Susan Ee „Pasaulis po to"

Neskaičiusiems knygos „Angelų įsiveržimas“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Susan Ee

 Knygą „Angelų įsiveržimas“ jau įtraukiau į geriausių pastaraisiais metais skaitytų kūrinių sąrašą, todėl visą šį laiką degiau noru į rankas paimti antrąją šios serijos dalį. Turiu pripažinti, kad tęsinys manęs nenuvylė, tačiau ir neprilygo pirmosios dalies sukeltai gerų emocijų bangai - po galingo „Angelų įsiveržimo“ tikėjausi kažko daugiau. Kad ir kaip ten bebūtų,  kūrinį stipriai rekomenduoju visiems, kas neišpeikėte pirmosios knygos. 

 Antrosios serijos dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Sustingdyta paralyžiaus, kurį sukėlė angelas - skorpionas, Penryn kartu su šizofrenike motina bei vudu lėlę primenančia Peidže yra gabenama Pasipriešinimo judėjimo sunkvežimiu. Visi aplinkiniai mano, kad Penryn yra mirusi, todėl išsivadėjus nuodams lyg niekur nieko atsisėdusi mergina sukelia išgyvenusiems paniką, baimę ir nepasitikėjimą. Tą patį galima pasakyti ir apie mažąją Peidžę, kuri savo išvaizda gąsdina ne tik Obio kariauną, bet ir visko mačiusią jos seserį. Nepaisant prieštaringų jausmų, Penryn stengiasi ir toliau ginti bei globoti septynmetę, tačiau po kraupaus įvykio ši pradingsta ir mergina vėl leidžiasi į sesers paieškas. Pavojingos kelionės metu Penryn apsilanko šiurpą keliančioje eksperimentinėje laboratorijoje, nukeliauja į naująją angelų būstinę ir, žinoma, įsivelia į ne vieną kovą.  Nuožmi mergina kuo toliau, tuo daugiau sužino apie pakeistos sesers paskirtį, apokalipsę, sparnuotųjų būtybių užmačias ir iš atskirų dėlionės detalių pradeda susidaryti bendrą vaizdą. 

 Tuo tarpu Rafas rūpinasi, kaip atgauti savo sparnus, nes be jų negali grįžti į sparnuotųjų būtybių pasaulį ir vėl tapti lyderiu, arkangelu. Be to, jis nežino, kad Penryn vis dar gyva. Taigi šįkart kūrinio veiksme Rafas beveik nedalyvauja, pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje. Tuomet ir prasideda pats įdomumas – dingsta slogi atmosfera, Penryn ir Rafas vėl tampa komanda, atsiranda skaitytojų pamėgti sarkastiški judviejų pašnekesiai, pašmaikštavimai. Manau, kad Rafo trūkumas ir yra didžiausias šios knygos minusas, nes būtent jo atsiradimas kūriniui suteikė gyvybingumo.

Knygos viršelis

 Susan Ee parašytame tęsinyje dar daugiau siaubo elementų bei kraupių siužeto vingių nei pirmoje dalyje. Mane asmeniškai  labiausiai sukrėtė Peidžės, mažos, mielos mergaitės transformacija į sudygsniuotą monstrą ir tai, kokiomis akimis į ją žvelgė vyresnioji sesuo. „Mano ranka nevalingai pakilo aukštyn. Ketinau paglostyti jos plaukus, kaip visada darydavau. Ji pažvelgė į mane, ir plaukai nuslinko nuo veido, atidengdami siūles. Jos veidas buvo išraižytas šiurkščiais, nelygiais dygsniais. Nuo lūpų iki ausų besitęsiančios siūlės atrodė kaip dirbtinas šypsnys, įrėžtas į jos veidą. Raudonos, juodos ir mėlynos spalvos dėmėmis išmuštos siūlės prašėsi dėmesio. Jos bėgo žemyn per kaklą ir dingo po suknele. Troškau, kad nebūtų bent vienos siūlės – tos, kuri juosė jos kaklą: atrodė, lyg jie galvą būtų prisiuvę prie kūno. Mano ranka pakibo virš jos galvelės, bet, jau beveik liesdama plaukus, sudvejojo. Tada nusileido šalia manęs. Nusisukau nuo Peidžės“. Nepaisant aplinkybių, ši herojė nepaliovė stebinti savo stiprybe, valingumu bei pasiaukojimu dėl artimųjų ir net nepažįstamų žmonių gerovės. Ji galėjo nusisukti nuo savo sesers, tačiau, užuot tai padariusi, rizikavo savo gyvybe ir leidosi į jos paieškas. 

 Dideliam mano džiaugsmui, „Pasaulyje po to” autorė atskleidė daugiau Penryn asmenybės ir net išdavė keletą silpnų merginos vietų. „Čia yra daug mano metų vaikų, tačiau nei vieno jų nepažįstu. Kai kurias mergaites mamos arba tėčiai apglėbę kaip mažus vaikus. Jie atrodo saugūs ir ramūs, mylimi ir ginami, priklausantys tėvams. Svarstau, koks tai jausmas?  Ar tai tikrai taip gerai, kaip atrodo žiūrint iš šono? Pajuntu, kaip atsargiai apglėbiu savo alkūnes, lyg apkabindama pati save. Atpalaiduoju rankas ir išsitiesiu. Kūno kalba gali daug ką pasakyti apie tavo vietą pasaulyje, bet mažiausia, ko dabar reikia – atrodyti pažeidžiamai.” Penryn trokšta tėviškos meilės, kurios niekada nesuteikė jos šizofrenikė mama. Šioje dalyje ne itin nagrinėjami judviejų tarpusavio santykiai, tačiau viena yra aišku – jei tik atsirastų galimybė, Penryn tuojau pat nusimestų drąsios bei ryžtingos paauglės kaukę ir su malonumu savo rūpesčius perleistų kitiems – vyresniems, atsakingiems, daugiau patirties turintiems suaugusiesiems. Kadangi postapokaliptiniame pasaulyje tai neįmanoma, merginai tenka susiimti ir vėl tapti atsakingai už savo šeimą. Tai, kad Penryn nė kartelio nepalūžta, dar kartą įrodo, kokia ji stipri savo vidumi. 

Olandiškas viršelis

 Kaip jau minėjau, Rafas pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje, tačiau net ir tiek užtenka, kad tarp angelo ir žemės dukros įsižiebtų kibirkštėlė. Šį kartą ir vienas, ir kitas plačiau atveria savo širdį ir nebe taip slepia užvaldžiusius jausmus. Nors nebuvo nei bučinių, nei meilės scenų, atsiradę nedrąsūs prisilietimai ir šiokie tokie prisipažinimai leido suprasti, kad chemija daro savo. „Ir nėra jokios išeities, ar ne? – paklausiau. – Mes esame mirtini priešai ir aš turėčiau stengtis nužudyti tave kaip ir kiekvieną, panašų į tave? Jis palinko į priekį, priglaudė kaktą prie manosios ir užsimerkė. – Taip, - ištarė, o jo švelnus kvapas glostė mano lūpas. Aš taip pat užsimerkiau, susitelkdama į šilumą, kurią skleidė jo kakta.” Nors šiuo metu judviejų draugystė neįmanoma, tačiau, labai tikėtina, kad tolimesnėse dalyse jie atras būdą likti kartu.

 Rekomenduoju šią knygą visiems „Angelų įsiveržimo” fanams, taip pat veiksmo, siaubo ir intrigos kupinų kūrinių mėgėjams. Yra žinių, kad trečioji penkių knygų serijos dalis bus išleista 2015 m. gegužę. Jau nekantrauju ir laukiu įspūdingo tęsinio, o Jūs? 

 Trečiosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.