Markus Zusak „Knygų vagilė“

Markusas Zusakas

  „Knygų vagilės“ anotacijos pastaba „Jūs mirsite“ nėra priminimas ar grasinimas. Tai veikiau perspėjimas, nes skaitant gana ilgą (544 psl. siekiančią) istoriją, širdis keliskart sudūžta į milijoną šipulių. Kaip visada, tam nutikus nepasigirsta joks garsas, tik šį kartą dėl visai kitos priežasties – jį nustelbia romano puslapiuose krintančių bombų griausmas.

 Tai knyga apie knygas. Žodžių galią. Antrąjį pasaulinį karą. Devynmetę mergaitę, jos naujųjų namų rūsyje besislapstantį žydą, Himelio gatvės gyventojų likimą. Pasakojimas apie knygų vagilę tėra vienas iš daugelio, saugomų Mirties kišenėje, bet ypatingas. Vertas ne tik įdėmaus išklausymo, bet ir įsiklausimo.

Knygos viršelis

 2005 m. romaną išleidusio australo Markuso Zusako teigimu, didžioji knygos motyvų dalis jam kilo netikėtai. Įpusėjęs vieną pasakojimą, auto­rius parašė puslapį apie mergaitę, vogiančią knygas šių dienų Sidnėjuje. Po kelerių metų, pradėjęs rimtai svarstyti apie­ naujo romano, kurio vyksmas vyktų Antrojo pasaulinio karo metais, užuomazgas, jis sumanė panaudoti parašytąjį fragmentą ir taip pagrindine kūrinio heroje tapo Lizelė. Tai buvo dvi visai nesusijusios, bet viena kitą idealiai papildančios mintys. Tas pats nutiko ir su antrąja visų liaupsinama koncepcija – siužeto pasakojimu iš Mirties pozicijos. Rašyti M. Zusakas mėgino ir pirmuoju, ir paprastu trečiuoju asmeniu, bet vis sugrįždavo prie daug pastangų reikalaujančios, bet intriguojančios Mirties, kuri ilgainiui įgavo įsitempusios, pavargusios, žmonijos dvilypumu neatsistebinčios figūros apybraižas.

 „Knygų vagilė“ yra viena tų knygų, apie kurią galima pasakoti be galo, be krašto, nes įspūdžių ir emocijų ji palieka daug, bet jokie pasisakymai neprilygs jausenai kūrinį perskaičius pačiam. Ir ne, romanas nėra ypatingas tik dėl tematikos, aprašomo laikmečio ar išskirtinės pasakotojos – dėmesį atkreipia ir simpatijų susilaukia kone viskas: veikėjų portretai, rašymo maniera, be galo jautrūs, vizualūs epizodai, širdį smarkiau plakti verčiantys drąsūs, nepaprasti paprastų žmonių poelgiai. Kūrinys – daugiasluoksnis, jame daug temų, daug likimų, daug jausmų – nė kiek nenustebčiau, jei kada būtų pripažintas klasika.

Angliškas viršelis

 Kaip jau minėta, skaitydami romaną sutiksite daug veikėjų. Didumą jų pamilsite. Užvertę paskutinį puslapį sunkiai atsisveikinsite. Ir vargu ar juos kada pamiršite. Kiekvienas knygos herojus – stipri asmenybė, savotiškas tuometinių aplinkybių suformuotas kovotojas, atminty įstringąs savo išskirtiniais poelgiais ar bruožais. Be abejo, ryškiausia romano žvaigždė – Lizelė, tačiau jos įtėvių, geriausio draugo Rudžio, žydo Makso ar Mirties portretai ne ką mažiau įsimintinesni. Net ir keleto puslapių veiksme figūravę veikėjai pasirodė pakankamai gerai išpildyti – informacijos, kad apie juos spėtumei susidaryti nuomonę, užteko.

 Kiek keistoka pasirodė nebent tai, kad autorius nevengė atskleisti tolimesnių siužeto vingių – jei Mirtis jų nebūtų išdavusi anksčiau laiko, skaitytojai būtų buvę kur kas labiau nustebinti, pradžiuginti, sugraudinti, o sustiprintos emocijos, savaime suprantama, paliktų dar didesnį bendrą įspūdį. „Galbūt taip elgiuosi tam, kad sušvelninčiau vėliau laukiantį smūgį, o gal trokšdama save parengti pasakoti“, – prieš atskleisdama pabaigą filosofuoja Mirtis ir, tiesą sakant, sunku pasakyti, ar toks metodas pasiteisina. Daug kantrybės neturinčiam skaitytojui, žinančiam, kas bus, netgi gali kilti klausimas, ar beverta skaityti smulkmeniškiau atpasakotus įvykius. Visgi dėl M. Zusako talento to daryti nesinori – puslapiai verčiasi akimirksniu ir jų kaip negana, taip negana, tad tikrieji „Knygų vagilės“ gerbėjai į priešlaikinį įdomybių atskleidimą žvelgia pro pirštus.

Portugališkas viršelis

 Manau, šio atviro bei nuoširdaus romano perskaitymui įtakos daryti neturėtų nei amžiaus, nei mėgstamų literatūros žanrų ribos. Tiesa, kai kuriose šalyse „Knygų vagilė“ priskiriama paaugliams, bet tikrai turi parako nustebinti kiekvieną. Juo labiau, kad rašymo proceso įkarštyje M. Zusakas teigia apskritai pamiršęs ­auditoriją – jis norėjo ne atitaikyti kurios nors visuomenės grupės skonį, o parašyti knygą, kuri taptų kieno nors mėgstamiausia. Mano perskaitytų sąraše ji – viena geriausių, gal atsidurs ir jūsiškiame?