Rainbow Rowell „Eleonora ir Pakas“

Rainbow Rowell

 Rainbow Rowell romanu „Eleonora ir Pakas" susidomėjau tuomet, kai mano pašto dėžutėn ėmė plūsti Jūsų rekomendaciniai laiškai. Šią knygą, kaip vertą dėmesio, įvardijote ne vienas ir ne du, todėl pasitaikius progai neslėpdama smalsumo paėmiau ją į rankas. Tariu nuoširdų ačiū, nes tik Jūsų dėka šis sentimentalus, jausmingas, empatiškas ir atviras pasakojimas tapo vienu mėgstamiausių mano kūrinių, kurį nuo šiol ir pati visiems rekomenduosiu perskaityti! 

 Rainbow Rowell gimė 1973-iaisiais Nebraskoje, JAV. 1995-2012 m. žymi amerikiečių autorė dirbo žurnaliste laikraštyje Omaha World Herald, vėliau įsidarbino reklamos agentūroje ir laisvalaikiu pasinėrė į pirmojo savo romano Attachments rašymą. Jis buvo publikuotas 2011-aisiais ir susižėrė nemažai apdovanojimų. 2013-aisiais Rainbow Rowell publikavo dar dvi paaugliams skirtas istorijas – Fangirl bei „Eleonora ir Pakas“ – jos taip pat sulaukė didžiulio pripažinimo. Šiuo metu autorė su vyru ir dviem sūnumis gyvena Omahoje, Nebraskos valstijoje ir sėkmingai tęsia savo veiklą – jos sąskaitoje šiandien yra net šeši visame pasaulyje garsūs kūriniai.

Knygos viršelis

 Eleonoros ir Pako meilės istorija prasideda eilinę 1986 m. mokslo metų dieną. Eleonora - stambi, nerangi, raudonplaukė garbanė, apsirengusi taip, tarsi būtų norėjusi, kad žmonės į ją spigintų - yra naujokė mokykloje ir vos įlipusi į autobusą sulaukia populiariųjų moksleivių patyčių lavinos. Visi, sėdintys po vieną, lyg susitarę pasislenka ir užima vietas prie praėjimo, tik vienintelis Pakas, nespėjęs susivokti, pasitraukia prie lango ir užleidžia keistuolei vietą šalia savęs. Bendrakeleiviai kelionių į mokyklą ir iš jos metu kurį laiką vienas šalia kito jaučiasi nejaukiai, tačiau vieną dieną Pakas pastebi Eleonorą akies kampučiu skaitant jo komiksus ir ima kasryt atnešti naujokei po knygelių krūvelę, kad ši galėtų paskaityti jas namuose. Po ilgai trukusios tylos užsimezgus pokalbiui apie muziką, Pakas įrašo bendrakeleivei garsajuostę ir taip jie pamažu ima atrasti stulbinančių tarpusavio panašumų, kurie priveda prie šiltų jausmų ir širdyje plazdančių drugelių.

 Tikriausiai pastebėjote, kad dauguma autorių pagrindinius savo kūrinio herojus stengiasi sukurti kuo patrauklesnius skaitytojo akiai – dažniausiai jie būna visokeriopai apdovanoti: ir įžvalgūs, ir sumanūs, ir valiūkiški, ir gražūs - tokie, kokiais norime būti mes visi. O štai Rainbow Rowell pasuko kiek kitu keliu - ji Eleonorai ir Pakui nesuteikė daugybės simpatiškų bruožų siekdama, jog jie užsitarnautų skaitytojų simpatijas neslėpdami savo trūkumų. Norint pažinti šiuos veikėjus reikia laiko, tačiau kai su jais susigyveni, tuomet jau nieku gyvu nenori išsiskirti.

