Patrick Ness „Septynios minutės po vidurnakčio"

Patrick Ness

 Patrick Ness knygą „Septynios minutės po vidurnakčio" atradau gana netikėtu būdu - peržiūrėjau kūrinio ekranizacijos anonsą (beje, filmas turėtų pasirodyti šių metų lapkritį, laukiu su nekantrumu!) ir susižavėjusi nusprendžiau plačiau pasidomėti begalės svarių apdovanojimų sulaukusiu romanu. Taip sužinojau, jog leidykla „Nieko rimto" A Monster Calls šiemet išvertė ir išleido į lietuvių kalbą. Padarius tokį atradimą, savaime aišku, neliko nieko kito, kaip tik imti knygą į rankas. Ir ne vien dėl to, kad laikausi šventos priesaikos „pirmiau knyga, paskui filmas", - Patrick Ness kūrinys jau lyg ir laikomas šedevru, o šedevrai, žinia, iš literatūros srauto išskiriami tikrai ne veltui.

 Romaną autorius parašė naudodamasis Siobhan Dowd, žymios anglų rašytojos, sukūrusios keturias knygas paaugliams, mintimis. Moteris jau buvo sugalvojusi ir veiksmo vietą, ir veikėjus, net pradėjusi rašyti kūrinio pradžią, tačiau jai, deja, pritrūko laiko - 2007-aisiais Siobhan Dowd pasiglemžė vėžys. Patrick Ness neslepia dvejojęs, kurti knygą, ar ne, tačiau, anot jo, geros mintys geros tuo, kad pažadina kitas geras mintis - Siobhan Dowd idėja buvo tokia ypatinga, jog autoriaus galvoje vienas po kito ėmė gimti nauji sumanymai, prašyte prašęsi užrašyti istoriją. Po šešis mėnesius trukusio kūrybinio proceso, knyga buvo užbaigta ir 2012-aisiais Patrick Ness bei iliustratorius Jim Kay buvo apdovanoti prestižiniais medaliais. Beje, bendraautorių duetas šitaip buvo pagerbtas pirmą kartą per visą Didžiosios Britanijos istoriją.

Knygos viršelis

 Knyga „Septynios minutės po vidurnakčio" yra priskiriama vaikų literatūros kategorijai, bet, mano manymu, tai vienas tų atvejų, kai kūrinys neturi aiškiai apibrėžtų amžiaus ribų. Romane analizuojamos temos - meilė, viltis, netektis - svarbios kiekvienam, todėl ir paliečia kiekvieno širdį. Be to, kaip yra pasakęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Kęstutis Urba, dažnam dvidešimtmečiui gana sunku apčiuopti, atverti tą paprastą kūrinį vaikams, įžvelgti jame slypinčias aliuzijas, pajusti nuotaiką, išgirsti kalbos melodiją. O ir genialumas dažnai slypi paprastume...

 Imdama knygą į rankas, galima sakyti, tikėjausi vieno - gerų fantastinių elementų. O juos beveik ir garantavo siaubūnas, veikėjas, save pristatantis kaip visa, kas nesuvaldyta ir nesuvaldoma, vaikštantis po žemę tik tuomet, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Bet romanas davė daug daugiau nei tik pažintį su įspūdingu, nematytu ir negirdėtu personažu, nes „Septynios minutės po vidurnakčio" yra prasmingas pasakojimas apie gyvenimą, mirtį ir tiesą, kuris, manau, dar ilgai neapleis sielos kertelės.

Angliškas viršelis

 Vienintelis dalykas, kuris kiek užkliuvo - istorijos veikėjų gylis. Apie kūrinio herojus buvo pateikta ganėtinai mažai informacijos - Konoras patiria patyčias, jo mama serga sunkia liga, tėvas jau seniai palikęs šeimą, su senele bei drauge Lile Konoro santykiai komplikuoti, tačiau to, kad susitapatinčiau su kuriuo nors veikėju, bent jau man, nepakako - trūko herojų praeities detalių. Suprantama, į aplinką buvo žvelgiama Konoro, trylikamečio, tiesmukai vertinančio čia ir dabar vykstančius procesus, akimis, bet autorius, pasirinkęs pasakojimo iš trečio asmens poziciją, manau, galėjo įterpti ir daugiau smulkmenų, kad skaitytojams pavyktų užmegzti kur kas stipresnį kontaktą su kūrinio veikėjais.

 Atskiro paminėjimo vertos ir Jim Kay iliustracijos - juodai baltos, kiek šiurpokos, siurrealistinės, jos idealiai papildo tekstą ir suteikia jam gyvybės. Apžiūrinėjau grafikos kūrinius su didžiausiu malonumu, tad neapsakomai džiaugiuosi, jog leidykla nusprendė publikuoti leidinį, papildytą Jim Kay darbais.

 Viską apibendrinus, knyga išties verta dėmesio. Net jei Jūsų nesudomins kūrinio pradžia ar vidurys, neabejoju, kad palies finalas. Jau įsivaizduoju, kokį emocinį užtaisą turės istorijos ekranizacija - reikia nepamiršti šalimais pasidėti servetėlių...