Robyn Schneider |
„Pristumk savo krėslą prie pat bedugnės krašto ir aš papasakosiu
tau istoriją.” – romano „Pažadink mane, kai viskas baigsis” (angliakalbyje pasaulyje
žinomo kaip Extraordinary Means) autorė, pasirinkusi šią citatą epigrafui, leidžia
suprasti, jog pasakojimas įsisuks į stipriausių emocijų verpetą. Tad knygą patartina
skaityti nusiteikus – neapleidžiant vilties, bet kartu neatmetant ir netekties.
Mano nuomone, šmaikštumo, įkvėpimo bei stebėtinai gilių įžvalgų dozė, persipynusi
su tvyrančia neužtikrintumo bei švelnios romantikos nuotaika, ne tik gali priversti
susimąstyti, bet ir paskatinti pradėti keistis. Nes Robyn Schneider istorija nėra
vien tik apie tai, ką reiškia sunkiai sirgti, - ji pateikia atsakymą, ką iš tikrųjų
reiškia gyventi.
Daug neatskleidžiant,
kūrinyje pasakojama apie Leiną, kuris, pasigavęs užkrečiamą bei vaistams
atsparią tuberkuliozės atmainą, išsiunčiamas į vidury miškų ir kalnų plytinčią
Lethemo sanatoriją, izoliuotą nuo išorinio pasaulio. Gydykloje, kurioje
išgyvena tik keturi penktadaliai sergančiųjų, laikas tarsi sustoja – kasdien
paaugliai turi vadovautis ta pačia nuobodulį keliančia dienotvarke, o jų rutiną
dar labiau sunkina nuolatinis slaugių tikrinimas, vakarais pakylanti
temperatūra bei maudžianti krūtinė. Leinui, labiau už viską trokštančiam
susigrąžinti įprastą gyvenimą, sanatorija prilygsta nesibaigiančiam košmarui,
bet tada jis sutinka Seidę ir jos draugų grupę. Ne tokią, kuri linkusi ilsėtis
tikintis, jog vieną gražią dieną pasijus geriau, – Seidė, Nikas, Čarlis bei
Marina yra maištautojai, paskutiniai, kuriuos tikėtumeisi pasiduosią klastingai
ligai.
Knygos viršelis |
Nežinau, kaip Jums, bet
man knygos, kurių pagrindiniai veikėjai yra sunkiai sergantys paaugliai, dažnai
tampa atgaiva realistinių kūrinių padangėje. Į lietuvių kalbą išverstų jų
turime ne tiek ir daug – pasukus galvą, atminty iškilo du – Jenny Downham „Kol
dar gyva“ bei John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Taigi, vos tik
išgirdusi apie planus išleisti Robyn Schneider pasakojimą, laukiau jo su dideliu
nekantrumu – dėmesį patraukė ir viršelis, ir anotacija, ir kūrinio idėja, ir
ganėtinai aukštas skaičiusiųjų reitingas. Kaip ir tikėjausi, savo pasirinkimu
nenusivyliau, o kodėl, dabar pat papasakosiu Jums.
Pirmiausia, pagyrimo
verta romano erdvė – Lethemas, - ženkliai prisidedanti prie tam tikros
nuotaikos kūrimo. Atoki sanatorija, kur gyvenama bendrabučiuose ir draudžiama
naudotis mobiliaisiais prietaisais, iš pirmo žvilgsnio, rodos, turi savotiško
žavesio, bet ir skaitytoją, ir tik ką čia atsikrausčiusį Leiną netrunka
apgaubti ne tik monotonija, bet ir slegiančia mirties nuojauta. Nuo kosulio
aidinti valgykla, poilsio valandėlės, sveikatingumo užsiėmimai – nauja aplinka
greitai tampa įprasta ir nuobodi, bet susikirtus keliams su jau minėtaisiais Seide,
Niku, Čarliu bei Marina, Leinas atranda kitą – ne visai legalią ir ne visai
padorią – gyvenimo sanatorijoje pusę. Skaityti apie šių spalvingų veikėjų
kasdienybę ir buvo įdomiausia – nors jų pasirinkimai neretai kėlė pasidygėjimą,
tuo pat metu žavėjo drąsa, lengvabūdiškumu, pačių susikurta laisve ir niekieno
neatimamu noru gyventi. To savikritiško šmaikštumo bei išdaigų dėka romanas
netapo slegiantis, vienalytis, bet neprarado ir rimties.
Angliškas viršelis |
Kalbant apie veikėjus, siužetas
pakaitomis pasakojamas iš abiejų pagrindinių herojų – Seidės ir Leino –
perspektyvų, su kuriais susitapatinti, manau, galėtų ne vienas. Jie ne
stereotipiniai - turi begales ydų, dažnai nepasitiki savimi, todėl yra labai
labai tikri. Skaityti tekstą tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijos ir vis
atrasti panašumų su savimi, pripažinkim, yra retai pasitaikanti proga bei
didžiulis malonumas, todėl knygą pirmiausia rekomenduočiau į rankas paimti
tiems, kurie dar nėra atradę savo nutrūktgalviškosios pusės.
Įspūdžiui sustiprinti
Robyn Schneider įterpė ir romantinę liniją, bet man ji nepasirodė esminė –
sakyčiau, autorė kur kas ryškiau perteikė pagrindinių herojų asmenybių virsmą.
Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, meilės istorija mezgama, o kartu su ja kyla
intriga. Ar tikrai visos meilės istorijos Letheme baigiasi vienodai - kai kuris
nors vienas iš dviejų būna paliktas?
Reziumė, knyga paliko gerą
įspūdį, rekomenduočiau ją tiems, kuriems patinka šmaikščiai parašytos, bet gana
gilias mintis slepiančios istorijos. Beje, nors ir nemėgstu lyginti autorių,
šįkart paantrinsiu leidėjams - tarp Robyn Schneider ir John Green rašymo stilių
galima atrasti panašumų, todėl, jei esate šio rašytojo gerbėjai, patariu
susipažinti ir su R. Schneider kūryba. Gero skaitymo bei atradimų!
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą