2015 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis

Kevin Brooks „Dienoraštis iš bunkerio“



Kevin Brooks
 Ar kada susimąstėte, kokia knyga laikoma gera? Ta, kuri pasižymi giliu prasmingumu, turiningumu, suteikia intelektualinį malonumą, o galbūt geros knygos titulo vertas lengvai skaitomas, intriguojantis ir tiesiog įdomus kūrinys? Apie tai ėmiau galvoti perskaičiusi Kevino Brookso romaną „Dienoraštis iš bunkerio“, kuris kartą ir visiems laikams pakeitė mano požiūrį į literatūrą. „Gera knyga – ne siužetas ir istorija. Gera, kai sukelia emociją“, – yra pasakęs rašytojas ir scenaristas Aidas Puklevičius, su kuriuo aš visiškai sutinku. Šokiruojanti, jaudinanti, sukrečianti – šie trys epitetai, užrašyti ant Kevino Brookso romano nugarėlės, sakyčiau, yra netgi per silpni – įspūdžio, kurį palieka „Dienoraštis iš bunkerio“, negalima išreikšti jokiais žodžiais... 

 Tikriausiai nė kiek neprašausiu sakydama, jog Kevinas Brooksas yra vienas populiariausių ir jaunimo mėgstamiausių rašytojų ir užsieniečių, ir Lietuvos skaitytojų tarpe. Šitai įrodo į mūsų gimtąją kalbą išverstų jo knygų skaičius – be „Dienoraščio iš bunkerio“, turime galimybę paskaityti dar šešis autoriaus romanus „Kendė“, „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Mirusiųjų kelias“, „Būtybė. Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?“ bei „Juodojo Triušio vasara“. Nors mano akys, besilankant bibliotekoje, už jų užkliūdavo gan dažnai, „Dienoraštis iš bunkerio“ vis dėlto buvo pirmoji pažintis su Kevino Brookso kūryba. Ir sakyčiau, netgi labai sėkminga – įsitikinusi rašytojo meistriškumu jau planuoju į rankas paimti kitus autoriaus šedevrus ir tikiuosi, jog jie paliks tokį patį milžinišką įspūdį, kokį paliko naujausias jo kūrinys (nors šitai, tenka pripažinti, vargiai tikėtina).

Knygos viršelis
 Romanas „Dienoraštis iš bunkerio“ parašytas knygos protagonisto Laino dienoraščio forma. Vieną dieną šešiolikmetis vaikinukas atsipeikėja požeminiame bunkeryje ir suvokia esąs įkalintas stačiakampio formos žemų lubų pastate, per kurio ilgį eina koridorius, o maždaug per jo vidurį – mažesnis koridoriukas į liftą. Keistojoje vietoje yra ir šeši kambariai, virtuvė, tualetas bei valgomasis, tačiau nei langų, nei durų – vienintelis kelias čia patekti ar išeiti yra liftas. Palaipsniui aiškėja daugiau erdvės detalių: lempos bunkeryje įsijungia aštuntą ryto, išsijungia vidurnaktį, liftas nusileidžia devintą ryto, vėl pakyla devintą vakaro, o kiekvienoje pastato patalpoje yra po kamerą, stebinčių aplinką dieną naktį. Tačiau po kelių dienų šią nusistovėjusią bunkerio rutiną sudarko nauja atvykėlė – devynmetė mergaitė Dženė, o po jos į keistąją vietą nuleidžiami dar keturi skirtingo amžiaus, lyties, pažiūrų bei socialinės padėties asmenys. Taip šeši pagrobtieji atsiduria vienoje aklinai uždarytoje erdvėje, iš kurios, regis, nėra galimybės ištrūkti...

 Skamba šiurpokai? Tada pasiruoškite, nes kuo tolyn, tuo kūrinio herojams einasi prastyn – paslaptingasis vyras viršuje, įkalinęs niekuo dėtus mirtinguosius, imasi žaidimų. Už kiekvieną bandymą pabėgti jis baudžia visus: tai nutraukia maisto tiekimą, tai kelias valandas iš eilės leidžia kurtinančią muziką, tai drastiškai kaitalioja bunkerio temperatūrą, užnuodija maistą arba atsiunčia visą dėžę žalingų, tačiau suaugusiųjų taip trokštamų dalykų: alkoholio, cigarečių, švirkštų. Dėl šios priežasties skaitant romaną kyla aibė klausimų – kokie yra kalintojo motyvai, kokia viso šito (socialinio eksperimento?) prasmė ir, pagaliau, kokią vyras, esantis viršuje, turi teisę lyg niekur nieko pagrobti ir kankinti šito nenusipelniusius žmones? Na, o užvertę paskutinį „Dienoraščio iš bunkerio“ puslapį, garantuoju, nežinosite, ką ir bemanyti – Cora Linn, sakydama, jog Kevinas Brooksas knygoje sugeba sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą, buvo velnioniškai teisi – perskaičiusi kūrinį dar kelias valandas vaikščiojau netekusi amo ir niekaip negalėjau atsitokėti nuo patirto šoko. Istorija tiesiogine to žodžio prasme sujaukė visas mano mintis ir sukėlė tokias stiprias emocijas, kokių iki šiolei niekados nebuvau patyrusi...

Itališkas viršelis
 Tai, kad pasakojimas yra parašytas dienoraščio forma, tik dar labiau sustiprina slogią istorijos atmosferą. Kūrinio protagonistas Lainas savo užrašų knygelėje aprašo ne tik gyvenimą bunkeryje, skrebena nuobodulio akimirkomis kilusias idėjas, kruopščiai dėsto pabėgimo planus, bet ir retsykiais supažindina skaitytojus su savo artimaisiais, draugais, pažįstamais, pateikia atsiminimų nuotrupas iš savo vaikystės ir gyvenimo faktų. Lainas – protingas, nuovokus vaikinas, per šešiolika metų spėjęs atsikąsti ir šilto, ir šalto, svajojantis apie darnią, mylinčią ir rūpestingą šeimą. Ironiška, kad jis bendrystės jausmą pajunta būtent bunkeryje, kai suartėja su devynmete Džene ir garbaus amžiaus senoliu Raselu – šie žmonės tampa vaikinuko atrama, savotiška šeima, kuria jis gali besąlygiškai pasitikėti. Na, o Laino ir Dženės draugystė tikriausiai ne vienam skaičiusiajam suvirpino širdį ir sukėlė šiltus jausmus – be galo gražu, kad vaikinas, nors ir neišmanydamas, kaip elgtis su mažomis, šoko ištiktomis mergaitėmis, nepaliko jos likimo valioje ir jautėsi atsakingas už devynmetės gerovę. Kartais skaitant knygą net atrodė, jog jis pabėgimo planus kurpė ne dėl savęs, o dėl mažosios Dženės ir galėjo atiduoti viską, absoliučiai viską, kad tik ji sugrįžtų pas savo artimuosius.    

 Apibendrinant, „Dienoraštis iš bunkerio“ – be galo galingas, aštrus, šokiruojantis, įtampos kupinas ir įtaigus pasakojimas, kurį rekomenduoju visiems, kas tik turės drąsos jį perskaityti. Tik noriu įspėti, jog tai toli gražu nėra lengva knyga – jei ieškote romantiškos, vasarišką nuotaiką spinduliuojančios istorijos, geriau palūkėkite ir į rankas Kevino Brookso romaną čiupkite kiek vėliau. Tik šiukštu neužmirškite to padaryti!

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą