N. D. Wilson |
Pagrindinis „100
spintelių“ veikėjas – dvylikametis Henris Jorkas. Berniuko tėvai kelionės po
Pietų Ameriką metu buvo paimti įkaitais, todėl jam tenka atsikraustyti į didelį
ir seną namą pas giminaičius. Henris tetos Dotės, dėdės Frenko ir pusseserių
Anastasijos, Henrietos bei Penės nematė nuo tada, kai jam buvo ketveri, tačiau
šiltai sutiktas ne už ilgo pradeda jaustis visateisiu šeimos nariu. Vieną
gūdžią naktį iš miegų pakirdęs berniukas lovoje aptinka tinko gabalėlių ir iš
sienos kyšančius du mažus rutulius. Šiek tiek apie juos pakrapštęs, Henris
atranda keturkampes metalines dureles, pajuodusias, išmargintas rudomis dėmėmis
ir visas apdulkėjusias. Netrukus paaiškėja, kad tokių durelių, paslėptų po
tinku, yra visas šimtas ir kiekviena jų yra skirtingo dydžio bei spalvos. Kartu
su Henrieta berniukas randa būdą jas atidaryti ir nustemba išvydęs ne kojines
ir senus plunksnakočius, kaip tikėjosi, o portalus į kitus pasaulius, kurie
žavi, vilioja ir tuo pačiu metu baugina. O kai atsiranda keisti, grasinantys
laiškai ir atveriamos dvejus metus užstrigusios mirusio senelio kambario durys,
prasideda kvapą gniaužiantys nuotykiai, kurių metu tikrai netrūks pavojų,
magijos bei adrenalino.
Knygos viršelis |
Nors kūrinio siužetas vystomas lėtai ir veikėjai atranda
nepaprastą spintelių pasaulį pamažu, skaitant laikas toli gražu neprailgsta.
Tie, kas paima į rankas šią knygą, turi galimybę kartu su Henriu ištyrinėti
namą, pavaikštinėti po miestelį Kanzaso valstijoje, stebėti, kaip berniukas
įgyvendina savo svajonę – išmoksta žaisti beisbolą bei suartėja su giminaičiais.
N. D. Wilson be galo ryškiai perteikė Henrio gyvenimą naujoje, nepažįstamoje
vietoje ir taip meistriškai pavaizdavo veikėjų charakterius, kad skaitytojams
įjungti savo vaizduotę tampa juokų darbu. Man patiko ir tai, kad autorius
vartojo daugybę vaizdingų įasmeninimų, pastebėjo mažas kasdienybės smulkmenas
ir itin taikliai jas apibūdino. „Vėjas kasėsi nugarą į daržinės šoną. Žvaigždės
tingiai sūpavosi ant šio pasaulio stogo, o žolė lingavo ir augo, laiminga,
būdama kilimu po pasaulio kojomis, bet vis tiek trokšdama būti aukštesnė“ – ši
ir kitos subtilios personifikacijos suteikė kūriniui išskirtinio raiškumo.
Kiekvienas šios knygos veikėjas – savitas ir įdomus, tačiau
Henriui N. D. Wilson sukūrė ypatingą rolę. Berniuką tėvai nuo pat mažų dienų pernelyg
saugojo nuo pavojų – devynmetį vis dar vežiojo automobilio kėdutėje, o per kūno
kultūrą įsakė Henriui segėti šalmą. Atvykęs į miestelį, kuriame gyveno
giminaičiai, berniukas pirmą kartą gyvenime paragavo gazuoto gėrimo, jam buvo
leista įsigyti kišeninį peiliuką ir važiuoti sunkvežimio kėbule, jis net
įsidrąsino pažaisti beisbolą su savo bendraamžiams, pirmą kartą susirado tikrų
draugų. Kūrinyje rašytojas puikiai atskleidė suvaržytų vaikų problemą, kurie
dėl perdėto rūpestingumo tampa pažeidžiami, sunkiai įsilieja į visuomenę. „Henris,
kaip ir dauguma vaikų, mėgsta nuotykius, bet jam būdingas ir atsargumas.
Vaikystėje aš taip pat leisdavausi ieškoti nuotykių, bet ne be atodairos.
Henris kiek baikštesnis ir atsargesnis nei Henrieta, kuri yra daug impulsyvesnė
ir ne visada pagalvoja apie pasekmes. Neslėpsiu, daugumai savo veikėjų suteikiau
kai kurių pažįstamų žmonių bruožus.“ – apie šį savo išgalvotą personažą viename
interviu pasakojo knygos autorius.
Angliškas viršelis |
N. D. Wilson savo
kūriniu skatina skaitytojus į pasaulį pažvelgti kitomis akimis ir išvysti mus
supančią magiją. „Aš matau, kad mūsų pasaulis knibždėte knibžda stebuklų,
kiekvienas jo kampelis kupinas gyvybės ir paslapčių, – tai jo pamatiniai
ramsčiai. Mano knygose pasaulis yra stebuklinga vieta, bet ne todėl, kad aš to
noriu. Tiesiog jis yra stebuklingas. Štai Henris Jorkas atranda tą magiją
Kanzase – paaiškėja, ji visą laiką buvo jo panosėje – kambario sienoje...“. Ką gi, belieka tik pagirti rašytoją už
nuostabią knygos idėją ir nuotykį, į kurį galime leistis kada tik panorėję. Juk
mums tereikia patogiai susirangyti ant sofos ir nusiteikti kvapą gniaužiančiai
kelionei.
Jau vien tas pavadinimas traukia skaityti. Kvepia puikia istorija!:))
AtsakytiPanaikintiNa štai, nepraėjo nė 10 metų, ir aš ją perskaičiau ��. Smagi savaitgalio knyga. Ačiū už rekomendaciją.
AtsakytiPanaikintiNeringa