Dennis Lehane „Kuždesių sala“

Dennis Lehane

 Jei reikėtų vienut vienu sakiniu apibūdinti Denio Liheino „Kuždesių salą“, manasis skambėtų taip – psichologinis trileris iš didžiosios raidės. Nedaug yra knygų, kurias vos atvertus apgaubia mistika, o pabaiga taip supainioja mintis, jog nebepajėgi atskirti, kas tiesa, o kas – melas, kur prasideda ir baigiasi apgaulė, o kur, jei tik tokia egzistuoja, yra šiurpi tikrovė...

 Iš pirmo žvilgsnio kūrinio siužetas gana paprastas: iš Kuždesių salos, kurioje stūkso maksimalaus saugumo reikalaujanti psichiatrinė ligoninė (joje gydomi beviltiški ligoniai – ši vieta yra lyg paskutinis prieglobstis smurtautojams, kurių atsisako visos kitos įstaigos), be pėdsakų dingsta viena iš pacienčių. Pagrindiniam kūrinio veikėjui JAV maršalui Edvardui Danielsui bei jo kolegai Čarliui Oliui pavedama tirti šią mįslingą bylą. Atvykę į salą, jie sužino aplinkybes: Reičelė Solando iš užrakinto kambario sugebėjo išeiti į koridorių, niekieno nepastebėta praėjo pro tris patikros postus ir kambarį, pilną sanitarų, perkopė dešimties pėdų aukščio plytų sieną, apjuostą elektrine viela, negana to, į žvarbią naktį ištrūko basa bei vienmarškinė. Abejonių kelia ir tai, jog Reičelei pavyko perplaukti vienuolika mylių prieš įtūžusią srovę (o kur daugiau dingsi, jei sala jau iššukuota?). Taip ne tik JAV maršalams, bet ir skaitytojams kuo toliau, tuo labiau stiprėja įtarimas, jog pacientės pabėgimas skamba kaip neįtikėtina, išgalvota istorija... Kas, kaip, kodėl – šie klausimai kamuoja iki paskutinio puslapio, nes išsiaiškinti tiesą be autoriaus pagalbos, patikėkit manimi, sunku. Galbūt net neįmanoma.

Knygos viršelis

 Kai kurių teigimu, gera knyga yra ta, kuri greitai skaitosi. Jei tikėsim šitu požiūriu, tai „Kuždesių sala“ yra neabejotinas šedevras. Retkarčiais akimis per tekstą imdavau bėgioti taip sparčiai, jog suvokiau jį ne skaitanti, o skenuojanti – visai nenorom, tiesiog nesąmoningai. Tad nenuostabu, kad užvertus paskutinį puslapį ir suvokus, koks geras romanas papuolė po ranka, net pasigailėjau, kam taip skubėjau – gi galėjau žmoniškai įsigilinti į kiekvieną detalę ir labiau stengtis suprasti, kur tas šuo pakastas. Na, bet nutiko kaip nutiko – mano sukurpta teorija išsipildė tik labai labai dalinai, taigi autoriaus išmone likau nustebinta. O taip būna retai, todėl ir rekomenduoju paskaityti.  

 Dar vieno didelio pliuso nusipelno vaizdingumas. Užvertus knygą netgi kilo įspūdis, jog neverta žiūrėti filmo – skaitant ir taip pavyko susikurti visą vaizdą. Denis Liheinas parinko tokius žodžius, kad peizažai mintyse piešėsi savaime, kas, be abejonės, prisidėjo prie ypatingos nuotaikos kūrimo. Romano atmosfera šiurpi, tamsi, įtartina – turbūt ir negalėtų būti kitaip, kai pagrindiniai aplinkos elementai – sena psichiatrinė ligoninė, apleistas švyturys, atoki sala bei tūkstančiai žiurkių, šmirinėjančių aplink. Dar pridėkim viską šluojančią, kelias dienas trunkančią audrą ir turėsim tikrą „svajonių poilsiavietę“.

Angliškas viršelis

 Apie šį romaną daug kalbėti nesinori, nes tiesa ta, kad mažiau žinant skaityti įdomiau. Tik noriu užsiminti, jog Reičelės Solando dingimo byla, jei taip pasirodė, nėra vienintelis knygos aspektas – už visko slepiasi kur kas daugiau. Kas, tikėtina, spėliosite iki paskutinio puslapio, tada dar kartą akimis permesite paskutinį (gal ir pirmą, antrą, trečią...) skyrių, mėgindami išsiaiškinti, ar viską teisingai supratote, panaršysite internete, o tada istoriją dar kelias dienas nešiositės savo galvoje. Lyg būtų maža, siūlau nepamiršti ir ekranizacijos. Nors, kaip jau sakiau, skaitant knygą vaizdingumo pakanka, palyginti režisieriaus Martino Skorsezo („Tyla“, „Volstryto vilkas“, „Hugo išradimas“...) darbą su savo vaizduotės vaisiais vis viena įdomu (ir verta!). Bus dar geriau, jei filmą peržiūrėsite kartu su knygos neskaičiusiu draugu ar artimuoju – galėsit pasijusti visažiniais, kai bendramintis paprašys išaiškinti siužeto vingius. :)

Itališkas viršelis

 Beje, atsakyti, kas – knyga ar filmas – paliko didesnį įspūdį, kebloka. Perskaičius knygą jau žinojau visus atsakymus, todėl, savaime aišku, siužetas nebepajėgė nustebinti. Tad rekomenduočiau daryti taip – jei susidomėjote istorija, pirmiau perskaitykite knygą, o jei skaitymui negalite skirti daug laiko, užteks ir filmo, nes jį peržiūrėjus idėja gana aiški. Ir apskritai ekranizacija ne ką tesiskiria nuo kūrinio siužeto, yra vos vienas kitas pakitimas: vienos scenos iškirptos, kelios – pridėtos, bet iš esmės tarp tekstinės bei vaizdinės informacijos galima dėt lygybės ženklą.

 Reziumė, knyga paliko įspūdį, todėl netolimoje ateity ketinu pasidomėti ir kitais rašytojo darbais. Jei mėgstat psichologinius trilerius, kuriuose yra ir mistikos, ir paslapčių, ir veiksmo – nepagailėkit savo laiko, paskaitykit. O vėliau brūkštelėkite laišką (komentarą), ar patiko.