Susan Ee „Angelų įsiveržimas"

Susan Ee

 Knygos, kurių siužetas sukasi apie angelus, skaitytojams toli gražu nėra naujiena, nes per pastaruosius keletą metų buvo išleista nemažai tokios tematikos kūrinių. Kai jau buvo imta manyti, jog sparnuotųjų būtybių bumas baigėsi, literatūros pasaulį sudrebino Susan Ee, kuri savo debiute „Angelų įsiveržimas“ pateikė kitokį požiūrį į angelus. „Klasikinis jų įvaizdis neatsiejamas nuo ištisų miestų ir žmonių sunaikinimo. Apreiškimuose jie atskleidžiami kaip pranašai ir lemties budeliai. Vis dėlto šiandien juos vaizduojame kaip mielus, mažyčius cherubinus arba tokias būtybes, kurios neriasi iš kailio, kad tik mes būtume laimingi. Norėjau išsklaidyti dabartinę miglą ir nuleisti juos į pasaulį.“ – viename interviu teigė rašytoja. Susan Ee idėja sulaukė visuotinio pripažinimo – knyga „Angelų įsiveržimas“ susižėrė kritikų pagyras, laimėjo begales apdovanojimų, yra išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų, o kino kompanija „Good Universe" įsigijo kūrinio ekranizavimo teises. Ši išskirtinė istorija man paliko išties gilų įspūdį, todėl kviečiu perskaityti bei įvertinti pasaulinį bestselerį ir Jus.

 Pirmosios penkių knygų serijos dalies veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, kurį prieš šešias savaites sunaikino į Žemę įsiveržę angelai. Kerštingos sparnuotosios būtybės nužudė milijardus žmonių, sugriovė miestus, sudegino būstus ir pasėjo paniką visų išgyvenusiųjų širdyse. Mūsų planeta tapo atgrasiu, apleistu bei suniokotu užkampiu, kuriame diena priklauso pabėgėliams ir puolančioms gatvių gaujoms, o nakties metu aidi klyksmai, aimanos bei nevilties kupini šūksniai. Postapokaliptiniame pasaulyje nei vienas išlikusysis nesijaučia saugus ir gali padaryti bet ką, kad tik apsaugotų bei pamaitintų savo šeimą. Ne išimtis ir Penryn, septyniolikmetė mergina, besislapstanti nuo angelų kartu su savo neįgalia septynmete seserimi Peidže ir psichiškai nesveika mama. Vieną naktį ieškodama savo šeimai prieglobsčio, Penryn susiduria su didžiausiu savo košmaru – penkiais Dievo pasiuntiniais, besikaunančiais tarpusavyje. Susirėmę nelygioje kovoje, jie vienam saviškiui nukerta sparnus ir palieka mirti. Vos merginai surusena viltis, jog šie siaubūnai nuskris sau ir visiems laikams paliks jas ramybėje, vienas iš angelų kilsteli galvą ir išvysta Penryn šeimą. Nežinodama, ko griebtis, mergina pasiduoda impulsyvumui ir, norėdama atitraukti sparnuotųjų būtybių dėmesį nuo Peidžės ir mamos, pametėja sužeistajam angelui kardą. Deja, atsitinka tai, ko Penryn negalėjo numatyti – viena iš egzekuciją vykdžiusių būtybių keršydama pagriebia merginos sesutę ir nusineša į jai nežinomą vietą. Siekdama išsiaiškinti, kur yra angelų būstinė, Penryn iš mirties gniaužtų išgelbsti besparnį Rafą ir taip prasideda jaudinanti bei nepaprasta judviejų kelionė po tamsią, suniokotą šalį, kurioje abu rizikuos viskuo, kas jiems brangiausia.

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio veikėja Penryn užkariavo visas mano simpatijas ir tapo viena mylimiausių herojų. Merginos sumanumas, atkaklumas, atsidavimas savo šeimai, vertybės ir prioritetai bei dvasinė ir fizinė stiprybė nepaliovė stebinti kiekviename puslapyje. Penryn, priešingai nei dauguma kitų moteriškosios lyties veikėjų, nėra silpna ir gali nugalėti už ją stambesnius ir aukštesnius vyrus, nelaukia pagalbos ir sugeba apsiginti pati. „Kasdienė Penryn kova, kuri truko ilgus metus ­– tarsi savotiška treniruotė. Ji ilgą laiką privalėjo rūpintis savimi, sergančia seserimi, psichiškai nesveika mama. Tai užgrūdina. Kai užgriūna apokaliptiniai įvykiai, tas gebėjimas būti savarankiškai, kovoti ir ginti – tarsi įsišaknijęs joje. Psichologiškai ji buvo pasiruošusi. Ji labiau subrendusi nei kitos septyniolikmetės.“ – paklausta apie šią neeilinę veikėją, pasakojo Susan Ee. Savigynos Penryn išmoko būtent mamos dėka – viena koja ant beprotybės slenksčio stovinti moteris nuvedė dukrą į užsiėmimus vedina noro ir pareigos apsaugoti atžalą nuo... savęs pačios. Užėjus šizofrenijos priepuoliams Penryn mama tapdavo nevaldoma ir galėdavo pridaryti rimtos žalos. Kūrinyje netgi buvo užsiminta, kad tą dieną, kai Peidžė tapo neįgalia, namie su ja buvo tik mama. Grįžę namiškiai rado ją nežinia kiek laiko sustingusią šalia mergytės ir verkiančią, tad galima daryti prielaidą, jog dėl dukros neįgalumo kaltas ne kas kitas, o ji.

