Nicola Yoon „Viskas, viskas“

Nicola Yoon

 Kai informacija apie knygą pasiekia iš visų įmanomų šaltinių, anksčiau ar vėliau kyla noras tą romaną perskaityti. Veiksminga reklama, pačių skaitytojų sukeltas ažiotažas, o gal ir viena, ir kita – sunku pasakyti, kas nulėmė tokią Nicola Yoon debiuto „Viskas, viskas“ sėkmę, bet, jei jau nulėmė, vadinasi, kūrinys to buvo vertas – juk bet kas į populiarumo viršūnę nepatenka. Taigi šįkart romaną į rankas paėmiau dėl dviejų priežasčių: ir siekdama išsiaiškinti, kodėl knyga sukėlė tiek aistrų, ir vedina smalsumo, mat dėmesį patraukė originali kūrinio idėja.

                                                                                                          

 Autorės teigimu, šią knygą ji pradėjo rašyti, kai buvo labai nervinga jauna mama. Tuo metu jos dukrai buvo vos keturi mėnesiai ir Nicola Yoon išgyveno dėl kiekvieno mažylės atliekamo veiksmo – jaudinosi, kad ji neperšaltų, neparagautų purvo, vienui viena neišrėpliotų pro priekines duris. Toks perdėtas globėjiškumo jausmas paskatino Nicola Yoon susimąstyti, koks gi būtų mergaitės gyvenimas, jei ją visada reikėtų saugoti taip pat, kaip kūdikį. Kaip gyvenimas uždaroje patalpoje paveiktų vaiko psichiką? Kas nutiktų, jei duktė įsimylėtų ir kuo ji galėtų rizikuoti dėl meilės? Iš tokių minčių išsirutuliojo pagrindinės romano „Viskas, viskas“ veikėjos Madlinos, sergančios SKID – sunkaus kombinuoto imunodeficito – sindromu, istorija.

Knygos viršelis

 Tenka pripažinti, tekstas įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių. „Esu perskaičiusi kur kas daugiau knygų nei jūs. Kad ir kiek būtumėt perskaitę. Aš perskaičiau daugiau. Patikėkite. Turėjau laiko.“ – tokiais žodžiais pradedamas Madlinos pasakojimas. Dėl SKID sindromo, dar vadinamo „burbulinio vaiko liga“, ji priversta gyventi metaforiniame burbule – merginai bet kas – pradedant kieno nors kvepalais, baigiant chemikalais, esančiais valymo priemonėje, kuria šluostytas stalas, - gali sukelti priepuolį, todėl ji negali išeiti ir niekada nebuvo išėjusi iš namų. Iš esmės Madlina alergiška pasauliui ir aišku viena - tokia ji išliks visada.

 Be abejo, tam, kad įsisiūbuotų veiksmas, reikia kokio įvykio ir tuo įvykiu tampa naujų kaimynų atsikraustymas. Vienas iš naujakurių – Olis – priverčia Madliną panorėti daugiau – gyvenimo, kurio ji turėti negali. Štai ir viskas, daugiau nebeketinu atskleisti nei vienos menkiausios smulkmenos – jei sudominau, mielai jas išsiaiškinsite patys. Ir nuoširdžiai patariu neskaityti anotacijos ketvirtajame knygos viršelyje, nes leidėjai ten sumanė paminėti įdomiausias detales – nepraraskite atradimo džiaugsmo.

Angliškas viršelis

 Originali ne tik knygos idėja, bet ir jos išpildymas, nes romane gausu grafinių elementų: sąrašų, diagramų, piešinių, internetinių pokalbių, net tinklaraštyje „Gyvenimas yra trumpas“ gadintojos Madlinos knygų apžvalgų, kuriose ji vienui vienu sakiniu nusako kūrinio esmę. Pastebėjau, jog kai kurių skaitytojų manymu šios apipavidalinimo priemonės gadina knygą, yra lyg nereikalingi specialieji efektai, bet aš nesutinku – beveik visi jie padeda geriau suvokti protagonistės asmenybę, sukuria glaudesnį santykį tarp jos ir skaitytojo, nes Madlinai, gyvenančiai tarp keturių sienų, tokie sąrašai, projektai, minčių lietūs tampa savotiška saviraiškos forma. Beje, atskiros pagyros verti ir šmaikštūs nesunumeruotų skyrių pavadinimai. Kai kurie skyriai apima kelis puslapius, kiti – vos kelis sakinius, bet kiekvienas fiksuoja tam tikrą Madlinos būseną tam tikru metu. Vienu žodžiu, kūrybinis žaismas man patiko ir intarpai, sakyčiau, knygai suteikė tik dar daugiau efektingumo. O ir pačiai sukėlė nemažai minčių, ką galima nuveikti su tekstu, – niekas juk nesakė, kad istoriją galima pasakoti vien tik žodžiais, tai padaryti įmanoma daugeliu skirtingų būdų.

 Kalbant apie trūkumus, knyga kai kuriais atžvilgiais buvo neįtikinanti. Skaitydama aptikau nemažai vadinamųjų siužeto skylių, nelogiškumo bei paliktų nesuvestų galų. Dar vienas, bet jau labiau asmeninis dalykas – kad ir kaip norėjau, nepavyko susitapatinti su kūrinio veikėjais. Jie nebuvo atstumiantys, bet kažkuo netraukė – net ir Madlina, su kuria, regis, turiu nemažai ką bendro. Savaime suprantama, dėl to, kad nejaučiau ryšio su veikėjais, nukentėjo ir romantinė linija, patenkanti į insta–love bei cheesy romantikos kategoriją. Visgi knygą skaičiau ne dėl meilės aspekto, o neeilinio SKID atvejo, taigi pernelyg nenusivyliau.

Vokiškas viršelis

 Viską apibendrinus, kūrinys paliko ne tokį didelį įspūdį, kokio tikėjausi, bet negaliu sakyti, kad apvylė. Istoriją apie merginą, išgyvenančią įprastą paauglystės krizę neįprastomis aplinkybėmis, rekomenduočiau kiek kitokių realistinių istorijų bei YA (Young Adult) literatūros gerbėjams. Beje, skaitydama  knygą vis neapleido mintis, kokią puikią jos ekranizaciją būtų galima sukurti. Ir, pasirodo, tokia bus! Pagal romaną „Viskas, viskas“ pastatyto filmo premjera įvyks šių metų gegužės 19 dieną, tad laukti liko nebe tiek ir daug.