Giunteris Veizenbornas „Dienoraštis“

Giunteris Veizenbornas

 Vasaros atostogos geros tuo, kad visą laisvą laiką be jokios sąžinės graužaties galima skirti skaitymui. Nėra jokio knygų pasirinkimo ribotumo (nebent, žinoma, į rankas įteiktas privalomos literatūros sąrašas – tokiu atveju siunčiu supratingą šypsnį), taigi galima skaityti tai, ko tik tą akimirką užsigeidžia širdis. Šitokios sąlygos daug džiaugsmo atnešė vieną tvankią popietę, kai berūšiuodama senas knygas atradau Giunterio Veizenborno „Dienoraštį“. Knygelė nedidelė, ir vienaip, ir antraip matuojant siekia apie sprindį, išversta senokai – 1990-aisiais (originalo (vokiečių) kalba pasirodė 1961 m.), bet išsilaikiusi stebėtinai gerai – nei puslapiai nepatamsėję, nei kampai apspurę, tik vidurinis sąsiuvinis išplyšęs. Ir ką gi – peržvelgusi metriką mečiau ir visus darbus, ir skaitomas knygas – likau ten pat, kur ir sėdėjusi, tik nebe kūrinius atrinkinėjau, o ėmiau versti vieną puslapį po kito.

 Kaip jau sufleruoja pavadinimas, „Dienoraštis“ yra autobiografinė knyga. Ir ne bet kokia – joje pinasi fragmentai, rašyti kalėjime (už antifašistinę veiklą VFR rašytojas buvo nuteistas mirties bausme), bei įsimintiniausios autoriaus gyvenimo laisvėje akimirkos. Taip tos skaidmos ir pateikiamos – parašytosios apie kalinimą priešinamos užrašytoms laisvėje, o bendras jų skaičius ganėtinai nemažas – iš viso kūrinį sudaro 204 trumpi tekstai.

Knygos viršelis

 G. Veizenbornas teigia patyrimų nuotrupas kaitaliojęs tam, kad atkurtų vieno to meto žmogaus gyvenimo bendrą vaizdą. Tačiau, mano nuomone, jam pavyko padaryti kur kas daugiau – nors sekti įspūdžius, patirtus kalėjime, buvo nepalyginus įdomiau, gabaus Bonos teatro literatūrinės dailės darbuotojo ir filologijos fakulteto absolvento laisvėje patirtos akimirkos atskleidė kontrastą – kur jis galėjo nenuvykti, ko nepadaryti ir apskritai kokios asmenybės pasaulis galėjo netekti, jei jam vis dėlto būtų buvusi įvykdyta mirties bausmė. Ir tą pat akimirką, vos apie tai pagalvojus, širdį užgula sunkus akmuo – kek daug tokių žmonių netekome. Eiles rašančio studento, šlubčiojančio lingvisto, mokančio 14 kalbų, H., gero autoriaus bičiulio, netgi visiškos nevilties akimirką prašiusio pasakyti visiems, kad mirė juokdamasis, bei tūkstančių tūkstančius kitų, nepaminėtų jokioje knygoje, – ne tik politinių kalinių, bet ir koncentracijos stovyklose nė už nieką galvas padėjusių žydų. Kad šios mirtys liktų neužmirštos, „pratarmės palikuonims“ pabaigoje prašo ir pats autorius: „Jeigu palikuonys kada nors skaitys skirsnį apie tą laiką, kuris buvo mūsų gyvenamas, tai nebijodamas, jog būsiu apkaltintas nekuklumu, primygtinai prašau neužmiršti tų šimtų tūkstančių žmonių, kurie, aukštai iškėlę galvas, kovojo su kruvinuoju teroru ir kovodami žuvo ešafotų fronte“.

Vokiškas viršelis

  Nors G. Veizenbornas kalba apie baisų laikmetį, „Dienoraštyje“ nerasite daug žiaurumų, o ir paminėtieji pateikiami gana subtiliai. Be to, nėra nei vieno nusiskundimo ar atvirai reiškiamo nepasitenkinimo – skaitant susidarė įspūdis, kad autorius, nors ir pasakoja pirmuoju asmeniu, į situaciją žvelgia per atstumą, iš šalies. Užtat prisiminimai, užrašyti laisvėje (G. Veizenborno vadinamieji „biografijos škicai“), daug asmeniškesni, jausmingesni, bet, kaip jau minėjau,  ne tokie jaudinantys ir įdomūs. Istorijos įvairios – stovėjimas ant aukščiausio pasaulyje pastato, driežo stebėjimas ar tiesiog pamąstymai apie pasaulį – atrodo, nieko ypatingo, bet G. Veizenbornui tai ir buvo tie iškilūs momentai, kai „amžinybė kilsteli akies voką ir įsispokso į tave“.

 Perskaičiusi knygą, kaip visada, skubėjau pasidomėti kitų nuomonėmis ir labai nustebau nei vienos neradusi. Ieškojau informacijos ir lietuvių, ir anglų, ir vokiečių kalbomis, bet neaptikau jokios recenzijos. Belieka viltis, jog blogai ieškojau, nes, anot metrikos, kūrinys buvo išverstas į keliasdešimt kalbų ir apskritai yra originalus bei vertas dėmesio – tikrai be galo apmaudu, jei liko pamirštas...