Rainbow Rowell „Eleonora ir Pakas“

Rainbow Rowell

 Rainbow Rowell romanu „Eleonora ir Pakas" susidomėjau tuomet, kai mano pašto dėžutėn ėmė plūsti Jūsų rekomendaciniai laiškai. Šią knygą, kaip vertą dėmesio, įvardijote ne vienas ir ne du, todėl pasitaikius progai neslėpdama smalsumo paėmiau ją į rankas. Tariu nuoširdų ačiū, nes tik Jūsų dėka šis sentimentalus, jausmingas, empatiškas ir atviras pasakojimas tapo vienu mėgstamiausių mano kūrinių, kurį nuo šiol ir pati visiems rekomenduosiu perskaityti! 

 Rainbow Rowell gimė 1973-iaisiais Nebraskoje, JAV. 1995-2012 m. žymi amerikiečių autorė dirbo žurnaliste laikraštyje Omaha World Herald, vėliau įsidarbino reklamos agentūroje ir laisvalaikiu pasinėrė į pirmojo savo romano Attachments rašymą. Jis buvo publikuotas 2011-aisiais ir susižėrė nemažai apdovanojimų. 2013-aisiais Rainbow Rowell publikavo dar dvi paaugliams skirtas istorijas – Fangirl bei „Eleonora ir Pakas“ – jos taip pat sulaukė didžiulio pripažinimo. Šiuo metu autorė su vyru ir dviem sūnumis gyvena Omahoje, Nebraskos valstijoje ir sėkmingai tęsia savo veiklą – jos sąskaitoje šiandien yra net šeši visame pasaulyje garsūs kūriniai.

Knygos viršelis

 Eleonoros ir Pako meilės istorija prasideda eilinę 1986 m. mokslo metų dieną. Eleonora - stambi, nerangi, raudonplaukė garbanė, apsirengusi taip, tarsi būtų norėjusi, kad žmonės į ją spigintų - yra naujokė mokykloje ir vos įlipusi į autobusą sulaukia populiariųjų moksleivių patyčių lavinos. Visi, sėdintys po vieną, lyg susitarę pasislenka ir užima vietas prie praėjimo, tik vienintelis Pakas, nespėjęs susivokti, pasitraukia prie lango ir užleidžia keistuolei vietą šalia savęs. Bendrakeleiviai kelionių į mokyklą ir iš jos metu kurį laiką vienas šalia kito jaučiasi nejaukiai, tačiau vieną dieną Pakas pastebi Eleonorą akies kampučiu skaitant jo komiksus ir ima kasryt atnešti naujokei po knygelių krūvelę, kad ši galėtų paskaityti jas namuose. Po ilgai trukusios tylos užsimezgus pokalbiui apie muziką, Pakas įrašo bendrakeleivei garsajuostę ir taip jie pamažu ima atrasti stulbinančių tarpusavio panašumų, kurie priveda prie šiltų jausmų ir širdyje plazdančių drugelių.

 Tikriausiai pastebėjote, kad dauguma autorių pagrindinius savo kūrinio herojus stengiasi sukurti kuo patrauklesnius skaitytojo akiai – dažniausiai jie būna visokeriopai apdovanoti: ir įžvalgūs, ir sumanūs, ir valiūkiški, ir gražūs - tokie, kokiais norime būti mes visi. O štai Rainbow Rowell pasuko kiek kitu keliu - ji Eleonorai ir Pakui nesuteikė daugybės simpatiškų bruožų siekdama, jog jie užsitarnautų skaitytojų simpatijas neslėpdami savo trūkumų. Norint pažinti šiuos veikėjus reikia laiko, tačiau kai su jais susigyveni, tuomet jau nieku gyvu nenori išsiskirti.

Angliškas viršelis

 Ši Rainbow Rowell knyga yra neabejotinai pati gražiausia meilės istorija, kokią tik esu skaičiusi. Rašytojai pavyko taip tiksliai užfiksuoti įsimylėjimo jausmą, kad skaitant negalėjau sulaikyti šypsenos. Tos vaikiškai naivios, tyros, paprastumu ir begaliniu nuoširdumu kerinčios atmosferos, tvyrančios tarp romano puslapių, neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais - reikia ją pajusti. Eleonoros ir Pako meilės istorija susideda iš mažulyčių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų smulkmenų: įsižiebus jausmų kibirkštėlei, vaikinas tą dieną per anglų literatūros pamoką pastebi, kad Eleonoros plaukai ant sprando suimti į minkštą raudoną kuodą, o mergina atkreipia dėmesį į tai, jog Pakas mąstydamas graužia pieštuką. „Laikyti Eleonoros ranką buvo tas pat, kas laikyti plaštakę. Ar jausti širdies plakimą. Laikyti kažką tobulą ir kartų gyvą.“ – šitaip jaunuoliams pirmąkart susikibus už rankų užplūdusį jausmą apibūdina vaikinukas. Šie bei kiti sensityvūs aprašymai suteikė knygai tokio žavesio, kad užvertus paskutinį romano puslapį kilo noras tuojau pat pradėti skaityti jį iš naujo.

 Vis dėlto „Eleonoros ir Pako“ šiukštu negalima pavadinti tik šilta meilės istorija - pasakojimas turi begalę tamsių atspalvių: jame neapseita be patyčių, rasizmo bei smurto šeimoje. Eleonoros namuose kone kasnakt aidėjo Ričio, merginos patėvio, riksmai ir desperatiška jos mamos rauda – išaušus rytui, visi penki vaikai nerimastaudami eidavo patikrinti, ar ji po siaubingos nakties liko gyva. Be to, jau ir taip nepakeliamą Eleonoros gyvenimą dar labiau apkartindavo patyčios mokykloje – pravardės Skarmalė, Kruvinoji Merė ir Raudona Karvė lydėdavo merginą kiekviename žingsnyje. Rainbow Rowell istorija taip puikiai atskleidžia, kaip mums lengva teisti kitus žmones, kad net norėtųsi įtraukti ją į mokyklinės literatūros programą.

Itališkas viršelis

 Be visų šių išvardintų privalumų, kūrinys turi dar vieną – jis atspindi išorinio ir vidinio grožio svarbą. Nors atsakydami į klausimą, ką laikome svarbesniu – išorinį žmogaus grožį ar jo vidinį pasaulį –  daugelis nė nemirktelėję pasirinktume antrąjį variantą, niekaip nepaneigsime fakto, jog šiuo metu mūsų visuomenėje vyrauja išorinio grožio kultas. Jis juntamas ir Rainbow Rowell romane - pasireiškia ne tik iš Eleonorą užgauliojančių moksleivių pusės, bet ir iš Pako mamos pozicijos. „Geros merginos nesirengia kaip vaikinai.“ - konstatuoja ji savo sūnui, bet, laimei, artimiau susipažinusi su turtingu dvasiniu pasauliu apdovanota Eleonora, atlyžta.

 Viską apibendrinus galiu drąsiai teigti, jog romanas „Eleonora ir Pakas" nusipelno tik pačių gražiausių žodžių - jį rekomenduoju perskaityti visiems, o ypač sentimentalių istorijų gerbėjams. Tokie subtilūs, šilti, nuoširdūs pasakojimai literatūros pasaulyje yra tikra retenybė, todėl viliuosi sulaukti ir kitų į lietuvių kalbą išverstų Rainbow Rowell kūrinių.