Haruki Murakami |
Jau kurį laiką norėjau susipažinti su Harukio Murakamio
kūryba. Todėl vieną vasario popietę laviruodama tarp bibliotekos lentynų ėmiau
ir stabtelėjau prie M raidės. Pavarčiau vieną, antrą, trečią rašytojo romaną
ir, tiesą sakant, jau norėjau griebti pirmą, pasitaikiusį po ranka, bet lyg tyčia
prisiminiau TED įrašą, kuriame buvo pasakojama apie knygos
„Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ viršelio dizaino kūrimo
procesą. Jei tiek dėmesio skirta apipavidalinimui, tai, pamaniau, ne ką mažiau
įdomus turėtų būti turinys – štai tokia tat manoji „Bespalvio Cukuru Tadzakio
ir jo kelionių metų“ išsirinkimo istorija.
Romano centre – keturiasdešimtmetį įpusėjęs Cukuru
Tadzakis, vis dar nesugebąs atsitiesti po paauglystėje patirto draugų
atstūmimo. Ketveriukė, kurios vardai susiję su spalvomis (Aka – Raudonasis, Ao –
Mėlynasis, Širo – Baltoji, Kuro – Juodoji; iš čia, beje, ir yra aliuzija
į pavadinimą, nes Tadzakis, neturįs jokio ryšio su spalvomis, jaučiasi
bespalvis), ničnieko nepaaiškinę pareiškia nebenorintys nei su juo susitikti,
nei kalbėtis. Prislėgtas Cukuru kurį laiką gyvena „kaip lunatikas arba
numirėlis, dar nespėjęs suvokti, kad mirė“, o vėliau leidžiasi plaukti
pasroviui. Iki tol, kol Sara – nauja mylimoji – priverčia jį pažvelgti
praeičiai į akis ir atsikratyti nuoskaudų.
Knygos viršelis |
Varomoji romano jėga – ir Cukuru, ir
skaitytojui ramybės neduodantis klausimas: kodėl vaikinas buvo atstumtas, kokios
(matyt, šiurpios?) paslaptys tvyrojo toje mokyklos laikų grupėje? Tačiau autorius
tiesos atskleisti neskuba ir atsakymų, regis, nė nereikėtų taip sureikšminti, nes
išaiškėję motyvai nei šokiruoja, nei yra įmantrūs – jei atvirai, tikėjausi kur
kas daugiau. Taigi mįslingoji knygos pusė didelio įspūdžio nepaliko, bet kiti
aspektai, pavyzdžiui, filosofiniai Cukuru pamąstymai, gana gilūs veikėjų
pokalbiai, istorija istorijoje (pasakojimas apie Midorikavą), įsiminė. Kiek
teko domėtis, toks stilius – sapnai, padrikų istorijų jungimas, kelių skirtingų
plotmių dengimasis – yra Murakamio braižas ir kitos jo knygos turi kur kas
daugiau fantastinių, siurrealistinių elementų, dėl kurių, matyt, ir yra
vertinamos aukštėliau.
Skaitant knygą kliuvo ir perdėtas paauglystės
draugų sureikšminimas. Suprantama, būti atstumtam be jokio paaiškinimo
malonumas menkas, bet negi gali taip stipriai paveikti psichiką, jog sulaukus
trisdešimt šešerių vis dar nepajėgtum atsikratyti praeities šleifo ir judėti priekin?
Norėjosi papurtyti Cukuru, kad iš jo galvos išbyrėtų paties sau įsiteigtos
„manyje iš esmės slypi kažkas, kas nuvilia žmones“ ir „manyje nėra ničnieko, ką
aš galėčiau duoti kitiems“ frazės. Trumpai tariant, „Bespalvis Cukuru Tadzakis
ir jo kelionių metai“ yra menkavertiškumo komplekso kamuojamo žmogaus istorija,
tad, jei minėta tema Jums įdomi, romanas turėtų neapvilti.
Angliškas viršelis |
Verdiktas – nesigailiu, kad perskaičiau,
bet sužavėta nelikau. Jei norėtumėte tik pradėti pažintį su Harukio Murakamio
kūryba, vargu ar rekomenduočiau imtis Cukuru istorijos. Antra vertus, faktas,
jog autoriaus romano pasirodymo knygynų lentynose ištikimiausi skaitytojai Japonijoje laukė net per naktį,
išlieka faktu – knyga sėkmingai rado, atranda ir atras savąjį skaitytoją.
Gal tai būsit Jūs?
P. S. ant mano stalo jau guli „Negailestinga
stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Tikiuosi, pavyks atrasti tą knygą.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą