Mats Strandberg, Sara B. Elfgren „Ugnis"

Neskaičiusiems knygos „Ratas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren

 „Ratas“, pirmoji Engelsfošo trilogijos dalis, man sukėlė daug gerų emocijų ir paliko gilų įspūdį, tad su didžiausiu nekantrumu laukiau progos į rankas paimti antrąją dalį. Šiek tiek nerimavau, kad ji nebūtų prastesnė už ankstesnę, bet vos perskaičiusi pirmą puslapį supratau, jog jaudinausi be reikalo. Įdomus ir intriguojantis pasakojimas įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos, todėl dabar su dar didesniu užsidegimu trokštu sužinoti, kuo viskas pasibaigs. Kas dar neskaitėte, labai rekomenduoju kuo greičiau tai padaryti!

 Po trumpų vasaros atostogų be magijos Išrinktąsias užklumpa naujos bėdos – į Engelsfošą atvykę Tarybos įgaliotiniai pareiškia, jog Anai Karinai atėjo laikas atsakyti už savo veiksmus. Už tai, kad mergina visą pusmetį naudojosi magija be Tarybos pritarimo ir nekreipė dėmesio nei į direktorės, nei į Rato įspėjimus, šiai teks stoti prieš teismą, o Minu, Linėja, Vanesa ir Ida privalės dalyvauti tardymuose. Žinodamos, kas gresia už tokio masto nusikaltimus, Išrinktosios nusprendžia rizikuoti gyvybe ir pasiryžta išgelbėti savo draugę nuo tragiškos lemties. 

 Tuo pat metu Engelsfoše ima dėtis keisti dalykai – nuolat laikosi nepakeliamas karštis, merdi miškas, o visą miestą ir mokyklą apima nesveika pozityvumo beprotystė. „Pozityviojo Engelsfošo“ draugija, vadovaujama Helenos ir Kristerio Malmgrenų (Elijo tėvų), skatina į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius ir ragina patikėti, jog viskas, kas mus supa, yra mūsų pačių prisišaukta. Neilgai trukus Išrinktosioms kyla įtarimų, jog PE tėra priedanga ir už jos slypi kažkas daugiau. Ar taip yra iš tikrųjų?

Knygos viršelis

 Manau, jog Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren pavyko padaryti tai, kas, regis, nebuvo įmanoma – šioje dalyje jie leido dar labiau pažinti Anos Karinos, Minu, Idos, Linėjos ir Vanesos asmenybes. Akivaizdu, kad šį kartą vadinamasis antrosios knygos sindromas nepasiteisino, ir „Ugnis“ niekuo nenusileido „Ratui“. Autoriai vėlgi neapsiribojo mistika, magija, greita įvykių tėkme ir į siužetą įpynė kasdienes paauglių gyvenimo problemas, kurios kartais gali būti ne ką lengvesnė užduotis nei kova dėl žmonijos išlikimo. Šioje dalyje Ana Karina jaudinasi dėl mylimo senelio ir rūpinasi prislėgta mama, Vanesa išgyvena neištikimybę, Linėja tampa nevaldomo pykčio auka, Minu patiria stiprius tėvų konfliktus, o Ida netenka populiarumo ir, norite tikėkite, norite - ne, tampa geresniu žmogumi! Knygos siužetas šį kartą pasakojamas iš visų penkių Išrinktųjų perspektyvų ir Ida nėra paliekama užnugaryje. Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren leido akies krašteliu žvilgtelti į jos gyvenimą - to visiškai pakako suvokti, kad ši nėra jau tokia nepalaužiama ir beširdė, turi silpnų vietų, o jos kasdienybė nėra rožėmis klota, kaip kad galėjo pasirodyti skaitant pirmąją trilogijos dalį.

 Šioje knygoje autoriai taip pat įpynė daugiau fantastikos motyvų ir nemažai dėmesio skyrė Idos, Minu, Vanesos, Linėjos bei Anos Karinos magiškų galių vystymui. „Ugnyje“ buvo atsakyta į nemažai ramybės neduodančių klausimų, kūrinio autoriai net atskleidė ir gana išsamiai supažindino skaitytojus su išskirtiniais Minu gebėjimais. Naujų spalvų buvo suteikta ne tik paranormalioms galioms, bet ir magiškiems ritualams. Jei iki šiol spiritizmo seansus įsivaizdavote kaip paprasčiausius nekaltus žaidimus su dvasiomis, labai tikėtina, kad perskaitę knygą į juos imsite žvelgti visai kitomis akimis.

Angliškas viršelis

 Nors šis kūrinys yra gan nemažos apimties (568 psl.), jis skaitosi greitai ir lengvai - knyga suintriguoja nuo pirmųjų puslapių ir išlaiko įdomumą iki pat pabaigos. Tačiau šiai trilogijai jokiu būdu negalėčiau prilipinti lengvo skaitalo etiketės. Romane gvildenama daugybė sudėtingų ir skaudžių  temų, su kuriomis turbūt esame susidūrę ne vienas. Ar verta iš naujo lipdyti santykius, jei žinai, kad visą laiką reikės tikėtis, jog tavo antroji pusė pasikeis? Ar neįskaudinsi savęs, jei daugybę kartų nuvylusiam artimajam duosi dar vieną progą? Šioje knygoje taipogi atskleidžiama daug gyvenimiškų tiesų, kurios dažnai prasprūsta pro akis. Ar kada susimąstėte, kaip lengvai nuvertiname kitą žmogų? Kad susidarytume nuomonę apie nepažįstamąjį mums užtenka užmesti akį į jo aprangą arba išvysti, kad šis turi žalingų įpročių. Tuomet kaip mat patupdome jį į tam tikrą stalčiuką ir pradedame ieškoti ženklų, kurie patvirtintų mūsų nuostatas ir nebegalime išvysti tikrosios žmogaus esmės. Nors ir žinome, koks jausmas, kai esi pasmerkiamas iš anksto, vis tiek esame greiti teisti... Ši knyga atvėrė man akis ir paskatino rimtai apie tai susimąstyti.

 Pabaigai norėčiau pasakyti, kad Engelsfošo trilogija kuo toliau, tuo labiau auga mano akyse. „Ugnis“ pasibaigė išties šokiruojančiu epizodu, kurio buvo neįmanoma numatyti, todėl be galo be krašto įdomu, kaip įvykiai klostysis trečiojoje, paskutinėje dalyje. Tikėkimės, kad laukti ilgai neteks ir ne už ilgo galėsime pratęsti jaudinančią pažintį su mįslingojo Engelsfošo gyventojais.

Colleen Houck „Tigro užkerėjimas“

Colleen Houck

 „Tigro užkerėjimas“ – pirmoji užburiančios penkių dalių serijos knyga, kurią galima apibūdinti kaip modernią pasaką su magijos, romantikos ir pavojingų nuotykių motyvais. Intriguojanti ir įtraukianti siužetinė linija, puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai pelnė visas mano simpatijas ir aš jau nekantrauju, kada į rankas galėsiu paimti antrąją dalį bei pratęsiu kvapą gniaužiančią kelionę per kerinčio grožio Indijos kraštovaizdį.

 Pagrindinė šio kūrinio veikėja Kelsė prieš kelias savaites baigė vidurinę mokyklą ir tam, kad išgalėtų susimokėti už mokslą, laikinai įsidarbina cirke. Viena svarbiausių jos pareigų tampa baltojo tigro Direno priežiūra, prie kurio septyniolikmetė mergina stipriai prisiriša ir užmezga šiltą ryšį. 

 Vieną dieną ramų cirko gyvenimą sudrebina atklydęs aukštas, išskirtinės išvaizdos vyras, kuris, prisistatęs ponu Kadamu, pareiškia norintis įsigyti Direną. Jis pageidauja parsigabenti didžiąją katę atgal į Indiją, Rantaboro nacionalinį parką, didįjį tigrų rezervatą, kuriame Renas taps laisvas ir neabejotinai bus laimingesnis. Negana to, ponas Kadamas dosnų pasiūlymą pateikia ir Kelsei  – pakviečia ją lydėti tigrą kelionėje į Indiją. Ilgai nesvarsčiusi mergina sutinka, nes ją suvilioja galimybė dar šiek tiek laiko praleisti su Renu bei pirmą kartą apsilankyti užsienyje.

 Nusileidus egzotiškoje Indijoje paaiškėja, jog ponas Kadamas nebuvo visiškai sąžiningas, kai paprašė jos pagalbos. Mergina sužino, kad Renas iš tiesų yra Mudžiuleino imperijos princas, prakeiktas ir įkalintas tigro kūne. Jis per dieną turi vos dvidešimt keturias minutes, kai gali įgauti žmogaus pavidalą, o Kelsė esą yra vienintelė, kuri gali nutraukti šį tris šimtus metų trunkantį prakeiksmą. Taip mergina pakliūva į keblią situaciją – atsidūrusi toli nuo namų, visai kitame pasaulio krašte, ji rizikuoja gyvybe, kad atskleistų kelių šimtmečių senumo pranašystę, išlaisvintų magijos įkalintą vyrą ir rastų kelią į judviejų laimę. 

