvuoja vaikinai? „Vaikinų pilna pilis gali gyvuoti dviem būdais. Arba gyventojai nukreipia karingumą į tvarką, drausmę ir vaisingą bendradarbiavimą, arba išsigimsta ir virsta beždžionėmis, valdomomis hormonų. Įžengusi į penktą Pagiežos salės aukštą, Sofija pamatė, kad Tedroso mokykla pasukusi antruoju keliu.” Krūvos šiukšlių, raugėjimo konkursai, kvailos skanduotės, keverzonės ant sienų, muštynės, kybojimas ant gegnių ir vienintelis mokyklos aukštas, likęs neužtvindytais tualetais – daugiau pridurti kaip ir nėra ko. Tačiau autorius nepamokslauja, nepriekaištauja, nemoralizuoja ir nei karto šia tema neišsako savo nuomonės – jis tiesiog nebyliai pripažįsta, jog abi lytys turi ir panašumų, ir skirtumų, subtiliai aptaria stipriąsias ir silpnąsias paauglių savybes. Su humoru pažvelgti į pasaulį, kuriame karaliauja merginos, buvo tikrai įdomi ir netikėta patirtis.

 „Pasaulis be princų” mane taipogi nustebino veiksmo tempu – jei pirmoje dalyje jis buvo tai erzinančiai lėtas, tai itin greitas, antroje įvykiai ritosi vienas paskui kitą šviesos greičiu ir laiko atsikvėpti buvo skiriama labai nedaug. Rašytojas viso kūrinio metu tiesiog meistriškai išlaikė intrigą ir kiekvieno skyriaus pabaigoje paliko po kabliuką, kuris vertė versti puslapį po puslapio. Galiu pasakyti, kad istorija iš tiesų nenuspėjama – nors dažniausiai lengvai išnarplioju pasakojimų siužetus, skaitant „Pasaulį be princų” užteko kelių dešimčių puslapių, kad nebegalėčiau sudurti galo su galu. Knygoje yra tiek daug netikėčiausių vingių ir posūkių, jog aprėpti visko, o juo labiau numatyti į priekį tiesiog neįmanoma – Soman Chainani tarytum burtininkas mojuoja burtų lazdele ir pagal jo nurodymus įvykiai byra lyg iš gausybės rago. Tačiau svarbiausia tai, kad stulbinamai greitas veiksmo tempas neužgožia kūrinio veikėjų asmenybių plėtros ir jų charakterio formavimosi.

Visos serijos dalys

 Sofija ir Agata „Pasaulyje be princų” skaitytoją pasitinka kur kas labiau subrendusios nei buvo pirmoje trilogijos dalyje – po Gėrio ir Blogio mokykloje patirtų išbandymų geriausios draugės, regis, suprato, jog kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes. Nuo šiol jos stengiasi kliautis ne emocijomis, o bando nuodugniai svarstyti situaciją. Ypač pasikeičia Sofija – ji kovoja su vis prabundančia savanaudiškąja puse ir visais būdais nuoširdžiai stengiasi įrodyti esanti geradarė. Taigi abi protagonistės kovoja su savo troškimais, poreikiais, bet tuo pačiu gilinasi ir į viena kitos vidinius pasaulius, stengiasi atrasti kompromisą, ko, mano manymu, reikėtų pasimokyti ir šiandienos žmogui.

 Ši serija mane labiausiai žavi tuo, kad autorius visados palieka erdvės fantazijai ir interpretacijoms. Kiekviena jos detalė – ar tai būtų paprasčiausias skaičius, ar koks nors daiktas - vienaip ar kitaip susijusi su pasaka ir Soman Chainani viską perteikia taip vaizdingai, kad net nepajunti, kaip leidiesi nešamas vaizduotės. Rašytojo išmonė tiesiog beribė – man vis dar sunku patikėti, kad „Gėrio ir blogio mokykla” yra jo debiutinis kūrinys. Įdomu, kuo nustebins trilogijos finalas…

 Reziumė, nors pirmoji dalis man paliko stipresnį įspūdį, „Pasaulis be princų” irgi maloniai nustebino. Jei norite paskaityti kažką kitokio, tuomet ši nuotykių, humoro, jaudulio ir magijos kupina knyga privalo atsidurti Jūsų rankose.

Becca Fitzpatrick „Plikledis”

Becca Fitzpatrick

  Jei reikėtų sudaryti sąrašą, dėl kokių priežasčių verta gyventi, manajame neabejotinai atsidurtų punktas „dėl gerų knygų ir ilgų rudens vakarų”. Kai gamta pasidabina auksiniais medžių lapais, knygų skaitymas prieš miegą tampa savotišku jaukiu rudens ritualu. Norisi tikėti, kad, prasidėjus šaltymečiui, nepaisant užgriuvusios mokslų ir darbų lavinos, laiko savo mėgstamai veiklai atrandate ir Jūs, todėl noriu parekomenduoti knygą, kuri idealiai tiks atitrūkti nuo rutinos. Jūsų dėmesiui - Beccos Fitzpatrick „Plikledis” – istorija, į kurią pasinėrusi iš naujo atradau skaitymo džiaugsmą.

