John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

John Boyne

 Airių rašytojo John Boyne romaną „Berniukas dryžuota pižama“ į rankas paėmiau manydama, kad jis gali praversti rengiantis lietuvių kalbos egzaminui, o atsitiko taip, jog atradau knygą, tapusią vienu mėgstamiausių mano kūrinių. Tai jaudinantis pasakojimas apie neįprastą dviejų berniukų draugystę Antrojo pasaulinio karo metais, kuriuo labai tikiuosi sudominti ir Jus – esu tvirtai įsitikinusi, kad šį tarptautinį bestselerį verta perskaityti kiekvienam.

 John Boyne gimė 1971 m. balandžio 30 dieną Dubline, Airijoje. Žymus autorius Dublino Trejybės koledže studijavo anglų literatūrą, o kūrybinio rašymo studijas krimto Norvičo mieste įsikūrusiame East Anglia universitete, kur gavo pirmąjį reikšmingą Curtis Brown apdovanojimą. Šiuo metu John Boyne sąskaitoje – net trylika romanų: devyni iš jų skirti suaugusiems, o keturi priskiriami paauglių auditorijai.

 Kas kartą paklaustas, kaip jam gimė mintis parašyti knygą „Berniukas dryžuota pižama“, autorius nuoširdžiai gūžteli pečiais ir atsako, kad idėja atėjo pati savaime. Maždaug penkiolika metų studijavęs su holokaustu susijusią literatūrą, rašytojas jautėsi pasikaustęs šioje srityje, tačiau nė karto nepagalvojo, kad galėtų apie žydų genocidą parašyti pats. Vieną dieną John Boyne galvoje iškilo dviejų berniukų, bendraujančių per tvorą, vaizdinys ir ši idėja autoriui pasirodė per daug įdomi, kad jos būtų galima nepaisyti. „Aš neplanavau parašyti romano apie holokaustą, aš neieškojau istorijos, kurią galėčiau papasakoti apie tą laikmetį. Idėja pasiekė mane beveik visiškai suformuluota ir po šimto valandų jau turėjau parašęs per 50 000 žodžių, kurie tapo romano pagrindu.“ – viename interviu atviravo bestseleriu tapusios knygos autorius. Pagal šį romaną yra sukurtas ir tokio paties pavadinimo filmas, kurį kai kurie kritikai vadina vienu geriausių kino istorijoje pasakojimų apie vaikystę.

Knygos viršelis

 O viso šito ir dar daugiau pirmasis John Boyne kūrinys, skirtas paaugliams, išties nusipelno – tai nedidelės apimties, bet didelį emocinį svorį turinti knyga, nepaliekanti nei vieno abejingo. Jos centre – devynmetis vokiečių karininko sūnus Brunas, gyvenantis penkių aukštų name kartu su tarnais, mama, tėčiu bei dvylikamete seserimi Gretel, kurią jis skambiai vadina Beviltišku Atveju. Po Furoro vizito Bruno tėtis yra paaukštinamas – tampa komendantu, gauna naują uniformą ir, berniuko nusivylimui, su visa šeima turi išsikraustyti į naują gyvenamąją vietą, toli nuo Berlyno, į Autvitą.

 Vos ten atvykęs Brunas išgyvena didžiulį nusivylimą – vietoj paliktos mokyklos, trijų geriausių draugų, senelių, triukšmingo, gyvybe trykštančio gyvenimo Berlyno centre jis atsiduria mažesnioje, kareivių pilnoje, tuštuma ir šalčiu dvelkiančioje atkampioje vietovėje, kurioje, rodos, nėra dėl ko jaustis laimingam. Tiesa, pro savo kambario langą Brunas netrunka pastebėti ir kai ką įdomaus – grupę keistų, dryžuotomis pižamomis vilkinčių, už aukštos vielinės tvoros įsikūrusių žmonių, - bet pasiteiravęs savo tėčio, kas jie, ir gavęs atsakymą, jog tai ne žmonės, jis veikiai juos pamiršta ir ima ieškoti kitų smalsumą keliančių objektų. Tačiau vieną dieną devynmetis vis dėlto išsprunka iš dusinančių namų ir ilgai ėjęs palei keistąją tvorą atranda liesą, liūdną, dryžuota pižama vilkintį berniuką, vardu Šmuelis. Taip užsimezga neįprasta draugystė...

Angliškas viršelis

 „Berniukas dryžuota pižama“ yra viena tų retų knygų, kuri žavi ne tik idėja, bet ir sumanymo išpildymu. Negana to, kad rašytojas į holokausto temą pažvelgė iš vokiečių pusės, jis kraupius tuometinius įvykius dar ir aprašė naivaus vaiko akimis. Devynmetis Brunas nesuvokia, kokia aplinka jį supa – berniukas fiurerį Adolfą Šiklgruberį-Hitlerį vadina Furoru, Aušvicą – Autvitu, o sakydamas Heil Hitler jis mano vartojąs „viso labo, malonios popietės“. Brunas nenutuokia, kas yra žydas, piktinasi, jog Šmuelis turi gausybę draugų, su kuriais valandų valandas gali žaisti, kai jis tuo tarpu privalo lindėti kitoje tvoros pusėje jausdamasis vienišas. Didelį įspūdį man paliko ir sutapimas, jog abu vaikai gimė tų pačių metų tą pačią dieną – 1934 m. balandžio penkioliktąją. Geraširdžiai, nuoširdūs, prielankūs berniukai, prieš savo valią atsidūrę Aušvice, yra tarytum vienas kito atspindžiai – kai jie abu, sukryžiavę kojas, sėdi dulkėse, tvora, skirianti abu mažamečius, veikia tarsi veidrodis – ji atspindi kitą vaikų gyvenimo versiją. Tai verčia susimąstyti - galbūt, aplinkybėms susiklosčius kitaip, vokiečių karininkas kaip savo tikrą sūnų būtų užauginęs Šmuelį, o Brunas gimtų žydų šeimoje ir atsidurtų dabartinėje protu nesuvokiamoje bičiulio situacijoje...

Angliškas viršelis

 Šios knygos privalumus galėčiau vardyti dar ilgai, tačiau nenoriu pernelyg išsiplėsti, kad juos, skaitydami kūrinį, atrastumėte patys. Galiu tik pasakyti, jog įstabaus romano pabaigoje Jūsų laukia amžiams atmintin įsirėšiantis finalas, sukelsiantis viduje tikrą emocijų audrą. Beje, nors John Boyne šedevre paliesta itin skaudi žydų genocido tema, kūrinys puikiai pritaikytas paaugliams – skaitosi taip greitai ir lengvai, kad įveikiau jį vienu prisėdimu, o tinklaraštyje netgi nespėjau pakeisti „šiuo metu skaitau“ ikonėlės. Nuoširdžiai rekomenduoju paimti šį romaną į rankas, o jį perskaičius raginu pažiūrėti emocijas dar labiau sustiprinančią jo ekranizaciją. Nepagailėkite laiko, tikrai nenusivilsite.