2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Alice Oseman „Solitaire”


Alice Oseman
 Būna, kad knyga patraukia dėmesį savo viršeliu, sudomina anotacija arba suintriguoja pavadimu. Su Alice Oseman „Solitaire” nutiko kiek kitaip – visus minėtus aspektus nustelbė faktas, jog milijonus skaitytojų pakerėjusį romaną autorė parašė būdama vos septyniolikos metų. Vos tai sužinojusi, kaipmat užsinorėjau įvertinti bendraamžės kūrybą – juk paaugliai, pasiekę tokias svaiginančias aukštumas, yra ne tik sektini pavyzdžiai, bet ir didžiausias plunksną valdančio jaunimo motyvacijos šaltinis.
 Autorė neslepia, jog mintis parašyti „Solitaire” jai kilo perskaičius klasika tapusią Džeromo D. Selindžerio knygą „Rugiuose prie bedugnės“ bei pasaulinės šlovės sulaukusį Johno Greeno pasakojimą „Aliaskos beieškant”. Tuo metu mergina, būdama vos dvylikos, pastebėjo, jog coming of age (žanro, kuriame vaizduojamas jauno žmogaus „perėjimas“ iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį) kūrinių centre yra vaikinai, o štai dailiosios lyties protagonisčių nėra. Ir čia, matyt, suveikė jaunatviškas maksimalizmas – Alice Oseman, neradusi nei vienos coming of age knygos, kurios pagrindinė herojė būtų mergina, paprasčiausiai ėmė ir nusprendė tokią parašyti pati. Jaunoji autorė šią idėją brandino net penkerius metus, o sulaukusi septyniolikos pasinėrė į kūrybinį procesą nė negalvodama apie „Solitaire” publikaciją – rašė istoriją tiesiog savo pačios malonumui. Ne veltui sakoma, kad kai nesitiki nieko, gauni labai daug…
Knygos viršelis
 Pagrindinė Alice Oseman debiuto veikėja Torė nepasižymi patraukliausiomis savybėmis - ji apatiška, sarkastiška cinikė, žvelgianti į pasaulį iš pesimistinės perspektyvos. „Aš – Viktorija Spring. Perspėju iš anksto – dažnai fantazuoju, paskui liūdžiu. Mėgstu miegoti ir rašyti savo blogą. Kada nors mirsiu.” – štai taip skaitytojams prisistato Torė. Mergina nekenčia mokyklos, šalinasi žmonių, yra užsisklendusi savyje, bet, užuot bandžiusi susigrąžinti kasdienybės džiaugsmą, apsimeta, jog jai niekas nerūpi - paauglė yra giliai panirusi į depresijos liūną, tačiau nesuvokia serganti šia klastinga liga. Minėta Viktorijos būsena kūrinyje ryškėja palaipsniui, skaitytojui paliekama erdvės suprasti daugelį niuansų pačiam, tad Alice Oseman debiutui reikia pribręsti emociškai – rekomenduoju „Solitaire” į rankas paimti nesitikint lengvo, neįpareigojančio skaitinio, nes jis toks anaiptol nėra.
 Jei skaitėte knygos anotaciją, tikriausiai Jums kilo įspūdis, jog paslaptingoji Solitaire grupuotė yra šio pasakojimo pažiba ir kūrinio veiksmas iš esmės suksis apie ją. Nežinau, nuliūdinsiu ar pradžiuginsiu, bet taip nėra – svarbiausia Alice Oseman debiute yra Torė, o Solitaire tėra tik papildoma detalė, rašytojos įnagis merginos asmenybei atskleisti. Imdama knygą į rankas tikėjausi veržlaus, dinamiško siužeto, netikėtų, stebinančių vingių, susijusių su Solitaire veikla ir, tiesą sakant, likau kiek nusivylusi, kad lūkesčiai neišsipildė, tačiau dabar, mintims sugulus į vietas, galiu drąsiai teigti, jog tai buvo puikiai apgalvotas autorės pasirinkimas. Svarbiausia šiame kūrinyje - Torės asmenybės plėtotė, todėl nieku gyvu negalėjo būti kitaip.
Angliškas viršelis
  Knygos viršelyje pabrėžta, jog „Solitaire” nėra meilės istorija, tačiau verta paminėti, kad joje nebuvo apsieita be romantikos. Sekdama paslaptingos grupuotės paliktomis užuominomis, Torė susipažįsta su Maiklu Houldenu, užsibrėžusiu tikslą tapti jos draugu. Laikui bėgant šis vaikinukas tampa svarbia merginos gyvenimo dalimi, jiedu užmezga glaudų tarpusavio ryšį, tačiau autorė niekur nenuklysta ir kūrinio centre vis vien išlaiko Torės asmenybės augimą. Taigi, nors knygos viršelis leidžia susidaryti nuomonę, jog kūrinyje visiškai nėra romantinės įtampos, šlakelį jos vis dėlto galima aptikti.
 Verta paminėti ir tai, kad „Solitaire” iš jaunimo literatūros lobyno išsiskiria autentišku paauglių vaizdavimu. Kaip jau minėjau, autorė kūrinį parašė septyniolikos, ir tai tikrai jaučiasi – taip tikroviškai aprašyti šiuolaikinių paauglių gyvenimą galima tik jiems priklausant. Alice Oseman įrodė, kad jaunuolio kasdienybė nėra rožėmis klota - kone kiekvienas „Solitaire” veikėjas kovoja su rimtomis problemomis – depresija, mitybos sutrikimais, tėvų abejingumu, savęs nuvertinimu, diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, draugų išdavystėmis, žalojimusi - ir nei vienas jų nesijaučia laimingas, nors šie metai lyg ir turėtų būti geriausi jų gyvenime. Galbūt su tiek daug problemiškų veikėjų ir buvo kiek persistengta, tačiau Alice Oseman puikiai pavyko atskleisti dažno šiuolaikinio paauglio vidinę būseną.
 Reziumė, „Solitaire” yra autentiška istorija apie merginą, kuri stengiasi atrasti ne save, bet ją supantį pasaulį. Rekomenduočiau tiems, kam patiko Avos Dellairos „Meilės laiškai mirusiesiems”, Delphine de Vigan „No ir aš”, Jenny Downham „Kol dar gyva” bei visiems, dievinantiems John Green kūrybą. Manau, kad psichologinė Torės kelionė nepaliks Jūsų abejingų.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą