N. D. Wilson „100 spintelių"

N. D. Wilson

 „100 spintelių“ –  tai išskirtinė fantastinė knyga, kurioje netrūksta humoro, nuotykių, magijos bei intrigos. Manyčiau, tai vienas retų atvejų, kai kūrinys tinka bet kokio amžiaus skaitytojams, nes ši plačiai pagarsėjusi trilogija lavina kiekvieno vaizduotę ir skatina kūrybiškumą. Stebuklingos spintelės, vaiduokliškos salės, mirusio senelio paslaptis, raganšuniai, akla ragana, matanti katės akimis, burtininkai, elfėjai, senas dienoraštis bei žemėlapis – visa tai ir dar daugiau slypi pirmojoje trijų knygų serijos dalyje. Šis nuotykių kupinas pasakojimas man padovanojo nepakartojamas skaitymo valandas, todėl kviečiu leistis į nepaprastą kelionę ir Jus.

 Pagrindinis „100 spintelių“ veikėjas – dvylikametis Henris Jorkas. Berniuko tėvai kelionės po Pietų Ameriką metu buvo paimti įkaitais, todėl jam tenka atsikraustyti į didelį ir seną namą pas giminaičius. Henris tetos Dotės, dėdės Frenko ir pusseserių Anastasijos, Henrietos bei Penės nematė nuo tada, kai jam buvo ketveri, tačiau šiltai sutiktas ne už ilgo pradeda jaustis visateisiu šeimos nariu. Vieną gūdžią naktį iš miegų pakirdęs berniukas lovoje aptinka tinko gabalėlių ir iš sienos kyšančius du mažus rutulius. Šiek tiek apie juos pakrapštęs, Henris atranda keturkampes metalines dureles, pajuodusias, išmargintas rudomis dėmėmis ir visas apdulkėjusias. Netrukus paaiškėja, kad tokių durelių, paslėptų po tinku, yra visas šimtas ir kiekviena jų yra skirtingo dydžio bei spalvos. Kartu su Henrieta berniukas randa būdą jas atidaryti ir nustemba išvydęs ne kojines ir senus plunksnakočius, kaip tikėjosi, o portalus į kitus pasaulius, kurie žavi, vilioja ir tuo pačiu metu baugina. O kai atsiranda keisti, grasinantys laiškai ir atveriamos dvejus metus užstrigusios mirusio senelio kambario durys, prasideda kvapą gniaužiantys nuotykiai, kurių metu tikrai netrūks pavojų, magijos bei adrenalino.

Knygos viršelis

Nors kūrinio siužetas vystomas lėtai ir veikėjai atranda nepaprastą spintelių pasaulį pamažu, skaitant laikas toli gražu neprailgsta. Tie, kas paima į rankas šią knygą, turi galimybę kartu su Henriu ištyrinėti namą, pavaikštinėti po miestelį Kanzaso valstijoje, stebėti, kaip berniukas įgyvendina savo svajonę – išmoksta žaisti beisbolą bei suartėja su giminaičiais. N. D. Wilson be galo ryškiai perteikė Henrio gyvenimą naujoje, nepažįstamoje vietoje ir taip meistriškai pavaizdavo veikėjų charakterius, kad skaitytojams įjungti savo vaizduotę tampa juokų darbu. Man patiko ir tai, kad autorius vartojo daugybę vaizdingų įasmeninimų, pastebėjo mažas kasdienybės smulkmenas ir itin taikliai jas apibūdino. „Vėjas kasėsi nugarą į daržinės šoną. Žvaigždės tingiai sūpavosi ant šio pasaulio stogo, o žolė lingavo ir augo, laiminga, būdama kilimu po pasaulio kojomis, bet vis tiek trokšdama būti aukštesnė“ – ši ir kitos subtilios personifikacijos suteikė kūriniui išskirtinio raiškumo.

Kiekvienas šios knygos veikėjas – savitas ir įdomus, tačiau Henriui N. D. Wilson sukūrė ypatingą rolę. Berniuką tėvai nuo pat mažų dienų pernelyg saugojo nuo pavojų – devynmetį vis dar vežiojo automobilio kėdutėje, o per kūno kultūrą įsakė Henriui segėti šalmą. Atvykęs į miestelį, kuriame gyveno giminaičiai, berniukas pirmą kartą gyvenime paragavo gazuoto gėrimo, jam buvo leista įsigyti kišeninį peiliuką ir važiuoti sunkvežimio kėbule, jis net įsidrąsino pažaisti beisbolą su savo bendraamžiams, pirmą kartą susirado tikrų draugų. Kūrinyje rašytojas puikiai atskleidė suvaržytų vaikų problemą, kurie dėl perdėto rūpestingumo tampa pažeidžiami, sunkiai įsilieja į visuomenę. „Henris, kaip ir dauguma vaikų, mėgsta nuotykius, bet jam būdingas ir atsargumas. Vaikystėje aš taip pat leisdavausi ieškoti nuotykių, bet ne be atodairos. Henris kiek baikštesnis ir atsargesnis nei Henrieta, kuri yra daug impulsyvesnė ir ne visada pagalvoja apie pasekmes. Neslėpsiu, daugumai savo veikėjų suteikiau kai kurių pažįstamų žmonių bruožus.“ – apie šį savo išgalvotą personažą viename interviu pasakojo knygos autorius.

Angliškas viršelis

 N. D. Wilson savo kūriniu skatina skaitytojus į pasaulį pažvelgti kitomis akimis ir išvysti mus supančią magiją. „Aš matau, kad mūsų pasaulis knibždėte knibžda stebuklų, kiekvienas jo kampelis kupinas gyvybės ir paslapčių, – tai jo pamatiniai ramsčiai. Mano knygose pasaulis yra stebuklinga vieta, bet ne todėl, kad aš to noriu. Tiesiog jis yra stebuklingas. Štai Henris Jorkas atranda tą magiją Kanzase – paaiškėja, ji visą laiką buvo jo panosėje – kambario sienoje...“.  Ką gi, belieka tik pagirti rašytoją už nuostabią knygos idėją ir nuotykį, į kurį galime leistis kada tik panorėję. Juk mums tereikia patogiai susirangyti ant sofos ir nusiteikti kvapą gniaužiančiai kelionei.