Knygos viršelis

 Nors niekada nebuvau Indijoje, skaitant šią knygą nesunkiai galėjau pajusti šios šalies dvasią – jaučiausi taip, lyg iš tikrųjų keliaučiau su Kelse ir Renu. Kūrinyje gausu indų kultūros ypatumų, hinduizmo dievų, mitologijos, skaitytojai supažindinami su nacionaliniais Indijos valgiais, apranga, transporto priemonėmis, fauna, flora ir kitomis įdomybėmis. Autorės stilius – labai išsamus ir detalizuotas, todėl ji puikiai apibūdino aplinką ir sužadino visus penkis pojūčius – skaitydama šią knygą galėjau ne tik matyti vaizdus, bet ir girdėti garsus, uosti kvapus, jausti skonį ir kartu su veikėjais išgyventi jų emocijas bei nuotaikų kaitą. Taigi, jei domitės Rytų šalių kultūra, atkreipkite dėmesį į šią knygą!

 Kūrinio siužetas yra pasakojamas iš Kelsės perspektyvos, o ši, sakyčiau, yra gan įdomaus charakterio mergina. Pagrindinė kūrinio veikėja be galo ištikima, atsidavusi bei supratinga, turinti didelę širdį, nors ją laiko užrakintą devyniais užraktais. Po tėvų mirties (šie žuvo automobilio avarijoje, kai mergina mokėsi pirmoje klasėje) Kelsė pradėjo savyje statyti sienas, kad apsisaugotų nuo skausmo, o tai ilgainiui tampa rimta kliūtimi jos ir Reno santykiuose. Jie vienas kitam greitai pajunta abipusę simpatiją, tačiau Kelsė neleidžia sau svajoti ir šventai tiki, jog iš tokių santykių neišeis nieko gero. „Bėda buvo ta, kad kuo daugiau laiko praleisdavau su Renu, tuo labiau troškau būti su juo. Tačiau aš buvau realistė. Visos šios trumpos akimirkos, nors nuostabios ir žavios, neatneš man pabaigos. Iš skaudžios patirties žinojau, kad laimingų pabaigų nebūna.“ - štai kaip mąstė mergina. Vėliau Kelsė ėmė save nuvertinti ir tai, turiu pripažinti, mane pradėjo erzinti. Vis svarsčiau, kodėl gi ji paprasčiausiai negali atsiduoti užvaldžiusiems jausmams, jei  Reno rodomas dėmesys yra daugiau nei akivaizdus? Tas kiek perdėtas nevisavertiškumo kompleksas išties trukdė susitapatinti su veikėja, tačiau vis tiek išliko smalsu, kaip jos asmenybė augs tolimesnėse dalyse, ar jai pavyks išsigydyti praeities nuoskaudas ir pradėti naują gyvenimą.

Ispaniškas viršelis

  Prie šio kūrinio įtaigumo prisidėjo ir tai, kad autorė išlaikė labai gerą veiksmo tempą. Po kvapą gniaužiančių nuotykių skaitytojams ji leido atsipūsti, o tinkamu momentu vėl pagreitino veiksmą įterpdama nenuspėjamų siužeto vingių. Colleen Houck, mano nuomone, atrado aukso viduriuką ir įtampą išlaikė iki pat knygos pabaigos. Galima sakyti, jog taip balansuodama rašytoja vienu šūviu nušovė du zuikius – pagirtinai išplėtojo veikėjų charakterius bei įtraukė skaitytoją siužetine linija.

 Stipriai rekomenduoju „Tigro užkerėjimą“ visiems fantastikos ir nuotykinės literatūros gerbėjams, taip pat tiems, kurie žavisi tigrais, domisi Indijos kultūra ar nori šiek tiek artėliau susipažinti su šia neapsakomo grožio šalimi. Romanas yra labai emocionalus pasakojimas, kuris ne tik įtrauks Jus į jaudinančių įvykių tėkmę, bet leis kartu su kūrinio veikėjais patirti nepamirštamų nuotykių. Galiu garantuoti, kad užvertę paskutinį knygos puslapį kartu su manimi nekantraudami pradėsite laukti tęsinio!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

Mats Strandberg, Sara B. Elfgren „Ratas“

Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren

 Pasakysiu tiesiai šviesiai – iš šios knygos tikėjausi labai daug. Viskas: ir viršelis, ir anotacija, ir girdėti atsiliepimai be galo intrigavo, kėlė smalsumą bei kvepėjo gera istorija. O užvertusi paskutinį knygos puslapį likau nustebinta - kūrinys ne tik išpildė lūkesčius, bet ir juos pranoko! Galiu drąsiai teigti, jog tai viena geriausių mano skaitytų knygų, kuri paliko neišdildomą įspūdį ir ilgam įstrigo atmintyje.