 Amerikietė Becca Fitzpatrick, nuo pat ankstyvos vaikystės puoselėjusi svajonę tapti rašytoja, savo talentą atskleidė rašymo kursuose, į kuriuos ją dvidešimt ketvirtojo gimtadienio proga užrašė vyras. Ten ji ėmė kurti knygą „Puolęs angelas“, kurio rankraštis, pirmiausia sužavėjęs dėstytojus, vėliau pelnė viso pasaulio skaitytojų simpatijas. Įdomu, kas gi pastūmėjo bestseleriu tapusio ciklo autorę nerti į dar nepažintas gelmes ir nuo paranormalios romantikos pereiti prie realistinės literatūros? Pasirodo, pirmajame „Plikledžio” variante vis dėlto buvo įpinta mistikos elementų – pagrindinė kūrinio veikėja Brita buvo persekiojama nužudytų merginų vaiduoklių, kurie ragino septyniolikmetę atrasti jų mirties kaltininką, medžiojantį ir pačią Britą. Vėliau, pasitarusi su redaktore, rašytoja iškirpo dvasių scenas - taip kūrinio ašimi tapo kriminaliniai ir psichologiniai aspektai.

 

Knygos viršelis

 Vietoj saulėtų pavasario atostogų Oahu saloje „Plikledžio” herojė Brita įtikina savo geriausią draugę Korbę leistis į turistinį žygį po Titoną. Mergina kruopščiai ruošiasi kelionei turėdama slaptą tikslą – atgaivinti santykius su savo buvusiu vaikinu, vyresniuoju Korbės broliu Kelvinu. Tačiau dar nepasiekusias kalnų namelio Britą ir Korbę užklumpa netikėtai prasidėjusi pūga ir vidury kelio įstrigusioms merginoms nelieka nieko kito kaip tik imti ieškoti prieglobsčio nakčiai. Taip septyniolikmetės pasibeldžia į nuošalios kalnų trobelės duris, kurias atveria du simpatiški jaunuoliai. Tačiau viskas netrukus veikiai perauga į nesibaigiantį košmarą - geriausios draugės tampa nusikaltėlių įkaitėmis ir yra įtraukiamos į mirtinai pavojingą žaidimą, kuriame net mažiausias klaidingas judesys gali būti lemtingas…

 Pristatant Jums šią knygą būtų nuodėmė nepaminėti knygos prologo, kuriame vaizduojama kraupi žmogžudystės scena. Įžanga yra stulbinanti, intensyvi ir verta nemenko pagyrimo visais atžvilgiais – ja Becca Fitzpatrick sukuria paslaptingą atomesferą, prikausto skaitytojo dėmesį ir išlaiko jį visos tolesnės įvykių virtinės metu. Kadangi su Beccos Fitzpatrick kūryba susidūriau jau nebe pirmą kartą – prieš kelis metus skaičiau „Puolusio angelo” keturlogiją - buvau šimtu procentų įsitikinusi, jog „Plikledis” taipogi pažers staigmenų, ir autorė eilinį kartą neapvylė – manuosius lūkesčius ne tik išpildė, bet ir pranoko su kaupu.

Angliškas viršelis

 Kas man patiko labiausiai, tai romantinės linijos, išlikimo motyvų ir Britos prisiminimų, susijusių su  Kelvinu, balanso išlaikymas. Kūrinio pradžioje netrūksta veikėjus gaubiančios nerūpestingos auros, žaismingo flirto, nuotaikingų, šmaikščių pokalbių ir staiga visa tai perauga į tamsius, pavojingus, gąsdinančius, dinamika ir intensyvumu persmelktus siužeto vingius, kur absoliučiai viskas – tiek orai, tiek draugo-priešo ketinimai - keičiasi kone kas minutę. Pakliuvusi į nusikaltėlių pinkles, Brita negali niekuo pasitikėti, bando žaisti katės ir pelės žaidimą, kai tuo tarpu jos pagrobėjų viduje taipogi siaučia vidinės audros. Be to, Titono viršukalnių fonas irgi buvo idealus autorės pasirinkimas, sustiprinantis įtampą, mirties grėsmės suvokimą. Mergina vienu metu privalo ir manipuliuoti bendrininkais, ir stengtis išgyventi stingdančiame šaltyje. Laimei, kartkartėmis jos dvasinį ryžtą palaiko ir kūną sušildo prisiminimai apie Kelviną.

 Kalbant apie Britos asmenybę, mergina nėra įprasta šiuolaikinių romanų paaugliams herojė. Ji ganėtinai silpna ir netgi pati pripažįsta, kad nemoka pasirūpinti savimi – septyniolikmetė nėra linkusi kapanotis iš bėdų, su menkiausiais jos gyvenime kylančiais sunkumais kovoja jos tėtis, brolis ar vaikinas. Taigi skaitant kūrinį buvo įdomu stebėti, kaipgi auga, rutuliojasi merginos asmenybė, kaip ji, iškilus grėsmei dėl gyvybės, stoja ginti ne tik savęs, bet ir Korbės, tampa savarankiška, nepriklausoma individualybė. Brita kalnuose yra priversta naudotis kritiniu mąstymu, logika, kad išsigautų iš daugelio mirtinai pavojingų situacijų, todėl įvykiai kalnuose ją subrandina.

Ispaniškas viršelis

Reziumė, knygą vertinu pačiais aukščiausiais balais. Jei ieškote romano, kuris verstų spėlioti ir nuo kurio negalėtumėte atsiplėšti iki pat galo, nieko nelaukite ir griebkite Beccos Fitzpatrick romantinį trilerį į rankas. Rašytoja turi savitą, man itin artimą ir priimtiną rašymo stilių, todėl esu be galo dėkinga leidyklai Alma Littera už suteiktą galimybę įvertinti dar vieną autorės šedevrą. Tai buvo tikras malonumas!