2017 m. sausio 31 d., antradienis

Nicola Yoon „Viskas, viskas“


Nicola Yoon
 Kai informacija apie knygą pasiekia iš visų įmanomų šaltinių, anksčiau ar vėliau kyla noras tą romaną perskaityti. Veiksminga reklama, pačių skaitytojų sukeltas ažiotažas, o gal ir viena, ir kita – sunku pasakyti, kas nulėmė tokią Nicola Yoon debiuto „Viskas, viskas sėkmę, bet, jei jau nulėmė, vadinasi, kūrinys to buvo vertas – juk bet kas į populiarumo viršūnę nepatenka. Taigi šįkart romaną į rankas paėmiau dėl dviejų priežasčių: ir siekdama išsiaiškinti, kodėl knyga sukėlė tiek aistrų, ir vedina smalsumo, mat dėmesį patraukė originali kūrinio idėja.
                                                                                                          
 Autorės teigimu, šią knygą ji pradėjo rašyti, kai buvo labai nervinga jauna mama. Tuo metu jos dukrai buvo vos keturi mėnesiai ir Nicola Yoon išgyveno dėl kiekvieno mažylės atliekamo veiksmo – jaudinosi, kad ji neperšaltų, neparagautų purvo, vienui viena neišrėpliotų pro priekines duris. Toks perdėtas globėjiškumo jausmas paskatino Nicola Yoon susimąstyti, koks gi būtų mergaitės gyvenimas, jei ją visada reikėtų saugoti taip pat, kaip kūdikį. Kaip gyvenimas uždaroje patalpoje paveiktų vaiko psichiką? Kas nutiktų, jei duktė įsimylėtų ir kuo ji galėtų rizikuoti dėl meilės? Iš tokių minčių išsirutuliojo pagrindinės romano „Viskas, viskas veikėjos Madlinos, sergančios SKID – sunkaus kombinuoto imunodeficito – sindromu, istorija.

Knygos viršelis
 Tenka pripažinti, tekstas įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių. „Esu perskaičiusi kur kas daugiau knygų nei jūs. Kad ir kiek būtumėt perskaitę. Aš perskaičiau daugiau. Patikėkite. Turėjau laiko. – tokiais žodžiais pradedamas Madlinos pasakojimas. Dėl SKID sindromo, dar vadinamo „burbulinio vaiko liga, ji priversta gyventi metaforiniame burbule – merginai bet kas – pradedant kieno nors kvepalais, baigiant chemikalais, esančiais valymo priemonėje, kuria šluostytas stalas, - gali sukelti priepuolį, todėl ji negali išeiti ir niekada nebuvo išėjusi iš namų. Iš esmės Madlina alergiška pasauliui ir aišku viena - tokia ji išliks visada.

 Be abejo, tam, kad įsisiūbuotų veiksmas, reikia kokio įvykio ir tuo įvykiu tampa naujų kaimynų atsikraustymas. Vienas iš naujakurių – Olis – priverčia Madliną panorėti daugiau – gyvenimo, kurio ji turėti negali. Štai ir viskas, daugiau nebeketinu atskleisti nei vienos menkiausios smulkmenos – jei sudominau, mielai jas išsiaiškinsite patys. Ir nuoširdžiai patariu neskaityti anotacijos ketvirtajame knygos viršelyje, nes leidėjai ten sumanė paminėti įdomiausias detales – nepraraskite atradimo džiaugsmo.

Angliškas viršelis
 Originali ne tik knygos idėja, bet ir jos išpildymas, nes romane gausu grafinių elementų: sąrašų, diagramų, piešinių, internetinių pokalbių, net tinklaraštyje „Gyvenimas yra trumpas gadintojos Madlinos knygų apžvalgų, kuriose ji vienui vienu sakiniu nusako kūrinio esmę. Pastebėjau, jog kai kurių skaitytojų manymu šios apipavidalinimo priemonės gadina knygą, yra lyg nereikalingi specialieji efektai, bet aš nesutinku – beveik visi jie padeda geriau suvokti protagonistės asmenybę, sukuria glaudesnį santykį tarp jos ir skaitytojo, nes Madlinai, gyvenančiai tarp keturių sienų, tokie sąrašai, projektai, minčių lietūs tampa savotiška saviraiškos forma. Beje, atskiros pagyros verti ir šmaikštūs nesunumeruotų skyrių pavadinimai. Kai kurie skyriai apima kelis puslapius, kiti – vos kelis sakinius, bet kiekvienas fiksuoja tam tikrą Madlinos būseną tam tikru metu. Vienu žodžiu, kūrybinis žaismas man patiko ir intarpai, sakyčiau, knygai suteikė tik dar daugiau efektingumo. O ir pačiai sukėlė nemažai minčių, ką galima nuveikti su tekstu, – niekas juk nesakė, kad istoriją galima pasakoti vien tik žodžiais, tai padaryti įmanoma daugeliu skirtingų būdų.