 Kad ir kaip būtų keista, šioje knygoje romantikos ne per daugiausia – didžiąją siužeto dalį užima greitai besirutuliojantis veiksmas. Nors retkarčiais oras tarp Penryn ir Rafo įsielektrina, nei vienas neperžengia ribų, nes žmonių ir angelų draugystė yra uždrausta, o postapokaliptiniame pasaulyje nelabai ir įmanoma. Juk abu knygos herojai atstovauja skirtingoms pusėms ir kiekvienas turi savų priežasčių, kodėl gali jausti neapykantą ir nepasitenkinimą vienas kitu. „Rafas tvarkė ir lygino plunksnas, kedendamas tas, kurios buvo suspaustos, ir ištraukdamos sulūžusias. Dantyti sparnų pakraščiai, kuriuos aš iškarpiau, atrodė bjauriai suniokoti. Pajutau absurdišką impulsą atsiprašyti. Tačiau už ką? Kad jie užpuolė mūsų pasaulį ir jį sunaikino? Kad jie tokie žiaurūs, jog nukirto sparnus vienam iš saviškių ir paliko jį sudraskyti vietiniams laukiniams? Jei jau mes tokie barbarai, tai tik todėl, kad jie mus tokius padarė. Taigi aš neturiu už ką atsiprašinėti, priminiau sau.“ – nuolat sau kartodavo Penryn. Ji dažnai pajusdavo Rafui šiltesnius jausmus, tačiau turėdama tikslą – surasti ir išgelbėti seserį – nebuvo linkusi blaškytis ir žinojo turinti susikoncentruoti. Vis dėlto, kūrinio eigoje mirtingoji ir angelas susipažįsta artimiau, pamažu pradeda pasitikėti, rūpintis vienas kitu, palaikyti porininką nerimo valandėlėmis. Labai tikėtina, kad kitose penkialogijos dalyse autorė plėtos Penryn bei Rafo dvasinį ryšį, įpins daugiau romantikos.

Itališkas viršelis

 Kaip jau minėjau, šios knygos varomoji jėga - greitai besirutuliojantis veiksmas. Vos sulėtėjus jo tempui, kūrinyje iškeliama nauja grėsmė ar paaiškėja intriguojanti detalė ir tokiu būdu istorijai sugrąžinama įtampa. Susan Ee kūriniui nepašykštėjo ir kraupių momentų, kuriuos skaitant nugara ima bėgioti šiurpuliukai ir pradeda smarkiau plakti širdis. Kadangi šie siaubo elementai atsiranda tada, kai jų mažiausiai tikiesi, siužetas labai įtraukia ir nejučia imi susitapatinti su veikėjais ir kartu su jais išgyveni netikėtai apėmusį siaubą.

 Manau, kad Susan Ee knyga „Angelų įsiveržimas“ iš kitų sparnuotųjų būtybių tematikos kūrinių išsiskiria savo įtikinamumu. Autorė išsamiai ir taikliai aprašė postapokaliptinį pasaulį ir taip įtaigiai perteikė išgyvenusiųjų vidinę būseną, kad net nereikėjo dėti pastangų norint įsivaizduoti save tų žmonių vietoje. Skaitydama šią knygą nė akimirką nesuabejojau suausto pasaulio realumu – viskas atrodė įtikinama, nekilo nė menkiausios abejonės, kad kuri nors detalė nesutampa su visuma. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti kūrinį ne tik antgamtinių būtybių mėgėjams. Tikiu, kad net ir didžiausi skeptikai, kurie mano, jog sparnuotos būtybės yra išsemta, pabodusi ir nuvalkiota tema, perskaitę šią knygą pakeis savo nuomonę!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

Į trečiosios serijos dalies aprašymą nukeliauti galite ČIA.