Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo"

Erichas Marija Remarkas

 „Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis. Ji tik mėgina papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir išvengė jiems skirtų granatų." - taip skamba populiariausios Ericho Marijos Remarko knygos „Vakarų fronte nieko naujo" epigrafas. Neslėpsiu, klasika tapęs romanas mano rankose atsidūrė ne be priežasties - pasiėmiau jį rengdamasi valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui ir nė neketinau aprašyti tinklaraštyje. Tačiau nepaprastai stiprus, įtaigus kūrinys sukėlė tiek daug minčių ir emocijų, kad suvokiau jausianti sąžinės graužimą, jei neparekomenduosiu jo Jums.

  Erichas Marija Remarkas gimė 1898 m. birželio 22 dieną Osnabriuke, Vokietijoje. Sulaukęs aštuoniolikos mobilizavosi į vokiečių kariuomenę ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Fronte nukentėjo nuo granatos skeveldrų - buvo sužeistas į koją, ranką bei kaklą, dėl sužeidimų grįžo į tėvynę. Po karo mokytojavo, kurį laiką dirbo bibliotekininku, krimto verslininko duoną, ėjo žurnalisto, laikraščio redaktoriaus pareigas, aktyviai įsitraukė į literatūrinę veiklą. Išgarsėjo 1929 m. parašęs ketvirtąjį savo kūrinį „Vakarų fronte nieko naujo", kuris sulaukė dėmesio visame pasaulyje. Už atvirumą ir viešą karo pasmerkimą Remarkas atsidūrė nacių nemalonėje - 1938-aisiais jam buvo atimta Vokietijos pilietybė ir autorius buvo priverstas bėgti į Šveicariją (vėliau tapo JAV piliečiu). Taigi Ericho Marijos Remarko aprašyti karo siaubai nėra laužti iš piršto - labai tikėtina, kad jis knygose įamžino savo paties prisiminimus.

Knygos viršelis

 Romanas „Vakarų fronte nieko naujo" - tai aštuoniolikmečio vaikino, pagrindinio kūrinio veikėjo ir pasakotojo, Pauliaus Boimerio istorija. Jis į pozicinio karo apkasus kartu su dvidešimčia bendraklasių patenka tiesiai iš mokyklos suolo, įkalbėtas klasės auklėtojo Kantoreko. Čia Paulius netrunka susidurti su karčia realybe - matydamas, kaip žūsta likimo draugai, jis skaudžiai suvokia jų mirties beprasmybę ir kaipmat pasijunta prarastosios kartos dalimi. E. M. Remarko romane susipina daugybė tragiškų likimų, kurie atskleis Jums kitą - ne vadovėliuose aprašytą, paradinę, bet vidinę, emocionaliąją karo pusę.

 Šis rašytojo pasirinktas fronto vaizdavimo aspektas leidžia suvokti tikrąjį karo pasekmių mastą, o pirmojo asmens pasakotojo pozicija dar labiau sustiprina įspūdį. Bent jau aš, skaitydama knygą, vietomis jaučiausi tarsi įsprausta į Pauliaus Boimerio, jauno karininko, kūną - kartu su juo drebėjau blindaže klausydamasi ugnies salvių, jutau tykančius mirties nagus jam ilgiau nei parą lindint duobėje - viskas buvo taip tikroviška, kad tos slogios atmosferos, užvertus paskutinį romano puslapį, nepavyko atsikratyti dar kelias dienas. Tad paimti šią knygą į rankas jau verta vien todėl, kad sužinotumėte, kiek daug slepia žodis „karas". Kaip teigia Paulius Boimeris, „Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas." Grįžti į XX amžių fiziškai neįmanoma, tačiau iš dalies pajusti to laikmečio siaubus su Ericho Marijos Remarko romanu rankose ne tik galima, bet ir labai rekomenduotina.

Angliškas viršelis

 Pagyrų vertas ir autoriaus rašymo stilius - jis toks, sakyčiau, gana paprastas ir tuo pačiu gilus, turintis potekstę, neretai pagardintas ironijos ar kartėlio žiupsneliu. E. M. Remarkas vaizduoja karą be jo gyvenamuoju laikotarpiu būdingos romantikos, didvyriškumo, tačiau fronte esančio Pauliaus Boimerio jausmus perteikia taip meniškai, taip lyriškai, kaip turbūt negalėtų niekas kitas. „Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių." - tai - tik viena ištrauka iš daugelio, o cituoti, norint atskleisti E. M. Remarko stiliaus subtilybes, būtų galima be paliovos.

 Ir vis dėlto ne karo tematika skaitant šią knygą sukrečia labiausiai - labiausiai piktina tai, kad į fronto verpetą buvo įsukti vaikai. Su dideliais, sunkiais batais ir į juos sukištomis kelnėmis jie atrodė stori ir stiprūs, bet, kaip pripažįsta Paulius Boimeris, nuėjus maudytis jų kojos vėl staiga pasidarydavo laibos, o pečiai - siauri. Jauniesiems kareiviams apmokymuose buvo kalama į galvą, kad karas - tai didvyriškumo, meilės tėvynei išraiška, bet vos jiems įžengus į frontą tie įsitikinimai subliūkšdavo it muilo burbulas - aštuoniolikmečiai buvo priversti šaudyti į ką tik pradėtą mylėti pasaulį ir gyvenimą, o pirmoji sprogusi granata pataikė tiesiai jiems į širdis („Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.")

 Pabaigai norisi pabrėžti, jog kūrinys idealiai tinka paaugliams - jo tekstas lengvai ir greitai skaitomas, o tai, ką Jums suteiks Pauliaus Boimerio istorija, yra tiesiog neišmatuojama. Beje, šio romano pavadinimą galima aptikti ir privalomos literatūros sąraše, bet visgi tikiuosi, kad, nesvarbu, lieps mokytojas ar ne, perskaitysite jį noriai.