Laurie Halse Anderson „Žiemos mergaitės"

Laurie Halse Anderson

 Laurie Halse Anderson romaną „Žiemos mergaitės" sunku ir skaityti, ir apie jį kalbėti, tačiau abiem atvejais daryti tai neapsakomai verta. Šios knygos puslapiuose glūdi psichologinė merginos, pakliuvusios į valgymo sutrikimų spąstus, kelionė, iš kurių ji nėra nei fiziškai, nei psichiškai pasirengusi ištrūkti. Emociškai sukrečiantis, įžvalgus, skausmingas ir tuo pačiu lyriškas kūrinys tikrai ne be priežasties užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis - nė kiek neabejoju, kad gilų pėdsaką sieloje jis paliktų ir kiekvienam iš Jūsų.

 Laurie Halse Anderson neslepia, kad rašyti knygą apie valgymo sutrikimus jai norėjosi mažiausiai, nes nuo jų ir pati yra kentusi daug metų. Šnabždesiai stora ir bjauri autorę pradėjo persekioti dar vienuolikos ir, trypdami pasitikėjimą savimi, ramybės nedavė ištisus dešimtmečius. Tačiau vieną dieną į Laurie Halse Anderson pašto dėžutę ėmė plūsti paauglių, kenčiančių nuo valgymo sutrikimų, laiškai, kurie giliai palietė autorės sielą. Tuo pat metu daug merginų ir vaikinų ėmė su rašytoja kalbėtis apie pjaustymąsi - nei vienas jų nežinojo, kaip susidoroti su skausmu, kuriam yra nepajėgūs pasipriešinti. Trečiu veiksniu, sąlygojusiu romano „Žiemos mergaitės" atsiradimą, tapo autorės draugė, kuri jau daugelį metų skatino L. H. Anderson parašyti apie valgymo sutrikimus, nes apie juos daug ką žinojo iš savo, kaip gydytojos, patirties. Taip rašytoja suvokė, kad visos gijos rodo aiškų kelią - atėjo laikas mesti sau iššūkį ir akis į akį susidurti su vidiniais demonais.

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio veikėja Lija niekuomet nebuvo gabiausia, patraukliausia, populiariausia ar laimingiausia mokinė klasėje, todėl artėjant stebuklingai Naujųjų metų nakčiai nusprendžia daryti tai, kas jai sekasi geriausiai - prisiekia tapti liesiausia mergina mokykloje. Draugei Kesei pasižadėjus tą patį, dar tik aštuntoje klasėje besimokančios mergaitės sudaro priesaiką, kuri kaipmat įtraukia jas į nevaldomą valgymo sutrikimų liūną - Kesė patraukia nervinės bulimijos keliu, o Lija tampa anoreksijos auka. Po ketverių metų Kesė iškrinta iš „žaidimo", o vienui viena likusi Lija, įkliuvusi tarp dviejų pasaulių, tęsia kovą su pačia savimi.

 Visgi varomoji šios knygos jėga, kaip gali pasirodyti, nėra draugių sudaryta priesaika, tai - kaltė. Prieš mirtį Kesė skambino Lijai trisdešimt tris kartus, tačiau Lija nei į vieną iš skambučių neatsiliepė. Tam ji turėjo pagrindą - draugė prieš pusmetį nuo jos atsiribojo, todėl, nenorėdama būti dar kartą įskaudinta, kūrinio protagonistė Kesę ignoravo. O dabar... Dabar Lija jaučiasi tokia menka ir bevertė, kokia dar nesijautė niekad - graužiama kaltės ji ir toliau stengiasi būti stipri, viską kontroliuoti, liesėti greičiau, sverti mažiau, kol bus tokia lengva, jog galės sklęsti aukštai ore, o galiausiai apskritai pranyks. Mergina jaučiasi įstrigusi tarp gyvenimo ir mirties, blaškosi tarp noro, būtinybės valgyti ir to galingo jausmo, apimančio, kai badauja, to jausmo, įrodančio, kad ji stipri. Sielodamasi dėl subyrėjusios šeimos, stengdamasi išsiaiškinti, kas tą naktį nutiko Kesei, Lija įklimpsta į dar gilesnį pjaustymosi, badavimo, depresijos ir šizofrenijos liūną.

Angliškas viršelis

 Taigi paėmę šią knygą į rankas atsidursite ne tik nervine anoreksija, bet ir kitais psichikos sutrikimais sergančios aštuoniolikmetės Lijos sąmonėje. Merginos, kuri skrupulingai skaičiuoja kiekvieną suvartotą kaloriją, kuri nemiega naktimis, nes leidžia laiką prakaituodama ant lipynės, kuri į chalato kišenes siuva monetas, jog užlipusi ant svarstyklių nuslėptų nuo pamotės tikrąjį savo svorį. „Žiemos mergaitės" yra sunki, trikdanti ir gąsdinanti knyga, nes ji atskleidžia nepagražintą tiesą - valgymo sutrikimai gali baigtis mirtimi.

  Pagyrų vertas ir autorės rašymo stilius - nepaisant romano turinio svorio, Laurie Halse Anderson Lijos istoriją perteikė be galo meniškai ir lyriškai. Knygoje gausu grafikos elementų: nubrauktų žodžių, rodančių, ko pasakotoja nepripažįsta sau pačiai, centre ir šonuose centruoto teksto, šrifto dydžio variacijų, paliktų tuščių puslapių. Dėl jų ir laiko šuolių pasakojimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek padrikas, tačiau apsipratę vargu ar galėsite nustoti gėrėtis tuo vaizdžiu chaosu, kuriame vis skimbteli vienatvės, skausmo, o kartais - ir vilties natos.

 Taigi šįkart mano verdiktas kaip niekad aiškus - romaną rekomenduoju perskaityti kiekvienam. Ir ne tik todėl, kad knygoje paliesta tema yra viena aktualiausių šiandien - verta susipažinti ir su žodžiais nenusakoma Laurie Halse Anderson kūryba.