Susan Ee „Laikų pabaiga”

 
Neskaičiusiems knygų „Angelų įsiveržimas“ ir „Pasaulis po to“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Susan Ee

 „Laikų pabaiga”, postapokaliptinių romanų „Angelų įsiveržimas” bei „Pasaulis po to” tęsinys, užbaigiantis svaiginamai įtraukiančią Susan Ee knygų seriją, buvo vienas nekantriausiai laukiamų šių metų kūrinių jaunimo tarpe. Sužinojus, kad autorė pakeitė planus – vietoj numatytų penkių serijos dalių sutrumpino Penryn ir Rafo istoriją iki trilogijos – įtampa pasiekė aukščiausią tašką – tapo aišku, jog ne už ilgo teks atsisveikinti su pamiltais veikėjais. Tad šį kartą kviečiu dirstelti į tai, kas laukia paėmus ugningą epinį finalą į rankas, ir tuo pačiu raginu nenusiminti – juk kažkuomet, tikėkimės, ne už kalnų, turėtume sulaukti trilogijos ekranizacijos.

  Trečiosios serijos dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi antroji – išsigelbėję nuo keršto trokštančių angelų ordos, Penryn, Rafas ir mažoji sudurstytą vudu lėlę primenanti Peidžė kartu su skorpionų būriu skrieja virš postapokaliptinės San Fransisko panoramos stengdamiesi atrasti saugią nusileidimo vietą. Laikas trijulei tarsi smėlio smiltys nenumaldomai byra tarp pirštų – reikia nedelsiant rasti gydytoją, galintį Rafui prisiūti sparnus ir padėti į žmogų atvirsti septynmetei Peidžei. Negana to, grėsmingai artėja laikų pabaiga – prasidėjus lemiamam žmonijos ir dieviškųjų būtybių susirėmimui, Rafas ir Penryn bus priversti rinktis barikadų pusę…

 Kaip ir buvo galima tikėtis, serijos finalas pažėrė dar daugiau šiurpą keliančių siaubo elementų. Jei manėte, kad jų buvo gausu jau pirmosiose serijos dalyse, liksite nustebinti – „Laikų pabaiga” šiuo atžvilgiu pralenkia jas abi kartu sudėjus. Kiekvienas padaras, sutinkamas finalinėje knygoje, yra dar labiau bauginantis ir įspūdingesnis už ankstesnį, todėl skaitant jų aprašus gyslose neretai stingo kraujas. Makabriškas tonas - autorės skiriamasis ženklas – ji, rašydama, regis, paprastais, trumpais sakiniais vis vien sugeba perteikti skaitytojams tamsias emocijas.

Knygos viršelis

 Verta pridurti, jog „Laikų pabaiga” pasižymi gera veiksmo ritmika – nebuvo nė akimirkos, kad tektų nuobodžiauti. Tempas taipogi nebuvo per spartus – Susan Ee pavyko išlaikyti idealų balansą tarp veiksmo ir atokvėpio. Džiugiausia tai, kad serijos finalas netapo vienu iš paranormalios romantikos žanro kūrinių – nepaisant ore apčiuopiamos tarp Rafo ir Penryn tvyrančios romantinės įtampos, knygos ašimi vis vien išliko apokalipsė. Sutinku, jog plačiau paanalizuoti protagonistų meilės santykius būtų įdomu, tačiau neverta pamiršti, kad jie tėra saldus priedas prie intriguojančio postapokaliptinio pasaulio vaizdinio.

 Susan Ee nebūtų Susan Ee, jei į savo knygos siužetą neįvestų šmaikščių Rafo ir Penryn dialogų bei jiedviem nepatogių situacijų. Išties ironiška, kad Pasaulyje Po To, kuriame už kiekvieno kampo tyko mirtinas pavojus, septyniolikmetė liesutė paauglė ir tvirto sudėjimo angelų karo veteranas atranda laiko pašmaikštauti apie vienas kito aprangą arba erzinasi dėl žmonių ir sparnuotųjų Dievo pasiuntinių skirtumų. Tai tik dar kartą įrodo rašytojos meistriškumą į vieną kūrinį sudėti visa, kas traukia nūdienos jaunąjį skaitytoją.

 Kalbant apie Penryn, ji ir toliau pateisino viso pasaulio skaitytojų pamėgtą vidine ugnimi ir ryžtu liepsnojančios merginos įvaizdį. Jei pažvelgtume atgal, pamatytume, kaip stipriai ji pasikeitė – iš pažeidžiamos, bet savo šeimą visomis išgalėmis besistengiančios apginti paauglės, ji tapo tvirtus moralinius principus susiformavusia moterimi. Jau „Angelų įsiveržime” ir „Pasaulyje po to” žavėjausi Penryn stiprybe, tačiau jos asmenybės atsiskleidimas finalinėje dalyje tiesiog pribloškė. Septyniolikmetė, imdamasi lyderės vaidmens, sužibėjo visu gražumu ir, tikiu, pažadino vidinę ugnį ne vienam skaitytojui.

Turkiškas viršelis

 Penryn šeima taipogi neliko nuošalyje - ypač daug dėmesio buvo skirta jos šizofrenikei mamai, kuri finalinėje dalyje netgi gavo itin svarbų vaidmenį. Labai vertinu autorės pasirinkimą į kūrinį įtraukti protagonistės artimuosius – malonu matyti, kad, nepaisant net sudėtingiausių aplinkybių, galime priimti šeimos narius tokius, kokie jie yra ir kartu su jais pereiti tiek ugnį, tiek vandenį.

  „Laikų pabaiga” labiau nei kas kitas privertė susimąstyti apie vienybę. Knygoje yra keletas itin gražių ir širdį spaudžiančių epizodų, kuriuose atsiskleidžia pačios geriausios mūsų, žmonių, savybės. Susan Ee finalinėje dalyje iškėlė klausimą, kas būtų, jei vienu ritmu imtų plakti visų išgyvenusiųjų širdys, ir jo atsakymas sukėlė nuostabą. Įdomu, kokius kalnus susivieniję ir kilnaus tikslo vedini, galėtume nuversti šiandien?

 Apibendrinant galiu pasakyti, jog „Laikų pabaiga” išties pateisino manuosius lūkesčius, iki visiškos tobulybės pritrūko tik stipresnės pabaigos, norėjosi, kad būtų sudėti visi taškai ant i. Tačiau tai – tik smulkmena, palyginus su viskuo, ką padovanojo ir į sielą įnešė rašytoja. Be abejonės, rekomenduoju perskaityti ir kartu su visais pradėti laukti kitų Susan Ee darbų!