Sally Green „Pusiau blogas"

Sally Green

 Tikriausiai pastebėjote, kad pastaruoju metu jaunimo literatūroje dominuoja antgamtinės būtybės, o reta fantastinė knyga apsieina be magijos motyvų. Neretai susidaro įspūdis, kad ką nors naujo sukurti neįmanoma – visos temos, regis, yra seniai išsemtos, todėl skaitytoją nustebinti originaliu, išskirtiniu kūriniu yra be galo sunku. Vis dėlto literatūros pasaulyje nuolat atsiranda rašytojų, kuriems tai pavyksta. Puikus pavyzdys - šiais metais su trenksmu debiutavusi Sally Green, kurios pirmoji trilogijos dalis „Pusiau blogas“ sumušė du Gineso rekordus dar net nepasirodžiusi knygynų lentynose! „Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios Bado žaidynės“ – sensacija tapusią knygą su kitais šedevrais lygina Kate Atkinson, lietuviams pažįstama kaip bestselerio „Gyvenimas po gyvenimo“ autorė. Britų dienraštis „The times“ taip pat negaili pagyrų rašytojai ir Sally Green pelnytai vadina „naująja Stephanie Meyer karūnos paveldėtoja“. Viso pasaulio numylėta knyga pagaliau atsidūrė ir mano rankose, todėl su dideliu malonumu pristatau Jums šį vieną geriausių 2014 metų paauglių literatūros kūrinį!

 „Pusiau blogas“ knygos siužetas nukelia skaitytoją į pasaulį, kuriame tarp paprastų mirtingųjų gyvena dviejų rūšių raganiai. Baltieji yra išsikovoję vietą po saule ir, norėdami užtikrinti visų gentainių saugumą, atkakliai medžioja bei žudo juodosios padermės atstovus. Pagrindinis šios knygos herojus Neitanas yra vienintelis pasaulyje puskodis, kurio motina – baltoji ragana, o tėvas – žymiausias ir ieškomiausias juodasis raganius. Dėl šios priežasties penkiolikmečiui vaikinui tenka  gyventi narve, būti pririštam, mušamam, engiamam ir treniruotis tapti žudiku. Nepaliaujamai artėjant septynioliktam gimtadieniui, kurio metu kiekvienas jaunas raganius atsigeria protėvių kraujo ir gauna tris dovanas, Neitanas pradeda kurpti pabėgimo planus. Jis giliai širdyje jaučia, kad priklauso juodajai padermei ir žino, kad kiekvienas jos atstovas, neapdovanotas per savo gimimo dieną, žūva, todėl jam žūtbūt reikia suspėti rasti tėvą. Bet kaip tai padaryti, jei Neitanas negali pasitikėti nė vienu iš savo artimųjų, jei kiekvienas jo žingsnis yra sekamas, o galimybė ištrūkti iš paskirtos prižiūrėtojos gniaužtų lygi nuliui?

Knygos viršelis

  Vos perskaičiusi pirmąjį knygos puslapį supratau, kad ši istorija bus išskirtinė. Kūrinio pradžios tekstas parašytas antruoju asmeniu, todėl netikėtai buvau įsprausta į Neitano kūną ir užvaldyta jo minčių, potyrių, jausmų. Sally Green panaudojo itin įdomų sprendimą ir pateikė trumputes ištraukas iš tolimesnio knygos siužeto taip paerzindama ir sukeldama norą kuo greičiau sužinoti visus atsakymus, kurie kilo skaitant minėtus mažyčius skyrelius. Šitaip prarijus autorės užmestą jauką buvau priversta godžiai versti knygos puslapius ir nenumaldomai artėti prie romano pabaigos. O tada pradėti laukti kitų metų pavasario, kai dienos šviesą išvys antroji šios trilogijos dalis...

 Sally Green suteikė skaitytojams galimybę leistis į Neitano gyvenimo kelionę, kuri toli gražu nebuvo rožėmis klota. Kadangi vaikinas yra juodojo raganiaus ir baltosios raganos sūnus, šį pasaulį išvydo nelauktas ir nepageidaujamas. Jis buvo slepiamas stalčiuje, niekas nepirko jam nei žaislų, nei dovanų, o vieninteliame gautame sveikinimo atviruke buvo užrašyta „Pribaik jį“. Nieko nuostabaus, kad berniukas augo nuošalėje ir nebuvo priimtas į baltųjų raganų būrį. Apskritai kalbant, šioje knygoje yra itin daug neteisybės, smurto, žiaurumo ir brutalumo. Kai kurios kūrinio vietos tiesiogine to žodžio prasme šokiravo ir veikė psichologiškai. Buvo sunku suvokti, kad kas nors galėtų taip šiurkščiai ir negailestingai elgtis su vaiku ar skriausti niekuo neprasikaltusį paauglį, tačiau turiu pripažinti, jog  be šių detalių istorija nebūtų tokia įsimenanti ir intriguojanti. Man išties patiko, kad, nepaisant fizinio ir psichologinio smurto, Neitanas niekuomet nepasidavė ir viso kūrinio metu žavėjo savo drąsa, ryžtu bei gebėjimu pastovėti už save. 

Antra viršelio pusė

 Nors knygoje yra daug žiaurumo, Sally Green į siužetą įpynė ir švelnių scenų. Visų pirma, Neitano močiutė bei vyresnysis brolis Aranas pagrindinį knygos veikėją labai mylėjo ir iš visos širdies piktinosi baltųjų Tarybos sprendimais, stengėsi padėti ir buvo vienintelė jo paguoda. Siužete taip pat ryškūs Neitano ir Analizos, grynakraujės baltosios raganos, santykiai, kurie vėliau peraugo į meilę, dėl kurios vaikinui teko daug ką iškentėti. Net kalėdamas narve, Neitanas nepajėgė atsikratyti minčių apie ilgaplaukę gražuolę. Šiai uždraustos meilės istorijai knygos autorė neskyrė pernelyg didelio dėmesio, tačiau tai buvo tikrai įdomus siužeto vingis.

 Labiausiai man patiko tai, kad Sally Green subtiliai perteikė gėrio ir blogio sampratą. Ji įrodė, kad savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais. Dauguma kūrinyje aprašytų baltųjų raganų iš tiesų buvo žiaurios ir nepasotinamos, o juodosios, atvirkščiai, nepadarė Neitanui nieko blogo, tik drąsino, palaikė, užjautė. Kūrinio eigoje vaikinas taip pat pradėjo abejoti šia pasaulio santvarka: „Mane beveik dvejus metus laikė narve. Mušė ir kankino, atskyrė nuo šeimos, mano baltųjų raganių šeimos. Pasakykit, kur čia tas „gėris“.“ Tai priverčia susimąstyti: ar gėris – vien tik balta, o blogis – juoda? Ir ar įmanoma išlikti doram ir neįsileisti neapykantos, jei visi aplinkiniai su tavimi elgiasi žiauriai?

 Šis skaitinys – puikus pasirinkimas, jei mėgstate fantastiką ir norite ko nors rimtesnio. Beje, kino studija „Fox 2000“ jau įsigijo teises pagal knygą kurti filmą, kurį prodiusuos Karen Rosenfelt, tad galime tikėtis įspūdingo reginio.