John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

John Green

Knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ yra pati tyriausia, gražiausia ir nuoširdžiausia meilės istorija, kokią tik teko iki šiol skaityti. Joje man patinka viskas: nuo veikėjų ir veiksmo plėtotės iki susimąstyti priverčiančių minčių, jautrių, liūdnų, šmaikščių siužeto vietų, autoriaus rašymo stiliaus. Drįsčiau teigti, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas, nes kūriniai, kurie pasiekia pačias širdies gelmes bei suvirpina jautriausias sielos stygas, yra tikra retenybė.

 Pasaulinę sensaciją parašęs John Michael Green gimė 1977 m. rugpjūčio 24 dieną Amerikoje, Indianos valstijoje. Praėjus trims savaitėms po jo gimimo, šeima persikraustė į Mičiganą, Birmingemą, Alabamą, o galiausiai galutinai įsikūrė Orlande, Floridoje. Žymus rašytojas studijavo Kenyon koledže, kur baigė anglų ir religijos studijas, o gavęs diplomą penkis mėnesius dirbo kapelionu vaikų ligoninėje bei įstojo į Čikagos Divinity School universitetą. John Green buvo paskirtas tapti vyskupu, tačiau patirtis dirbant su sunkiai sergančiais mažaisiais ligoniukais jį įkvėpė tapti autoriumi, o vėliau parašyti ir sensacija tapusią knygą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Tai ketvirtas jo romanas – Lietuvos skaitytojams šis rašytojas jau žinomas kaip kūrinio „Aliaskos beieškant“ autorius. 

Knygos viršelis

 Pagrindinė „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ romano herojė – mirtina liga serganti šešiolikmetė Heizelė Greisė. Kai merginai buvo trylika, jai nustatė ketvirtos stadijos skydliaukės vėžį, kuris vėliau metastazavo į plaučius, todėl, norėdama kuo ilgiau išgyventi, mergina su savimi turi tampytis deguonies balioną, didelėmis dozėmis ryti tabletes, naktį prisijungti prie keturkampio deguonies koncentratoriaus, dusti lipant laiptais ir melstis, kad kiekviena nauja išaušusi diena nebūtų paskutinė. Paskatinta mamos mergina pradeda lankyti Savitarpio paramos grupę, į kurią vieną popietę užsuka Ogastas. Heizelė netrunka susipažinti su šiuo aukštu, dailiai raumeningu, charizmatišku, savimi pasitikinčiu ir protingu vaikinu, kuriam prieš pusantrų metų buvo nustatyta osteosarkoma – ši liga pareikalavo dešinės kojos amputacijos. Tarp jaunuolių užsimezgusi pažintis pamažu perauga į susižavėjimą vienas kitu ir taip prasideda graži, šilta, jausminga bei sudėtinga judviejų meilės istorija.

 Šioje knygoje didžiausią įspūdį man paliko Heizelės ir jos mamos santykiai. Buvo labai gera ir kartu skaudu skaityti, kaip jos myli viena kitą ir kokiais žodžiais kalba apie dieną, kai Heizelei teks išeiti amžinybėn. „Pasaulyje yra tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio“ – teigia mergina. Ji suvokia save kaip pagrindinę tėvų kančios priežastį ir dėl to iš pradžių neprisileidžia Ogasto – ji nori apsaugoti jį nuo skausmo, kurį sukels visiems artimiesiems palikdama šį pasaulį. „Aš esu. Esu kaip. Esu kaip granata, mama. Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku? Noriu tik pasitraukti nuo žmonių, skaityti knygas, mąstyti ir būti su jumis, nes nieko negaliu padaryti, kad nesužeisčiau jūsų, jūs per daug arti, todėl leiskite man tai daryti, gerai? Man nėra depresijos. Man nereikia daugiau bendrauti. Ir aš negaliu būti normalia paaugle, nes esu granata“ – tokiais žodžiais Heizelė kreipėsi į tėvus. Turbūt nereikia nė sakyti, kokie jausmai mane užplūdo skaitant, kaip mergina kaltina save ir stengiasi atsiriboti nuo aplinkinių. Belieka džiaugtis, kad Heizelės tėvai - mylintys ir rūpestingi žmonės, kurie dukrą laiko ne granata, o dideliu stebuklu, savo gyvenimo dovana.

Angliškas viršelis

 Man labai patiko, kad pagrindiniams knygos veikėjams John Green paskyrė ne iš kelmo spirtų, apsiskaičiusių, žodžio kišenėje neieškančių veikėjų roles. Kūrinyje Heizelė ir Ogastas ne kartą filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, apie kuriuos susimąsto retas žmogus. Kaip atsitiko, kad omletas tapo išskirtinai pusryčių patiekalu? Kiek iš viso yra Žemėje mirusiųjų? O jei kiekvienam gyventojui priskirtume tam tikrą negyvėlių skaičių, ar pakaktų gyvųjų visiems mirusiesiems prisiminti? Abu šios knygos veikėjai savo intelektualumu ir išskirtiniu mąstymu išsiskiria iš pilkos masės. Kai Savitarpio paramos grupės vadovas Patrikas paklausė Ogasto, kokia yra didžiausia jo baimė, vaikinas atsakė bijąs užmaršties. „Bijau, kad neįstengsiu nieko atiduoti mainais už gyvenimą. Jeigu tavo gyvenimas nėra tarnystė kokiam nors didesniam gėriui, turi bent jau mirti tokia mirtimi, kuri pasitarnautų tam didesniam gėriui, aišku? Bet bijau, kad mano ir gyvenimas, ir mirtis galbūt nieko neverti“ – vieno pokalbio metu Ogastas atvėrė savo širdį Heizelei, kurios nuomonė, beje, stipriai skyrėsi nuo vaikino.

 Nors šis kūrinys yra persmelktas liūdesio, jame netrūksta ir šviesių, nusišypsoti ir net nuoširdžiai nusikvatoti priverčiančių siužeto vietų. Skaitant kyla įspūdis, jog Heizelė yra susitaikiusi su savo likimu – ji nenori, kad kas nors jos gailėtųsi ir į savo ligą sugeba pažvelgti su ironija bei humoru. „Juk pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas“ – nuolat kartoja ji Ogastui, iš kurio sulaukia paramos ir supratingumo. Džiugu, kad taip sunkiai sergantis žmogus nepasiduoda savo ligai ir stengiasi optimistiškai žvelgti į gyvenimą. 

Shailene Woodley ir Ansel Elgort

 Šių metų birželio 20 dieną įvyko filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ premjera Lietuvoje. Jį režisavo Josh Boone, o pagrindinių aktorių vaidmenis gavo Shailene Woodley ir Ansel Elgort. Romano ekranizacija man paliko tikrai labai didelį įspūdį: aktoriai atliko milžinišką darbą ir be galo įtaigiai suvaidino Heizelę bei Ogastą. Manau, tai vienas geriausių tokios tematikos filmų per pastaruosius keletą metų.