Angliškas viršelis

 Ši Rainbow Rowell knyga yra neabejotinai pati gražiausia meilės istorija, kokią tik esu skaičiusi. Rašytojai pavyko taip tiksliai užfiksuoti įsimylėjimo jausmą, kad skaitant negalėjau sulaikyti šypsenos. Tos vaikiškai naivios, tyros, paprastumu ir begaliniu nuoširdumu kerinčios atmosferos, tvyrančios tarp romano puslapių, neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais - reikia ją pajusti. Eleonoros ir Pako meilės istorija susideda iš mažulyčių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų smulkmenų: įsižiebus jausmų kibirkštėlei, vaikinas tą dieną per anglų literatūros pamoką pastebi, kad Eleonoros plaukai ant sprando suimti į minkštą raudoną kuodą, o mergina atkreipia dėmesį į tai, jog Pakas mąstydamas graužia pieštuką. „Laikyti Eleonoros ranką buvo tas pat, kas laikyti plaštakę. Ar jausti širdies plakimą. Laikyti kažką tobulą ir kartų gyvą.“ – šitaip jaunuoliams pirmąkart susikibus už rankų užplūdusį jausmą apibūdina vaikinukas. Šie bei kiti sensityvūs aprašymai suteikė knygai tokio žavesio, kad užvertus paskutinį romano puslapį kilo noras tuojau pat pradėti skaityti jį iš naujo.

 Vis dėlto „Eleonoros ir Pako“ šiukštu negalima pavadinti tik šilta meilės istorija - pasakojimas turi begalę tamsių atspalvių: jame neapseita be patyčių, rasizmo bei smurto šeimoje. Eleonoros namuose kone kasnakt aidėjo Ričio, merginos patėvio, riksmai ir desperatiška jos mamos rauda – išaušus rytui, visi penki vaikai nerimastaudami eidavo patikrinti, ar ji po siaubingos nakties liko gyva. Be to, jau ir taip nepakeliamą Eleonoros gyvenimą dar labiau apkartindavo patyčios mokykloje – pravardės Skarmalė, Kruvinoji Merė ir Raudona Karvė lydėdavo merginą kiekviename žingsnyje. Rainbow Rowell istorija taip puikiai atskleidžia, kaip mums lengva teisti kitus žmones, kad net norėtųsi įtraukti ją į mokyklinės literatūros programą.

Itališkas viršelis

 Be visų šių išvardintų privalumų, kūrinys turi dar vieną – jis atspindi išorinio ir vidinio grožio svarbą. Nors atsakydami į klausimą, ką laikome svarbesniu – išorinį žmogaus grožį ar jo vidinį pasaulį –  daugelis nė nemirktelėję pasirinktume antrąjį variantą, niekaip nepaneigsime fakto, jog šiuo metu mūsų visuomenėje vyrauja išorinio grožio kultas. Jis juntamas ir Rainbow Rowell romane - pasireiškia ne tik iš Eleonorą užgauliojančių moksleivių pusės, bet ir iš Pako mamos pozicijos. „Geros merginos nesirengia kaip vaikinai.“ - konstatuoja ji savo sūnui, bet, laimei, artimiau susipažinusi su turtingu dvasiniu pasauliu apdovanota Eleonora, atlyžta.

 Viską apibendrinus galiu drąsiai teigti, jog romanas „Eleonora ir Pakas" nusipelno tik pačių gražiausių žodžių - jį rekomenduoju perskaityti visiems, o ypač sentimentalių istorijų gerbėjams. Tokie subtilūs, šilti, nuoširdūs pasakojimai literatūros pasaulyje yra tikra retenybė, todėl viliuosi sulaukti ir kitų į lietuvių kalbą išverstų Rainbow Rowell kūrinių.

Holly Smale „Netikėlis modelis"

Neskaičiusiems knygos „Moksliukė“, skaityti šio aprašymo nepatartina! 

Holly Smale

 Antroji Holly Smale serijos dalis „Netikėlis modelis" mano rankose atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje - įsisukus į mokslo verpetą, kilo poreikis atsiriboti nuo darbų ir pasinerti į lengvos, nuotaikingos, šviesios knygos puslapius. Ilgai nedvejojusi čiupau „Moksliukės" tęsinį ir nė kiek nepasigailėjau - antroji serijos dalis man patiko netgi labiau negu pirmoji! Dar kartą įsitikinau, jog vaikščiojanti katastrofa Harieta Maners yra tikrų tikriausia gerų emocijų bomba, todėl raginu Holly Smale seriją į rankas griebti visus, išsiilgusius sveiko humoro bei pozityvumo. 

