John Green, Lauren Myracle, Maureen Johnson „Tegul sninga"

Knygos autoriai

 Nors didžiosios metų šventės jau prabėgo, jaukiam vakarui su šventinę nuotaiką skleidžiančia knyga, manau, visados atsiras laiko. Kaip teigia Lauren Myracle, viena iš trijų romano „Tegul sninga" autorių, „Kalėdos niekada nesibaigia, jei tik pats neleidi joms baigtis. Kalėdos yra dvasios būsena." O tam, kad Jūsų širdyse kuo ilgiau murktų Kalėdų katinai, rekomenduoju į rankas čiupti šmaikščią, svajingą, sniego, romantikos bei stebuklų kupiną istoriją, kurią parašė net trys milžiniškos šlovės sulaukę nūdienos rašytojai.

 Kūčių dieną Jubilę pasiekia nemaloni žinia - jos tėvai, kilus riaušėms parodoje, atsiduria kalėjime, todėl mergina turi nedelsiant krautis daiktus ir traukiniu pūškuoti į Floridą pas senelius. Tačiau Greistauno apylinkėse siautėja smarkiausia pūga per pastaruosius penkiasdešimt metų ir traukinys, kurio perone Jubilė priversta tenkintis nepažįstamojo Džebo ir keturiolikos komandos šokėjų draugija, netikėtai įstringa. Nenorėdama likti šaltame, tamsiame traukiny su erzinančiomis bendraamžėmis, Jubilė nusprendžia klampoti į kitapus kelio esančią vaflinę nė nenutuokdama, kad šis drąsus žingsnis apvers jos gyvenimą aukštyn kojomis...

Knygos viršelis

 Tuo tarpu vaflinėje dirbančiam Keunui, priešingai nei Jubilei, keturiolika palaikymo šokėjų iš Pensilvanijos su apšilimo treningais prilygsta fantastiškam Kalėdų stebuklui. Jis entuziastingai čiumpa į rankas telefoną ir skambina savo draugams Džei Pi, Grafei bei Tobinui ragindamas griebti tvisterį ir skubiai vykti švęsti puikiausios savo gyvenimo nakties. Tik šio žaidimo sąlygos ne tokios jau paprastos - į vaflinę bus priimtas tik vienas automobilis vaikinų (Keuno žodžiais, dar labiau mažinti šokėjų ir bernų santykio nevalia), o kur dar siautėjanti pūga, užklojusi Greistauną metro storio sniego sluoksniu... Prasideda pavojinga kelionė, kurios nei mes, skaitytojai, nei antrosios dalies herojai dar ilgai nepamirš.

 O štai trečiosios dalies siužetas, priešingai nei pirmi du, nėra toks patrakėliškas ir nuotykingas. Pagrindinė jos herojė Adė baisiausiai ilgisi Džebo (vaikino, patekusio į tą patį traukinio peroną su Jubile) ir kankinasi dėl nutrūkusio romano. Per trumpą laiką šiai merginai teks susidoroti su kalnu iššūkių bei išbandymų, kuriuos įveikusi ji galbūt pasikeis ir taps geresniu žmogumi.

 Taigi, nors Greistaune ir šalta, mažo miestelio gyventojų bei pakeleivių širdyse sruvena šiluma - kitaip magišką Kūčių vakarą, rodos, ir negalėtų būti. Maureen Johnson, John Green ir Lauren Myracle pasakojimai, iš pažiūros tokie skirtingi, kad galėtų virsti atskirais romanais, yra glaudžiai persipynę tarpusavyje - juos sieja ne tik tam tikros siužeto, aplinkos detalės, iš vienos istorijos į kitą šuoliuojantys veikėjai, bet ir meilės tema. Naujai užgimusi, besiplėtojanti, siekiama susigrąžinti - meilės rūšių šiame kūrinyje rasite pačių įvairiausių ir jos visos vienaip ar kitaip palies Jūsų širdis. O smagių netikėtumų kupina pabaiga suvynios visas istorijas į vieną didelę dovaną, kuri suteiks Jums gausybę gerų emocijų ir leis iš naujo patikėti kalėdiniais stebuklais.

Vokiškas viršelis

 Gan paradoksalu, bet istorijos man paliko įspūdį pagal seką knygoje, t.y. pasakojimas apie Jubilę, kuriuo buvo pradėtas romanas, man ir patiko labiausiai - jis buvo tarsi viršūnė, nuo kurios prasidėjo nuožulnė. Šiukštu nesakau, kad John Green ir Lauren Myracle istorijos prastos, tačiau, mano nuomone, nei viena jų neprilygsta Maureen Johnson „Jubiliejiniam ekspresui", kuris pakerėjo absoliučiai viskuo - veiksmo tempu, veikėjų savitumu, stilistika bei su niekuo nepalyginamu humoru. Rodos, pasakojimo siužetinė linija, pažvelgus iš kritiškosios pusės, lyg ir nėra kažkuo ypatinga, bet čia ir yra visa esmė - genialumas slypi paprastume. Maureen Johnson neprireikė nei sudėtingų išvedžiojimų, nei nesibaigančios nuotykių virtinės tam, kad sukurtų mažiau nei šimto puslapių istoriją, kuri sušildo sielą. Artimiausiu metu ketinu pasidomėti ir kitais šios autorės kūriniais, o kitąmet, prieš didžiąsias metų šventes, jau brandinu mintį dar kartą perskaityti „Jubiliejinį ekspresą", kad ir vėl savo širdin įpūsčiau Kalėdų dvasią.

 Kalbant apie John Green novelę „Palaikymo šokėjos ir fantastiškas Kalėdų stebuklas", ji neturėtų nuvilti premijomis apipilto autoriaus gerbėjų - rašytojas išlaikė specifinį savo rašymo stilių - laviravo tarp kiek grubaus berniokiško humoro bei gilių pastebėjimų apie pasaulį. Nors ir ne itin mėgstu John Green kūrybą, romane „Tegul sninga" patalpinta istorija visai patiko, o pasakojimo kūrimo metodika ji priminė garsiuosius „Popierinius miestus". Nuotykių bei smagių netikėtumų kupinas pasakojimas įnešė į kūrinį naujų spalvų bei praturtino jį dinamika.

Angliškas viršelis

 O štai trečioji istorija „Paršelių globėjas", sukurta Lauren Myracle, yra tarsi kontrastas pirmosioms dviems romano dalims - joje visas dėmesys sutelktas į pagrindinės herojės Adės būseną, vaizduojama jos asmenybės kaita. Matyt, dėl to šis pasakojimas manęs ir neįtikino - be to, kad buvo sunku susitapatinti su egoistiška, savanaude mergina, nė per nago juodymą nepatikėjau, kad ji gali apskritai pasikeisti, ką jau bekalbėti apie vienui vieną dieną. Užtat istorijos finalas, vainikuojantis visas tris kalėdiškas istorijas, pataisė padėtį - intensyvus epilogas, kuriame įvykiai tiesiog vyte vijo vienas kitą, pranoko visus lūkesčius.

 Viską apibendrinus, prierašas „Trys meilės istorijos" ant romano viršelio yra neatsitiktinai - to ir reikėtų tikėtis, jei nuspręsite skirti laiko šiai knygai. Linksmas, lengvai bei greitai skaitomas, šventinę nuotaiką skleidžiantis kūrinys, mano manymu, idealiai tiks tingiai dienai, kai nesinorės lįsti iš pižamos. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti, nes jaukus poilsis bei maloniai praleistas laikas su romanu „Tegul sninga" garantuotas!