Colleen Houck „Tigro lemtis“

 Neskaičiusiems knygų „Tigro užkerėjimas“, „Tigro beieškant“ ir „Tigro kelionė“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Colleen Houck

 „Tigro lemtis“ – ketvirta, bet ne paskutinė (nuo 2012-ųjų Colleen Houck dirba ties romanu „Tigro sapnas“ ir, beje, įvardija jį kaip itin slaptą projektą) „Tigro“ serijos dalis su, sakyčiau, išbaigtu finalu. Jei paklaustumėte manęs, apie ką galėtų būti tęsinys, nežinočiau ir ką atsakyti - „Tigro lemties“ pabaigoje autorė, rodos, atskleidė visas kortas ir padėjo galutinį tašką ir tigrų prakeiksmo panaikinimo, ir painios Kelsės pasirinkimų situacijos istorijoje. Spėlionių, tiesa, yra visokių, dauguma skaitytojų iškeltų versijų kelia žavesį bei nuostabą, bet neverta bėgti įvykiams už akių – pirmiausia aptarkime ketvirtą „Tigro“ serijos dalį.

  Tenka pripažinti, skaitydama ilgas knygų serijas kartais baiminuosi, jog įveikus kokią penktą ar ketvirtą dalį, apart siužeto, neturėsiu, ko papasakoti, - juk plėtojant tą pačią istoriją nesikeičia nei autoriaus stilius, nei keliama naujų, ypač intriguojančių idėjų - priešingai, artėjant prie pabaigos kone visais atvejais siekiama „užglaistyti“ paliktas spragas ir tiesiog palaikyti serijos vienovę. Bet skaitant Colleen Houck kūrinius tokių minčių nekyla, nes kiekviena „Tigro“ dalis palieka tam tikras emocijas, jausmus, įspūdžius – nors ir ne visi jie teigiami, fakto, jog pasakojimas įtaigus, nuginčyti negalima. Tad ir apie „Tigro lemtį“, kaip ir apie bet kurią kitą šios serijos dalį, matyt, galėčiau pasakoti nežinia kiek, bet visgi pamėginsiu aptarti tik esmines, labiausiai atmintin įstrigusias detales.

Knygos viršelis

 Visų pirma, reikėtų paminėti, jog „Tigro lemtis“ nuo ankstesnių kūrinių keičiasi šiokiu tokiu ritmo pažeidimu – pirmi trys romanai, kaip tikriausiai pastebėjote, nebuvo pradedami įtemptais įvykiais – intriga auginta palaipsniui. O štai atsivertę ketvirtą dalį į veiksmą įtraukti būsite nuo pat pirmo puslapio. Dar geriau - toks greitas veiksmo tempas sulėtės tik išimtiniais (emocingais) atvejais, tad nuobodžiauti skaitant, jei tik Jūsų neims erzinti meilės trikampis, beveik nebus kada. Apskritai, „Tigro lemtyje“ aptiksite kur kas daugiau mitinių būtybių, ganėtinai įspūdingų kovų scenų, sapnų nuotrupų - pavojai protagonistus lydės kiekviename žingsnyje, o mirtis jiems niekad nesiliaus alsavusi į nugarą.

Prancūziškas viršelis

 Iš kitos pusės, „Tigro kelionėje“ ėmusi pabosti santykių idilė ketvirtoje dalyje, apmaudu, manęs nebetraukė jau galutinai. Kad ir kiek bandyčiau, niekaip negaliu pateisinti autorės sprendimo tiek ilgai vilkinti laiko – visi tie (skaičiusieji tikrai supras, apie ką aš) „Kišanas yra mano vaikinas, todėl turėčiau važiuoti su juo“, „Kaip man atiduoti visą savo meilę Kišanui, nes jis to nusipelnė“, „Tik nesugalvok jos skaudinti“ pasisakymai, jei jau atvirai, įgriso be galo, be krašto. Padėtį pataisė indų mitologijos studija – skaitant ir trečią, ir šią dalį gilinausi jau ne į pabodusius santykius, kurių finalas aiškesnis jau ir būti negalėjo, bet į kerinčius fantastinius, mitologinius trijulės nuotykius, vaizdingus, detalius Colleen Houck aplinkos aprašymus, nukeliančius į dar nematytas, stebuklingas, mirtingojo nepažintas erdves. Kaip jau minėjau, tokių elementų romane bus daug – susipažinsite ir su kvilinais, ir su rakšasais, ir su chimeromis, Ugnies valdovais, Saulėtekiu, Saulėlydžiu, pažinsite žaruojančių miškų grožį, įvairių mitinių būtybių gyvenimo būdus. Tos detalės tapo tikra atsvara bei atgaiva lūkesčių netenkinančiai meilės linijai, tad esu dėkinga Colleen Houck ir džiaugiuosi jos pasirinkimu į siužetą įterpti tiek daug veiksmo, nuotykių bei pavojų scenų.

Vokiškas viršelis

 Pabaigai noriu pasakyti, jog ši knygų serija – išskirtinė, nieko panašaus iki jos nebuvau skaičiusi. Kalbant apie labiausiai patikusių dalių išsidėstymą, pirmąją vietą skiriu pirmajai daliai, antrąją – antrai, trečią – ketvirtajai, o paskutinę – trečiajai, tokį mano pasirinkimą lėmė ne kas kitas, o jau išsamiai aptarta romantinė linija. Išties gaila, kad įspūdis nuo trečios dalies ėmė menkti, bet apskritai ši serija, kartojau, kartoju ir kartosiu, tikrai nusipelno Jūsų dėmesio. Dar kartą dėkoju leidyklai „Aukso pieva“ už dovanotą galimybę susipažinti su Kelse, Renu, Kišanu bei kitais veikėjais – tikiuosi, jei tik tokia išeis, į lietuvių kalbą bus išversta ir paskutinė penkialogijos dalis.