 |
| Kevin Brooks |
Sakoma, geriausi dalykai nutinka
netikėtai. Negaliu pasakyti, kokio dydžio tiesos grūdas slypi už šių žodžių,
bet teiginys kartais pasitvirtina. Štai, pavyzdžiui, smalsumo vedina peržiūrinėjau
namų biblioteką ir akis lyg tyčia užkliuvo už mažos oranžinės knygelės, kuri,
kaip netrukus paaiškėjo, buvo kultinis Kevino Brookso debiutas. Neklauskit, kaip
romanas atsidūrė lentynoje ar, juo labiau, kaip per tiek metų jo nepastebėjau –
mistika ir pačiai. Užtat kūrinys į rankas pateko pačiomis palankiausiomis
aplinkybėmis – kamavo knygų badas ir norėjosi lengvo, bet įtraukiančio bei
įdomaus skaitinio. O „Martynas Pigas“, ko ir buvo galima tikėtis, visas šias
sąlygas išpildė su kaupu.
Reikia pripažinti, jei ne keistoka knygos
(at)radimo istorija, vargu, ar į romaną kada nors atkreipčiau dėmesį. Viršelis paauglių
auditorijai, sakyčiau, parinktas ne itin taikliai, anotacija didelio smalsumo
irgi nekelia, bet užtat kokybę rodo Kevino Brookso pavardė. Vos ją išvydus,
kaipmat prisiminiau prieš kelis metus skaitytą, didžiulį įspūdį palikusį romaną
„Dienoraštis iš bunkerio“. Dar atgaminau pačios sau duotą pažadą perskaityti
visus rašytojo kūrinius, kurio (gėda) nepradėjau vykdyti. Na, bet nėra to
blogo, kas neišeitų į gera – užvertusi „Martyną Pigą“ antrąkart įsitikinau, jog
Kevinas Brooksas padovanos daugybę nepakartojamų skaitymo valandų – savotiškai
smagu, kad jų dar neišnaudojau.
 |
| Knygos viršelis |
Nors pažvelgus į viršelį ir nepasakytum,
„Martynas Pigas“ yra pusiau detektyvinė istorija. Pagrindinio jos veikėjo
Martyno gyvenimas ne iš lengvųjų – negana to, kad mokykloje jam tenka
taikstytis su pašaipiais „kiauliškais“ juokeliais (aliuzija į išskirtinę pavardę),
grįžus namo dar nuolat laukia girtas tėvas. Bet, pasirodo, visada gali būti
blogiau – vieną dieną įvyksta nelaimingas atsitikimas: vos ant kojų
besilaikantis Martyno tėvas iš inercijos lekia pro sūnų, trenkiasi galva į
židinio kampą ir... užsimuša. Štai tada penkiolikmetis turi rinktis – pasakyti
policijai, kas nutiko, ir tapti įtariamuoju dėl nužudymo ar kartu su drauge
Alekse atsikratyti kūno bei pradėti laisvą, nepriklausomą gyvenimą. Kuo toliau,
tuo viskas, aišku, tampa sudėtingiau ir istorija perauga į kitą lygmenį.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad siužetinė
linija – gan netikėta ir neįprasta. Viename interviu autorius minėjo, esą
kūriniu norėjęs perteikti mintį, jog kai kas nors atsitinka realiame gyvenime,
nebūna muzikos, nebūna tralialiavimo, nebūna stambių planų, dramatiškų kameros
rakursų. Nieko neįvyksta, niekas nesustoja ir pasaulis eina savo keliu taip,
kaip ėjęs – pasikeiti nebent tu pats. O gal ir ne. Gal tai tavęs, nors ir
turėtų, nepaliečia. Galiausiai kas sprendžia, kuris poelgis laikomas gerumo, o
kuris – blogio išraiška? Šie ir kiti klausimai atsispindi penkiolikmečio
pamąstymuose, kurių atsakymus, kaip ir bet ką kitą, už gryną tiesą priimti nėra
būtina.
 |
| Angliškas viršelis |
Visgi manąją širdį romanas pavergė ne
tematika, ne siužetu, ne veikėjų asmenybėmis ir ne idėja, o rašymo stiliumi.
Skaičiau ir mėgavausi kiekvienu puslapiu, kiekviena pastraipa, sakiniu, žodžiu
– nežinau, kokius paslaptingus kerus naudoja Kevinas Brooksas, bet su
didžiausiu malonumu perskaityčiau kiekvieną jo rašliavą, net jei tai būtų
pirkinių sąrašas (nujaučiu, kad ir jį autorius sugebėtų pateikti išradingai). Be
to, vertimas tiesiog nuostabus (ačiū Kęstučiui Šidiškiui, išvertusiam ne tik
„Martyną Pigą“, bet ir romanus „Lukas“, „Kendė“, „Būtybė“ – tik dar labiau
nekantrauju perskaityti visus tris!).
Reziumė, daug plepėti apie knygą nėra ko
– laikas ją skaitant neprailgsta – ir galvą pasukti, ir susimąstyti
priverčia, ir įtraukia taip, kad galima perskaityti vienu įkvėpimu. Manyčiau,
kaip įprasta debiutams, tai nėra geriausias Kevino Brookso romanas, bet tiems,
kurie žavisi šio autoriaus kūryba, kuriems artimas jo rašymo stilius, jo
autentika, ši knyga, kaip ir visos kitos, įstrigs atmintyje bei taps ypatinga.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą