Soman Chainani „Pasaulis be princų”

Neskaičiusiems knygos „Gėrio ir blogio mokykla“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Soman Chainani

 Soman Chainani debiutą „Gėrio ir blogio mokykla” su dideliu pasimėgavimu perskaičiau vasarį ir nuo to laiko laukiau nesulaukiau į Lietuvos knygynus atkeliaujant antrosios serijos dalies. Ji, prisipažįstu, mane domino ne tiek tolimesne Agatos bei Sofijos istorija, kiek autoriaus pasakų interpretacijomis – vis smalsavau, ar neišseko rašytojo vaizduotės klodai ir kuo gi jis po stulbinančio starto galėtų nustebinti skaitytojus. Į šiuos klausimus atsakyta buvo greitai - užteko atsiversti pirmąjį „Pasaulio be princų” skyrių, iš kurio kaipmat padvelkė tikrų tikriausia pasaka…

 Po devynių galybių išbandymų, kuriuos Agatai ir Sofijai teko pereiti pirmoje knygos dalyje, merginos grįžta į Gavaldeną gyventi užsitarnautos laimingos pabaigos. Tačiau ilgainiui Agatos širdyje ima kirbėti abejonė dėl lemtingojo pasirinkimo ir jos sugalvotas noras atveria praeities vartus – geriausios draugės nubloškiamos atgalios į magiškąjį Gėrio ir Blogio mokyklos pasaulį, kuris nuo paskutinio jų vizito pasikeitė neatpažįstamai.

 Sujaudintos Sofijos ir Agatos ryšio stiprybės, raganos prisidėjo prie princesių ir susivienijo prieš bendrą priešą – vaikinus. Taip Gėrio ir Blogio bokštai tapo mergaičių ir berniukų rezidencijomis, o abi pusės ėmė ruoštis karui. Šį kartą Agatos pasirinkimas palies ne tik jos draugus, bet ir visus būsimus pasakų herojus. Ar dvipusių jausmų supančiotai merginai pavyks atkurti taiką? 

Knygos viršelis

 Kaip jau tikriausiai supratote, pirmoje trilogijos dalyje indų kilmės rašytojas Soman Chainani trynė ribas tarp gėrio ir blogio, o antrosios aspektu pasirinko žmonių lytis. Autorius su moteriškumo ir vyriškumo sąvokomis kūrinyje, tenka pripažinti, žaidžia išties išmoningai – ko vertas vien tik ilgalaimių ir niekadarių nusistatymas, jog Agata ir Sofija joms atskleidė tikrąją tiesą apie vaikinus! „Nėra vaikinų – nėra reikalo atrodyti it kvailai princesei” – išdidžiai pareiškia gražuolė Beatričė, trindama plikai skustą galvą. Bekraščio miško merginos nebegaišta laiko kasdien gražindamosis, vaikščiodamos į pokylius ir varvindamos seilę dėl vaikinų – vietoj to jos mokosi, skaito, mūvi kelnes ir (tik pamanykit!) netgi valgo sūrį. O kaip tuomet, paklausit, gyvuoja vaikinai? „Vaikinų pilna pilis gali gyvuoti dviem būdais. Arba gyventojai nukreipia karingumą į tvarką, drausmę ir vaisingą bendradarbiavimą, arba išsigimsta ir virsta beždžionėmis, valdomomis hormonų. Įžengusi į penktą Pagiežos salės aukštą, Sofija pamatė, kad Tedroso mokykla pasukusi antruoju keliu.” Krūvos šiukšlių, raugėjimo konkursai, kvailos skanduotės, keverzonės ant sienų, muštynės, kybojimas ant gegnių ir vienintelis mokyklos aukštas, likęs neužtvindytais tualetais – daugiau pridurti kaip ir nėra ko. Tačiau autorius nepamokslauja, nepriekaištauja, nemoralizuoja ir nei karto šia tema neišsako savo nuomonės – jis tiesiog nebyliai pripažįsta, jog abi lytys turi ir panašumų, ir skirtumų, subtiliai aptaria stipriąsias ir silpnąsias paauglių savybes. Su humoru pažvelgti į pasaulį, kuriame karaliauja merginos, buvo tikrai įdomi ir netikėta patirtis.

 „Pasaulis be princų” mane taipogi nustebino veiksmo tempu – jei pirmoje dalyje jis buvo tai erzinančiai lėtas, tai itin greitas, antroje įvykiai ritosi vienas paskui kitą šviesos greičiu ir laiko atsikvėpti buvo skiriama labai nedaug. Rašytojas viso kūrinio metu tiesiog meistriškai išlaikė intrigą ir kiekvieno skyriaus pabaigoje paliko po kabliuką, kuris vertė versti puslapį po puslapio. Galiu pasakyti, kad istorija iš tiesų nenuspėjama – nors dažniausiai lengvai išnarplioju pasakojimų siužetus, skaitant „Pasaulį be princų” užteko kelių dešimčių puslapių, kad nebegalėčiau sudurti galo su galu. Knygoje yra tiek daug netikėčiausių vingių ir posūkių, jog aprėpti visko, o juo labiau numatyti į priekį tiesiog neįmanoma – Soman Chainani tarytum burtininkas mojuoja burtų lazdele ir pagal jo nurodymus įvykiai byra lyg iš gausybės rago. Tačiau svarbiausia tai, kad stulbinamai greitas veiksmo tempas neužgožia kūrinio veikėjų asmenybių plėtros ir jų charakterio formavimosi.

Visos serijos dalys

 Sofija ir Agata „Pasaulyje be princų” skaitytoją pasitinka kur kas labiau subrendusios nei buvo pirmoje trilogijos dalyje – po Gėrio ir Blogio mokykloje patirtų išbandymų geriausios draugės, regis, suprato, jog kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes. Nuo šiol jos stengiasi kliautis ne emocijomis, o bando nuodugniai svarstyti situaciją. Ypač pasikeičia Sofija – ji kovoja su vis prabundančia savanaudiškąja puse ir visais būdais nuoširdžiai stengiasi įrodyti esanti geradarė. Taigi abi protagonistės kovoja su savo troškimais, poreikiais, bet tuo pačiu gilinasi ir į viena kitos vidinius pasaulius, stengiasi atrasti kompromisą, ko, mano manymu, reikėtų pasimokyti ir šiandienos žmogui.

 Ši serija mane labiausiai žavi tuo, kad autorius visados palieka erdvės fantazijai ir interpretacijoms. Kiekviena jos detalė – ar tai būtų paprasčiausias skaičius, ar koks nors daiktas - vienaip ar kitaip susijusi su pasaka ir Soman Chainani viską perteikia taip vaizdingai, kad net nepajunti, kaip leidiesi nešamas vaizduotės. Rašytojo išmonė tiesiog beribė – man vis dar sunku patikėti, kad „Gėrio ir blogio mokykla” yra jo debiutinis kūrinys. Įdomu, kuo nustebins trilogijos finalas…

 Reziumė, nors pirmoji dalis man paliko stipresnį įspūdį, „Pasaulis be princų” irgi maloniai nustebino. Jei norite paskaityti kažką kitokio, tuomet ši nuotykių, humoro, jaudulio ir magijos kupina knyga privalo atsidurti Jūsų rankose.