Richard Bach „Tiltas per amžinybę“

Richard Bach

 Tikriausiai kiekvienam knygų mylėtojui nesvetimas jausmas, kai prisiskaičius liaupsių apie kūrinį kojos nešte neša į biblioteką, o rankos, regis, pačios tiesiasi prie išgirtos knygos. Man taip nutiko su Ričardo Bacho (žymiojo „Džonatano Livingstono žuvėdros“ autoriaus) romanu „Tiltas per amžinybę“. Tiesą sakant, tą akimirką meilės istorijos norėjosi ne itin – knygą paėmiau vedina filosofinių, gilių minčių troškimo ir ko tikėjausi, tą ir gavau (nors gal reikėtų sakyti pasiėmiau, mat romane glūdi begalė įvairių aspektų – tereikia atsirinkti tinkamiausius sau).

 Rašytojo teigimu, šis pasakojimas – apie žūstantį karžygį ir karalaitę, išgelbėjusią jam gyvybę. Istorija apie grožį ir pabaisas, kerus ir tvirtoves, apie tariamą mirties galią bei nuotykį, išsaugantį svarbą bet kuriame amžiuje. Ir čia pat priduria, jog visa, kas surašyta, beveik taip ir buvo, kaip sugulė į knygą. Įvykių seka – vos pakeista, keli veikėjų vardai – sukurti, bet viso kito, net ir labai norėdamas, jis nė nebūtų pajėgęs išgalvoti – tiesa esanti „pernelyg neįtikėtina, kad būtų pramanyta“. Taigi romanas – autobiografinis (ar bent jau turįs nemažai autobiografinių elementų), kas, be abejo, tik dar labiau didina smalsumą.

Knygos viršelis

 Pagrindinis kūrinio veikėjas – Ričardas, kiekvieną mielą dieną laukiantis, ieškantis ir neprarandantis vilties sutikti savo sielos draugės. Nusprendęs, kad neketina gyventi vienas, jis atsisako visko, ką turi, ir turtingas bei benamis leidžiasi į keturis milijardus penkis šimtus milijonų sielų turinčios planetos gatves ieškoti moters, kurios, pasak geriausių kada nors gyvenusių žmonių, iš viso pasaulyje nesama. Ir ją sutinka. Sutinka pačiu svarbiausiu būdu – atsitiktinai.

 Sunku įsivaizduoti, koks šiandien prirašytų meilės istorijų skaičius, bet, manau, visi iki vieno, skaitę „Tiltą per amžinybę“, galėtų patikinti, jog aptikti tokią, kaip ši, šansas nulinis. Romano veiksmas aprėpia gerą laiko tarpą – aprašomi ne tik Ričardo ieškojimai, pirminis susižavėjimas ar įsimylėjimo eiga – autorius neria kur kas giliau ir atskleidžia intymiausias bendro gyvenimo smulkmenas praėjus net keleriems metams po herojų pažinties. O per juos, nieko stebėtina, būta visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, ir džiaugsmų, ir vargų, ir vienas kito nesupratimo, ir net skaudžių išsiskyrimų – kūrinyje pateikiama ištisa jausmų amplitudė. Bene įdomiausias judviejų santykių tarpsnis, mano manymu, buvo vienas kito pažinimas, lydimas nuostabos bei susižavėjimo, mat Ričardas bei Lesli iš prigimties gana skirtingi. Pradėję visą gyvenimo kursą – „mokytis pažinti vienintelį kitą žmogų, be savęs“, jie, mėgstą pasišnekėti filosofinėmis temomis, prieina prie gan įdomių išvadų, pavyzdžiui, kad gal vis dėlto ne tiek svarbu būti panašiems, kiek būti smalsiems – būnant skirtingais, galima dalintis savo pasauliais, praturtinti vienas kitą ne tik meile, bet ir nauja patirtimi. Vienu žodžiu, pamąstymų (ne tik meilės tematika), vedančių į asmeninius susimąstymus, romane labai daug. Tiek daug, kad užvertus knygą gal kokį pusvalandį išsirašinėjau patikusias mintis ir dariau tai su didžiausiu malonumu.

Angliškas viršelis

 Taigi kūrinys, kaip jau minėjau, daugiaaspektis, jį skaitydamas kiekvienas atras kažką vertingo, ir turbūt dar nepasitaikė toks atvejis, kad kuriems dviems skaitytojams įdomūs pataptų lygiai tie patys dalykai. „Tiltą per amžinybę“ linkčiau priskirti prie romanų, kuriuos pakartotinai skaitant dėmesį atkreipi visai kitur, o galbūt kitomis spalvomis ima skleistis ir visa kūrinio prasmė. Kitaip sakant, ši R. Bacho knyga tikrai ne be reikalo šmėžuoja daugelyje rekomendacijų sąrašų – dėl daugiasluoksniškumo ją galima priskirti ilgaamžiams skaitiniams.

 Ar gali atsitikti taip, kad kam nors ši knyga nepatiks? Be abejo, visų skoniui įtikti neįmanoma. Bet linkčiau išskirti du žmonių pogrupius, kuriuos keli romane liečiami aspektai gali ypač erzinti – visiškai racionalius ir negalinčius pakęsti skaitinių apie meilę. Pagrindinis herojus Ričardas – idealistas, svajotojas, kiek atitrūkęs nuo realybės (tikriausiai nieko stebėtino, daugiau ar mažiau visi rašytojai tokie), tad skaitydami romaną susidursite su ypatingais sapnais, astralinėmis kelionėmis, filosofinio pobūdžio peripetijomis, kas, tikėtina, visiškai nedomins ar net papiktins racionalizmo šalininkus. Antra, meilės istorija tikrai saldoka ir kartais gali palikti (buvo, kad paliko ir man) šleikštumo poskonį. Bet jei minėtiems aspektams neturit priešiškumo, tada knyga, tikėtina, turėtų palikti gerą įspūdį.

Čekiškas viršelis

 Pabaigai įdomus (ir, deja, liūdnokas) faktas –  autorius su tikrąja Lesli išsiskyrė – tai nutiko 1999-aisiais, po 21 bendro gyvenimo metų. Tokia idealiais santykiais laikytos draugystės užbaigtis stipriai paveikė judviejų gerbėjus, o kai kuriems netgi atėmė tikėjimą amžina meile. Po kelių metų Bachas vedė trečią kartą (pasirodo, Lesli buvo ne pirmoji jo žmona) ir santuokos saitais susisiejo su gerokai už save jaunesne moterimi. Visgi, jo paties teigimu, sielų draugystės neapibrėžia jokie įsipareigojimai, o kartais geriau išsiskirti tam, kad išsaugotum vienas kitam turėtą meilę bei pagarbą. Sutikti su tuo ar ne, spręsti Jums, bet romano, manau, šis faktas neprastina, tik gal kažkiek sumažina jo įtaigą.