Maite Carranza „Užnuodyti žodžiai"

  

Maite Carranza

 „Užnuodyti žodžiai" - tikroviškas, įtaigus, nuo pat pirmųjų puslapių įtraukiantis garsios ispanų rašytojos Maite Carranzos detektyvinis romanas, priskiriamas ir psichologinės dramos žanrui. Tai įtampos persmelkta knyga, kurią skaitant gali tekti paaukoti ne vieną miego valandą, o išaiškėjus tiesai ima krėsti šiurpas bei mintis norom nenorom užvaldo galimi dingusių žmonių likimai...

 Policijos pareigūnams penkiolikmetės Barbaros Molinos byla iš pradžių atrodė paprasta: maištaujanti paauglė, palikusi raštelį ir pasiėmusi mamos kreditinę kortelę, pabėga iš namų. Tačiau atsiradus sunkinančioms aplinkybėms (po desperatiško Barbaros skambučio telefono būdelėje aptinkamas jos kraujas bei krepšys) tampa aišku, kad pabėgėlei nutiko kažkas rimta. Neaptikus nei liudininkų, nei pėdsakų mergina paskelbiama dingusia be žinios. Ir niekas, išskyrus pagrobėją, nežino, kad iš tikrųjų Barbara jau ketverius metus kali belangiame, garsui nepralaidžiame namo rūsyje... Kas galėjo taip nežmoniškai pasielgti ir ar devyniolikmetė turi bent menkiausią galimybę po šitiekos metų ištrūkti į dienos šviesą?

Knygos viršelis

 Perteikti įspūdį, kurį sukelia psichologinė drama, toli gražu nėra lengva, tad ką jau ir kalbėti apie tai, kaip sunku parašyti emociškai įtaigų romaną. Tačiau „Užnuodytų žodžių" autorė Maite Carranza savo darbą atliko nepriekaištingai - skaitydama knygą net virpėjau iš smalsumo norėdama sužinoti, kas įvyks toliau, o paskutinieji puslapiai tiesiogine to žodžio prasme privertė užgniaužti kvapą. Nenuvylė niekas - nei pradžia, nei vystymas, nei pabaiga, todėl detektyvų bei psichologinių dramų gerbėjai, manau, neturėtų nusivilti. Ypač žinant tai, kiek nedaug detektyvinio žanro knygų Lietuvoje išleidžiama paaugliams.

 Be kūrinio idėjos, autorės gebėjimo prikaustyti prie teksto ir, žinoma, gero vertimo (aplodismentai ir padėka skrieja Airai Nekrašaitei), romanas turi dar du skiriamuosius bruožus. Pirmiausia, kūrinys parašytas nenaudojant tiesioginės kalbos skyrybos - nors dialogų ir taip nėra daug, viskas vis vien pateikiama monologo forma. Su tokiu stiliumi susidūriau pirmą kartą, tačiau jis man ir tiko, ir patiko - neturiu nei menkiausio priekaišto, nors, girdėjau, kai kuriuos skaitytojus šis Maite Carranza pasirinkimas mažumėlę trikdė. Antra, istorija pasakojama ne tik iš Barbaros, bet ir jos mamos, geriausios draugės bei į pensiją tuojau išeisiančio inspektoriaus Salvadoro Losano perspektyvos. Imdama knygą į rankas tikėjausi, jog viskas bus pateikiama iš Barbaros pozicijos, tad suvokus, kad romane svarbų vaidmenį užims ir kiti veikėjai, blykstelėjo šiokia tokia nusivylimo kibirkštėlė. Visgi ji vietą kaipmat užleido smalsumui - verčiau puslapius nė nenumanydama, iš kieno pozicijos bus aptariamas kitas skyrius ir kokią įtaką tai padarys tyrimo eigai. Žodžiu, pasakojimas rolėmis tik sustiprino įspūdį, tad skubėti nusivilti, patikinu, tikrai neverta.

Itališkas viršelis

 Iš esmės romano veiksmo laikas apima tik dvidešimt keturias valandas, tačiau perspektyvų kaitalionės dėka skaitytojams leidžiama išgirsti ne tik dabarties, bet ir praeities įvykių nuotrupas (kaip buvo nagrinėjama byla, kokios buvo iškeltos versijos, kaip jos keitėsi, kurios prarado svarstymo pagrindą, o kurios - ne), pabuvoti kiekvieno pasakotojo mintyse, sužinoti, kokia buvo ir kokia dabar yra Barbara. Skaitant snausti nėra kada, ypač kai viskas pateikiama per emocinę prizmę - mamos sielvartą, geriausios draugės jaučiamą kaltę, paniškos baimės kamuojamą Barbarą, pensijon išeinančio inspektoriaus nesitaikstymą su jo narstyta ir dabar naujokui atiteksiančia neišaiškinta byla. Knyga, manyčiau, yra daugiasluoksnė ir dar kartą ją skaitant būtų galima aptikti kokią pražiūrėtą užuominą ar net gvildenamą temą, kas, mano manymu, yra didelis romano privalumas.

 Reziumė, kūrinys man tikrai labai patiko, tai įtempčiausia knyga, skaityta šiemet. Ryškūs veikėjai, klasta, melas, paslaptys, psichologiniai aspektai - tiesiog nėra ko daugiau norėti. Rekomenduoju!