Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“

Emma Haughton

 Trumpa, siužeto beveik neatskleidžianti, bet smalsumą kelianti anotacija, skoningas, subtilus viršelio dizainas (kurio dailininkė yra lietuvė grafikos dizainerė Gabrielė Venckutė), prierašas, jog knyga sukurta pagal tikrą istoriją, jos priskyrimas trilerių bei detektyvų kategorijai – nieko nuostabaus, kad romanas atsidūrė mano rankose. Perskaičiau jį per vienui vieną dieną, o užvertus paskutinį puslapį istorija dar gana ilgai neapleido minčių. Ne todėl, kad būčiau buvusi nustebinta siužeto vingių – negalėjau liautis galvojusi apie skaudžius išgyvenimus ir jų veikiamus žmonių likimus.

 Anot autorės, mintis parašyti šią knygą jai kilo perskaičius straipsnį apie berniuką, dingusį Amerikoje. „Tai buvo per daug nepaprasta, kad galėtum patikėti.“ – viename interviu teigė Emma Haughton. Daug galvojusi apie šį įvykį, rašytoja nusprendė, kad jis galėtų būti puikiu YA (Young Adult) romano pagrindu. Vis dėlto idėjai išrutulioti prireikė nemažai laiko, nes autorei, iki tol krimtusiai žurnalistės duoną, buvo sunkoka atsiriboti nuo tikslių faktų, „pasiimti” istoriją ir imti su ja žaisti. Visgi 2014-aisiais knyga buvo išleista, o jos vertimas į lietuvių kalbą mus pasiekė 2015 m. – tuo pasirūpino leidykla „Dominicus Lituanus“.

Knygos viršelis

 Pasakojimo „Dabar tu mane supranti“ centre – Hana, kurios geriausias draugas, būdamas vos trylikos, paslaptingai dingsta be menkiausio pėdsako. Praėjus trejiems kančios, skausmo ir (ne)vilties kupiniems metams, apie Denį Gelerį vis dar nėra jokių žinių. Skaitydami istoriją, būsite supažindinami ir su dabartimi, ir protarpiais nukeliami į praeities įvykius, todėl netruksite sužinoti visą tyrimo eigą bei imsite koja kojon žengti su pagrindiniais kūrinio veikėjais. Kokias tamsias paslaptis slepia kai kurie iš jų?

 Veiksmas romane, sakyčiau, rutuliojamas lėtai, tvyro tokia lyg ir melancholiška nuotaika, didžiąją siužeto dalį, rodos, nieko nevyksta, bet kartu – žvelgiant per jausmų ir emocijų prizmę - vyksta labai daug. Nė nežinau, ar romaną drįsčiau rekomenduoti nekantriems skaitytojams, trokštantiems čia ir dabar išsiaiškinti tiesą, nes tas delsimas gali gerokai patampyti nervus, antra vertus, jei ne jis, nebūtų taip įtaigiai, taip realistiškai atskleistas kūrinio veikėjų vidinis pasaulis. Visgi skaityti knygą (jau vien dėl Emmos Haughton rašymo manieros) anaiptol nenuobodu.

Angliškas viršelis

 Kalbant apie didžiąsias paslaptis, kaip jau minėjau įžangoje, nebuvau nustebinta – tiesą sakant, viską perpratau dar gana anksti ir tiesiog laukiau, ar mano spėlionės pasitvirtins. Manyčiau, taip nutiko dėl to, jog esu itin atidi bei įdėmi skaitytoja - kreipiu dėmesį į kiekvieną smulkmeną, įtarinėju visus iki vieno, visada esu atvira net beprotiškiausiai, absurdiškiausiai skambančiai teorijai, nes o kas, jeigu? Jei nebūčiau tų paslapčių įminusi, knyga, neabejoju, būtų dar labiau sukrėtusi ir, žinoma, ryškiau įsirėžusi atmintin – tikiuosi, jog taip nutiks Jums. Bet net jei ir įspėsite tiesą dar prieš ją atskleidžiant, nusivilti, manau, vis tiek neteks – istorija apie šiurpius, tikrais faktais paremtus įvykius palies širdį ir suteiks peno apmąstymams.

 Beje, skaitinėdama kitų atsiliepimus aptikau nepasitenkinimo romano finalu, nes jis palieka nemažai erdvės interpretacijoms. Žinoma, kam nesinori daugiau atsakymų, daugiau apibrėžtumo, bet, pripažinkime, jo trūkumas knygoms neretai prideda savotiško šarmo, jau nė nekalbant apie galimybę istoriją pratęsti pačiam skaitytojui – sukurti tiek pabaigų, kiek tik norisi, teisę išsirinkti sau labiausiai patikusią ar romanui tikusią interpretaciją. Taigi problemų man dėl to nė kiek nekilo, netgi priešingai – retkarčiais mintimis vis sugrįžtu prie pasakojimo ir pasvarstau, kokia linkme galėjo pasisukti įvykiai. Ar tą patį daryčiau, jei būtų buvusios atskleistos visos kortos? Atsakymas aiškus kaip dieną – tikrai ne.

Angliškas viršelis

 Reziumė, knygą įtraukiu į rekomenduotinų skaityti sąrašą. Iš vienos pusės tai gana lengvas, greitai skaitomas psichologinis trileris, iš kitos – susimąstyti verčiantis, gerokai sukrėsti ir nustebinti galintis kūrinys. Beje, minėta istorija (jei norite pasidomėti, į paieškos laukelį įveskite Frédéric Bourdin) ne tik Emmą Haughton įkvėpė parašyti romaną – pagal ją buvo sukurti ir du dokumentiniai filmai. Vienas iš jų - The Chameleon prisistatytas 2010 m. Tribeca filmų festivalio metu, antrasis – The Imposter, išleistas 2012 m., ir IMDb (7,5), ir „Rotten Tomatoes“ (95%) turi gana aukštą reitingą. Jei nuspręsite neskaityti šios knygos, dokumentika bus puiki proga susipažinti su Frédéric Bourdin istorija, o jei įsijungsite filmą perskaitę kūrinį, dar kartą išgyvensite panašaus likimo ištiktos šeimos tragediją bei atrasite daugiau niuansų, praplėsiančių akiratį, – galbūt geriau suprasite kai kurių veikėjų motyvus, o gal gausite atsakymus į romane paliktus arba pačių sau užduotus klausimus.