 Kalbant apie trūkumus, knyga kai kuriais atžvilgiais buvo neįtikinanti. Skaitydama aptikau nemažai vadinamųjų siužeto skylių, nelogiškumo bei paliktų nesuvestų galų. Dar vienas, bet jau labiau asmeninis dalykas – kad ir kaip norėjau, nepavyko susitapatinti su kūrinio veikėjais. Jie nebuvo atstumiantys, bet kažkuo netraukė – net ir Madlina, su kuria, regis, turiu nemažai ką bendro. Savaime suprantama, dėl to, kad nejaučiau ryšio su veikėjais, nukentėjo ir romantinė linija, patenkanti į insta–love bei cheesy romantikos kategoriją. Visgi knygą skaičiau ne dėl meilės aspekto, o neeilinio SKID atvejo, taigi pernelyg nenusivyliau.

Vokiškas viršelis
 Viską apibendrinus, kūrinys paliko ne tokį didelį įspūdį, kokio tikėjausi, bet negaliu sakyti, kad apvylė. Istoriją apie merginą, išgyvenančią įprastą paauglystės krizę neįprastomis aplinkybėmis, rekomenduočiau kiek kitokių realistinių istorijų bei YA (Young Adult) literatūros gerbėjams. Beje, skaitydama  knygą vis neapleido mintis, kokią puikią jos ekranizaciją būtų galima sukurti. Ir, pasirodo, tokia bus! Pagal romaną „Viskas, viskas pastatyto filmo premjera įvyks šių metų gegužės 19 dieną, tad laukti liko nebe tiek ir daug.

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“


Emma Haughton
 Trumpa, siužeto beveik neatskleidžianti, bet smalsumą kelianti anotacija, skoningas, subtilus viršelio dizainas (kurio dailininkė yra lietuvė grafikos dizainerė Gabrielė Venckutė), prierašas, jog knyga sukurta pagal tikrą istoriją, jos priskyrimas trilerių bei detektyvų kategorijai – nieko nuostabaus, kad romanas atsidūrė mano rankose. Perskaičiau jį per vienui vieną dieną, o užvertus paskutinį puslapį istorija dar gana ilgai neapleido minčių. Ne todėl, kad būčiau buvusi nustebinta siužeto vingių – negalėjau liautis galvojusi apie skaudžius išgyvenimus ir jų veikiamus žmonių likimus.

 Anot autorės, mintis parašyti šią knygą jai kilo perskaičius straipsnį apie berniuką, dingusį Amerikoje. „Tai buvo per daug nepaprasta, kad galėtum patikėti. – viename interviu teigė Emma Haughton. Daug galvojusi apie šį įvykį, rašytoja nusprendė, kad jis galėtų būti puikiu YA (Young Adult) romano pagrindu. Vis dėlto idėjai išrutulioti prireikė nemažai laiko, nes autorei, iki tol krimtusiai žurnalistės duoną, buvo sunkoka atsiriboti nuo tikslių faktų, „pasiimti” istoriją ir imti su ja žaisti. Visgi 2014-aisiais knyga buvo išleista, o jos vertimas į lietuvių kalbą mus pasiekė 2015 m. – tuo pasirūpino leidykla „Dominicus Lituanus.

Knygos viršelis
 Pasakojimo „Dabar tu mane supranti centre – Hana, kurios geriausias draugas, būdamas vos trylikos, paslaptingai dingsta be menkiausio pėdsako. Praėjus trejiems kančios, skausmo ir (ne)vilties kupiniems metams, apie Denį Gelerį vis dar nėra jokių žinių. Skaitydami istoriją, būsite supažindinami ir su dabartimi, ir protarpiais nukeliami į praeities įvykius, todėl netruksite sužinoti visą tyrimo eigą bei imsite koja kojon žengti su pagrindiniais kūrinio veikėjais. Kokias tamsias paslaptis slepia kai kurie iš jų?

 Veiksmas romane, sakyčiau, rutuliojamas lėtai, tvyro tokia lyg ir melancholiška nuotaika, didžiąją siužeto dalį, rodos, nieko nevyksta, bet kartu – žvelgiant per jausmų ir emocijų prizmę - vyksta labai daug. Nė nežinau, ar romaną drįsčiau rekomenduoti nekantriems skaitytojams, trokštantiems čia ir dabar išsiaiškinti tiesą, nes tas delsimas gali gerokai patampyti nervus, antra vertus, jei ne jis, nebūtų taip įtaigiai, taip realistiškai atskleistas kūrinio veikėjų vidinis pasaulis. Visgi skaityti knygą (jau vien dėl Emmos Haughton rašymo manieros) anaiptol nenuobodu.

Angliškas viršelis
 Kalbant apie didžiąsias paslaptis, kaip jau minėjau įžangoje, nebuvau nustebinta – tiesą sakant, viską perpratau dar gana anksti ir tiesiog laukiau, ar mano spėlionės pasitvirtins. Manyčiau, taip nutiko dėl to, jog esu itin atidi bei įdėmi skaitytoja - kreipiu dėmesį į kiekvieną smulkmeną, įtarinėju visus iki vieno, visada esu atvira net beprotiškiausiai, absurdiškiausiai skambančiai teorijai, nes o kas, jeigu? Jei nebūčiau tų paslapčių įminusi, knyga, neabejoju, būtų dar labiau sukrėtusi ir, žinoma, ryškiau įsirėžusi atmintin – tikiuosi, jog taip nutiks Jums. Bet net jei ir įspėsite tiesą dar prieš ją atskleidžiant, nusivilti, manau, vis tiek neteks – istorija apie šiurpius, tikrais faktais paremtus įvykius palies širdį ir suteiks peno apmąstymams.

 Beje, skaitinėdama kitų atsiliepimus aptikau nepasitenkinimo romano finalu, nes jis palieka nemažai erdvės interpretacijoms. Žinoma, kam nesinori daugiau atsakymų, daugiau apibrėžtumo, bet, pripažinkime, jo trūkumas knygoms neretai prideda savotiško šarmo, jau nė nekalbant apie galimybę istoriją pratęsti pačiam skaitytojui – sukurti tiek pabaigų, kiek tik norisi, teisę išsirinkti sau labiausiai patikusią ar romanui tikusią interpretaciją. Taigi problemų man dėl to nė kiek nekilo, netgi priešingai – retkarčiais mintimis vis sugrįžtu prie pasakojimo ir pasvarstau, kokia linkme galėjo pasisukti įvykiai. Ar tą patį daryčiau, jei būtų buvusios atskleistos visos kortos? Atsakymas aiškus kaip dieną – tikrai ne.

Angliškas viršelis
 Reziumė, knygą įtraukiu į rekomenduotinų skaityti sąrašą. Iš vienos pusės tai gana lengvas, greitai skaitomas psichologinis trileris, iš kitos – susimąstyti verčiantis, gerokai sukrėsti ir nustebinti galintis kūrinys. Beje, minėta istorija (jei norite pasidomėti, į paieškos laukelį įveskite Frédéric Bourdin) ne tik Emmą Haughton įkvėpė parašyti romaną – pagal ją buvo sukurti ir du dokumentiniai filmai. Vienas iš jų - The Chameleon prisistatytas 2010 m. Tribeca filmų festivalio metu, antrasis – The Imposter, išleistas 2012 m., ir IMDb (7,5), ir „Rotten Tomatoes (95%) turi gana aukštą reitingą. Jei nuspręsite neskaityti šios knygos, dokumentika bus puiki proga susipažinti su Frédéric Bourdin istorija, o jei įsijungsite filmą perskaitę kūrinį, dar kartą išgyvensite panašaus likimo ištiktos šeimos tragediją bei atrasite daugiau niuansų, praplėsiančių akiratį, – galbūt geriau suprasite kai kurių veikėjų motyvus, o gal gausite atsakymus į romane paliktus arba pačių sau užduotus klausimus.