Amy Ewing „Brangakmenis"

Amy Ewing

 Estetiška, šokiruojanti ir kiek šiurpoka - taip apibūdinčiau pirmąją Amy Ewing serijos „Vienišasis miestas" dalį. Po elegantišku romano viršeliu slypi tamsus, niūrus, sukrečiantis, pavojų ir neteisybės kupinas pasaulis, vaizduojamas be jokių pagražinimų ir nutylėjimų. Tad jei turite užtektinai drąsos būti nublokšti į melo, veidmainysčių ir mandagumu dangstomo smurto pinkles, „Brangakmenis" vertas atsidurti Jūsų rankose.

 Amy Ewing teigia istorijas mėgusi kurti nuo mažumės, tačiau niekuomet negalvojusi sukti profesionalios rašytojos keliu. 2000-aisiais ji persikėlė į Niujorką studijuoti aktorystės, tačiau ši karjera jai nenusisekė. Paragavusi auklės, administratorės padėdėjos bei pardavimų atstovės duonos, mergina galiausiai pajuto, kad jos gyvenime stinga kūrybos, todėl nedelsusi ėmė krimsti kūrybinio rašymo studijas „Naujojoje mokykloje", kurioje įgyjo Master of Fine Arts (MFA) magistrės laipsnį. Studijuodama Amy Ewing kaip baigiamąjį darbą pradėjo rašyti „Brangakmenį", kuris, virtęs debiutiniu jos romanu, 2015-ųjų lapkritį atkeliavo ir į Lietuvos knygynus.

 Vienišasis miestas, pagrindinės kūrinio veikėjos šešiolikmetės Violetos gimtinė, yra apjuostas Didžiąja siena, saugančia jo gyventojus nuo anapus šėlstančio beribio vandenyno bangų. Miestas yra suskirstytas į penkis rajonus - vargingąjį Liūną, žemdirbyste bei gyvulininkyste besiverčiantį Ūkį, gamyklų rajoną Dūmus, parduotuvių oazę Banką ir Brangakmenį, miesto širdį, kuriame gyvena karališkosios šeimos nariai. Veiksmo erdvė ypatinga tuo, kad kai kurios merginos, vadinamos surogatėmis, gimusios Liūne, turi genetinį pakitimą, dėl kurio gali pratęsti karališkąją giminę (yra pajėgios išnešioti kilmingųjų palikuonis). Tokia yra ir pagrindinė kūrinio herojė Violeta.

Knygos viršelis

 Prievarta atskirta nuo šeimos, mergina jau ketverius metus gyvena Pietiniuose vartuose, viename iš keturių apmokymo centrų, kuriame tobulinamos surogačių galios. Violeta (197 numeris), varžytynėse yra nuperkama, tampa Ežero kunigaikštienės nuosavybe. Tokiomis nepavydėtinomis aplinkybėmis ji ir atsikrausto į Brangakmenį, iš kurio, regis, nėra nei menkiausios galimybės ištrūkti...

 Taigi šiame intriguojančiame bei, sakyčiau, išskirtiniame distopiniame pasaulyje magiškos galios yra kartu ir prakeiksmas, ir dovana - surogatėms nereikia kęsti skurdo, bado, nepritekliaus - jos gauna gerą išsilavinimą, nestokoja šviežio maisto ir vandens, prašmatniai gyvena, tačiau, antra vertus, yra išplėšiamos iš šeimos bei amžiams netenka asmens laisvės. Be to, nereikėtų pamiršti fakto, jog jos, nori to ar ne, tampa gyvaisiais inkubatoriais - yra priverstos besąlygiškai paklusti savo ponioms ir išnešioti joms vaikus. Jau vien dėl šios priežasties „Brangakmenis" išsiskiria iš paauglių literatūros lobyno - jame paliesta absoliučiai nauja, mažai gvildenta ir galbūt netgi kiek pavojinga tema - mano manymu, parašyti tokiai knygai reikėjo drąsos. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, rezultatas išėjo mažų mažiausiai įspūdingas - manau, didžiajai daliai skaičiusiųjų pirmoji „Vienišojo miesto" dalis tapo malonia staigmena.

Angliškas viršelis

 Dar vienas išskirtinis knygos bruožas - aplinkos estetika. Amy Ewing skyrė gan nemažai dėmesio kambarių interjero, kilmingųjų ir surogačių aprangos detalėms, todėl smulkmeniški aprašymai leido mintyse susikurti kiekvienos romane vaizduojamos scenos vaizdinį. Iš tiesų keblu spėti, kokiu laikmečiu vyksta „Brangakmenio" veiksmas - rodos, tai turėtų būti tolima ateitis, tačiau kilmingųjų manieros ir vyraujančios mados leidžia daryti prielaidą, jog tai - XIX - XX amžiaus sandūra. Beje, autorė neslepia, kad kurdama Violetą supančią aplinką įkvėpimo sėmėsi iš britų televizijos serialo Dountono abatija, o visuomenės hierarchiją kūrė remdamasi ikirevoliucinės Prancūzijos santvarka. Vienu žodžiu, gavosi išties įdomus laikmečių mišinys, už kurį norėtųsi Amy Ewing tik pagirti, nes jis suteikė romanui išskirtinės elegancijos bei unikalumo.

 Kalbant apie kūrinio veikėjus, visų jų charakteriai, kaip ir žadama knygos anotacijoje, yra be galo ryškūs. Ypač išraiškingai tapomi neigiamų veikėjų paveikslai - tarkim, arogantiška, išdidi, žiauri, nepriekaištingai manipuliacijos metodus įvaldžiusi Ežero kunigaikštienė vaizduojama taip, kad ir keltų pyktį, ir tuo pat metu savotiškai žavėtų, intriguotų savo asmenybės gyliu. Skaitydama knygą atkreipiau dėmesį, jog autorė vengia atskleisti visas veikėjų asmenybės puses, sąmoningai nutyli jų stiprybes bei silpnybes, palieka juos daugiau ar mažiau apgaubtus paslaptimis, tad, visai tikėtina, kitose serijos dalyse bus atimtas mūsų, skaitytojų, pasitikėjimas kai kuriais herojais, kas tik įpila dar daugiau žibalo į ugnį.

Rusiškas viršelis

 Ir, žinoma, koks gi romanas be romantikos? Jos knygoje, be abejonės, bus, tačiau pažadėti, kad paliks įspūdį, deja, negaliu - romantinę liniją įvardyčiau didžiausiu „Brangakmenio" minusu. Įtampa tarp Violetos ir jos išrinktojo, mano galva, vystoma pernelyg dideliu tempu, todėl atrodo dirbtinoka ir nevirpina širdies. Visgi viliuosi, kad Jums pasirodys kitaip.

 Reziumė, Amy Ewing romanas „Brangakmenis" - išties įdomus ir, svarbiausia, kitoks skaitinys, kuris vertas Jūsų dėmesio. Laukiu nesulaukiu lietuvių kalba pasirodant antrosios serijos dalies ir nuoširdžiai viliuosi, jog kuri nors kino kompanija susidomės „Brangakmenio" ekranizacija - be galo norėčiau palyginti režisierių išmonę su savo pačios vaizduotės vaisiais.