 Harieta Maners stačia galva nerdama į mados pasaulį tikėjosi, jog modelio karjera pavers ja žavia, grakščia, elegantiška, stilinga būtybe, tačiau jos svajos nevirto realybe - už visų blizgučių, tonos makiažo sluoksnio ir prašmatnių drabužių ji išliko tokia pati, netgi dar didesnė moksliukė Harieta. Lyg to būtų maža, vienu akimoju žlunga visi jos vasaros planai - Nata pareiškia visiems trims mėnesiams išvykstanti į Prancūziją ir penkiolikmetės kruopščiai suplanuota smagios vasaros schema nueina šuniui ant uodegos. Be Niko, be Natos, su šeima, kuriai ji rūpi mažiau už tą, kuris dar nė negimęs (Anabelė jau septintą mėnesį nėščia), Harieta nusprendžia mėnesiui lįsti į lovą ir atsiriboti nuo pasaulio. Tačiau viskas pakrypsta netikėta linkme sulaukus išganingojo Vilburo skambučio, raginančio krautis daiktus ir vykti į... Japoniją.

Knygos viršelis

   Taigi pirmoje serijos dalyje Harieta gavo progą padirbėti Rusijoje, o antroje sulaukia neįkainojamos galimybės paviešėti Japonijoje, visai kitame pasaulio krašte, už 9554 kilometrų nuo gimtinės. Kadangi Harieta į moksliukų, keistuolių ir nepritapėlių Meką atvyksta be tėvų, galima sakyti, visiškai viena (merginą lydi močiutė, kuri, kaip netrukus paaiškėja, nė neketina leisti laiko su anūke), jai tenka pačiai rūpintis savimi ir prisiimti visą atsakomybę už savo veiksmus. Jei spėjate, kad nemalonumų ir nesusipratimų „Moksliukės" tęsinyje netrūks, esate visiškai teisūs - jie Harietą lydės kiekviename žingsnyje.

 Nė kiek nepameluosiu sakydama, kad didelę simpatiją Harietai Maners jaučiau jau skaitydama pirmąją serijos dalį, o įnikus į antrąją ji tik sustiprėjo - supratau, kokia savita yra ši kūrinio veikėja. Penkiolikmetės moksliukės-modelio balso neįmanoma supainioti su niekuo - ji pasakoja apie savo gyvenimą be galo komišku tonu ir visur, kur tik gali, kaišioja neįtikėtinus faktus. Tačiau knygos siužetas šįkart nesisuka vien tik apie linksmybes, nes viskas, ko tik imasi Harieta, krinta jai iš rankų ir todėl ji jaučiasi nesuprasta, nieko nesugebanti padaryti gerai. Šitaip manipuliuodama veikėjos jausmais autorė efektingai mažina nuotolį, skiriantį Harietą ir skaitytoją, nes pastarajam intuityviai kyla noras palaikyti, paguosti pagrindinę kūrinio heroję.

Angliškas viršelis

 „Netikėlis modelis", mano manymu, pirmąją serijos dalį nurungė ir įdomesniu bei painesniu siužetu. Jame atsirado įtampa, kurios pasigedau „Moksliukėje". Neabejoju, jog suvokti, kuriais veikėjais galima pasitikėti, bus kebloka ir Jums, todėl susiklosčiusi drama, labai tikėtina, prikaustys Jūsų dėmesį ir knygą perskaitysite žaibišku greičiu.

 Pagyrų nusipelno ir įspūdingas Tokijo, vieno didžiausių pasaulio miestų, fonas. Holly Smale išties pavyko perteikti šiame mieste tvyrančią atmosferą - kvapų, garsų, spalvų bei šviesų kakofoniją. „Tarytum miestas ir visa, kas jame, būtų išmaukę aštuonis puodelius kavos ir dabar iki pat ryto virpės, bloguos ir spoksos į lubas." - tokia asociacija iškyla Harietos galvoje. O tai, kad į gyvybe pulsuojančią Japonijos sostinę buvo galima žvelgti pagrindinės kūrinio herojės akimis, tik pridėjo jaudulio ir smagumo - jau nekantrauju sužinoti, kokiuose egzotiškuose kampeliuose mūsų numylėtoji moksliukė viešės kitose serijos dalyse!

 Viską apibendrindama džiaugiuosi galėdama pasakyti, jog Holly Smale pavyko išvengti „antrosios dalies sindromo“ - „Netikėlis modelis" ne tik nenusileidžia pirmajai daliai, bet netgi ją pranoksta. Šis kūrinys ir apskritai visa serija yra idealus pasirinkimas tiems, kurie nori laiką pralesti su šviesiu, pozityviu, linksmu skaitiniu, gebančiu praskaidrinti net niūriausią dieną ir tuo pačiu teikiančiu vertingų gyvenimiškų pamokų. Rekomenduoju paskaityti!