Veronica Roth „Divergentė"

Veronica Roth

 Nors esu didelė distopinių knygų gerbėja, jas į rankas dėl nepaaiškinamų priežasčių paimu jau atslūgus visuotinio susidomėjimo bangai. Štai Veronicos Roth „Divergentė" mano planuoju skaityti sąraše eilės laukė nuo pat pasirodymo Lietuvos knygynuose - kiek daugiau nei trejus metus. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada, todėl, pagaliau atradusi laiko ir noro įvertinti literatūros pasaulį sudrebinusį autorės debiutą, dalinuosi įspūdžiais su Jumis.

 Šio romano veiksmas vyksta distopinėje Čikagoje, kurioje visuomenė yra susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes. Smerkiantys agresiją susibūrę į Taikingųjų luomą, nekenčiantys nemokšiškumo priklauso Eruditams, nepripažįstantys dviveidiškumo - Teisuoliams, niekinantys bailumą susitelkę į socialinę Bebaimių grupę, o labiau už viską vertinantys nesavanaudiškumą vadina save Nuolankiaisiais. Taip, darbuodamiesi petys petin, luomai rūpinasi savąja visuomenės sfera ir neleisdami kerotis ydingai žmogaus prigimčiai užtikrina mieste taiką. Kiekvienais metais luomų gretas papildo šešiolikmečiai, per iškilmingą Pasirinkimo ceremoniją privalantys apsispręsti, kuriam luomui nori priklausyti - likti su savo šeima ar atsisveikinti su ja amžiams.

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolimetė Beatričė yra gimusi Nuolankiųjų luome, todėl privalo taikstytis su jo dogmomis - puoselėti santūrumą, nesavanaudiškumą ir išsižadėti savęs net laisvalaikiu. Mergina stengiasi būti tokia geranoriška, kaip jos mama, tokia rami, kaip vyresnysis brolis Kalebas, ir tokia gera, kaip tėvas, tačiau mėgindama gyventi pagal Nuolankiųjų taisykles susiduria su sunkumais - jai sunku visa tai daryti nuoširdžiai. Giliai širdyje Beatričė žavisi nutrūktgalviais Bebaimiais, todėl atėjus lemiamam pasirinkimo momentui impulsyviai įlašina savo kraujo į indą su žarijomis ir tampa Bebaimių klano dalimi.

 Nuo šios akimirkos Beatričė tampa Triče, sviedžia šalin savo pilkus Nuolankiųjų drabužius, susipažįsta su Vilu, Kristina, instruktoriumi Ketvertu ir pradeda naują gyvenimo etapą kaip bebaimė. Naujoji merginos aplinka, švelniai tariant, nebus draugiška ir pareikalaus ne tik daug dvasinės, bet ir fizinės ištvermės. O kaip su tokiu milžinišku spaudimu seksis susidoroti Nuolankiųjų luome gimusiai protagonistei, aš, žinoma, jau neatskleisiu - tai sužinosite pasinėrę į knygos puslapius.

Angliškas viršelis

 Kalbant apie pagrindinę kūrinio veikėją, jau ne pirmąsyk atkreipiu dėmesį, jog distopinių ir postapokaliptinių romanų herojai pasižymi panašiomis savybėmis: iš koto verčiančia drąsa, ugniniu ryžtu bei aštriu mąstymu. Tokie yra Ketnė („Bado žaidynės"), Mara („Raudonoji karalienė"), Penryn („Angelų įsiveržimas"), Tomas („Bėgantis labirintu"), tokia yra ir Tričė - stipraus charakterio asmenybė, kurią drąsiai galima vadinti lydere. Po jos romios, taikingos nuolankiosios kauke slypi beribė dvasinė gelmė, prikaustanti dėmesį ir sužadinanti skaitytojo lūkesčius jau nuo pat pirmųjų knygos puslapių. Nežinau, kaip Jus, bet mane tokie už save pastovėti gebantys istorijos vedliai ne tik žavi, bet ir įkvepia, o tai, be abejonės, yra didelis romano privalumas.

 Pliusą kūriniui skiriu ir už įdomią autorės interpretaciją - ji luomų pavyzdžiu įrodė, kad tarp dorybės ir nuodėmės tėra vienas žingsnis: drąsa gali lengvai virsti agresija, sąžiningumas - žiauraus, nepateisinamo elgesio motyvu, išmintis - priemone manipuliuoti žmonėmis, o per didelis nesavanaudiškumas yra tiesiausias kelias į savasties sunaikinimą. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti, kad Veronicos Roth kūrinys nėra lėkštas, banalus, nuvalkiotas pasakojimas su paviršutiniška romantine linija - priešingai, jame galima įžvelgti daugybę aktualių, gyvenimiškų temų.

Filmo plakatas

  Ir vis dėlto meluočiau, jei sakyčiau, kad „Divergentė" man paliko neišdildomą įspūdį. Mano akimis, Veronicos Roth debiutas yra vystomas per vangiai ir didžioji jo turinio dalis pernelyg kartojasi. Taip, sutinku, skaityti apie Tričės gyvenimą Bebaimių klane įdomu, tačiau tikrai ne tiek, kad priverstų karštligiškai versti puslapį po puslapio. Trūko kažkokio „varikliuko", kuris temptų istoriją į priekį - gal spartesnio veiksmo tempo, o gal įdomesnių, painesnių siužeto vingių... Tričės kasdienybė buvo tiesiog pernelyg detalizuota, todėl ir nekėlė jaudulio. Dėl šios priežasties labiau už knygą man patiko jos ekranizacija - joje besikartojančios scenos buvo iškirptos ir tokiu būdu istorija tapo ne tik nuoseklesnė, vientisesnė, bet ir keliskart įdomesnė. Be to, specialieji efektai užpildė vaizduotėje susikurto distopinio miesto vaizdinio spragą - skaitant romaną to padaryti iki galo nepajėgiau, nes nebuvo pateikta užtektinai informacijos.

 Viską apibendrinus, „Divergentę" rekomenduoju perskaityti visiems distopinių romanų gerbėjams. Nors pateikiau gan kontroversišką nuomonę, nemanykite, kad knyga man nepatiko - paprasčiausiai iš jos tikėjausi daugiau. Vis dėlto neprarandu vilties, kad likusios dvi dalys „timptels" pirmąją už pakarpos ir kilstels dabartinės nuostatos kartelę. Romanus „Insurgentė" ir „Lojalioji" ketinu perskaityti artmiausiu metu, tad laukite atsiliepimų!