 „Ratas“ yra bendras dviejų autorių - Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren – kūrinys.  Šie du talentingi žmonės pirmąkart susitiko 2008-aisiais, kai Sara dar dirbo scenarijų redaktore vienoje filmų kūrimo kompanijoje. Jiedu netruko susibičiuliauti ir praėjus metams nusprendė išbandyti savo jėgas rašant bendrą knygą. Taip po ilgo ir daug pastangų pareikalavusio darbo 2011 m. balandį buvo išleistas „Ratas“, kurį netruko pamėgti Švedijos, o vėliau ir viso pasaulio skaitytojai. Sulaukusi begalės teigiamų atsiliepimų ir nominuota literatūrinėmis premijomis, pirmoji trilogijos dalis jau išversta į 25 kalbas, o neilgai trukus didžiuosius kino ekranus turėtų pasiekti pagal ją pastatytas filmas. 

 Šio neeilinio romano veiksmas vyksta Engelsfoše, nedidukame Švedijos mieste, kur visada ramu ir nieko įdomaus nevyksta. Tačiau įprastas šešių merginų - Rebekos, Minu, Vanesos, Anos Karinos, Linėjos ir Idos – gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, kai mokyklos tualete randamas nusižudęs bendramokslis Elijas. Tos pačios dienos naktį pateka raudoniu apsipylęs mėnulis ir nepaaiškinamos jėgos valdomas šešetukas susirenka į apleistą kultūros parką. Čia jos sužino esančios raganos, Išrinktosios, turinčios mistinių galių ir privalančios kovoti su blogiu. Nuo dabar jos privalės laikytis drauge ir toleruoti tarpusavio skirtumus, nes antraip jas ištiks kraupus Elijo likimas...

Knygos viršelis

 Realistinė istorija, pagardinta fantastiniais motyvais - taip trumpai būtų galima apibūdinti šią knygą. Joje yra gan nemažai magiškų elementų – pradedant nuo to, kad kiekvienai merginai pavaldi tam tikra – oro, vandens, žemės, metalo, ugnies arba medžio – stichija, baigiant mįslinga Ornamentų knyga, pranašystėmis ir raganų Taryba, tačiau didžiausias knygos privalumas yra tas, kad jos veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o pagrindinės kūrinio veikėjos yra paprasčiausios paauglės. Jos kovoja su savo problemomis, kompleksais ir viduje kunkuliuojančiomis jausmų audromis, lanko mokyklą, kurpia ateities planus, linksminasi vakarėliuose, puoselėja santykius su šeimos nariais bei draugais, svajoja apie vaikinus, rūpinasi pažymiais – paprastai tariant, gyvena visiems įprastą gyvenimą. Tikrovė šiame kūrinyje nėra iškraipyta, pagražinta ar kitaip pakeista – autoriai nedangstė niūrios realybės ir nevengė paliesti jaunimui aktualių temų, tokių kaip rūkymas, savižudybės, narkotikų platinimas, alkoholio vartojimas bei daugelis kitų. Dėl to skaitant knygą yra be galo lengva susitapatinti su kūrinio veikėjais ir galiausiai juos pamilti. Prie kūrinio įtaigumo be abejonės prisideda ir puikus knygos vertimas, šauniai perteikta šiandieninė paauglių kalba, todėl nė kiek neabejoju, kad „Ratu“ patenkinti turėtų likti ir fantastinių, ir realistiškų istorijų mėgėjai.

 Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren paplušėjo iš peties ir sukūrė be galo kontrastingus, ryškius, išraiškingus, dėmesio vertus pagrindinių veikėjų charakterius. Kūrinio siužetą autoriai pasakojo net iš šešių merginų perspektyvų, tad tai skaitytojams suteikė galimybę nuodugniai susipažinti su šių personažų kasdienybe, aplinka bei gyvenimo ypatumais. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vanesa, Minu, Linėja, Ida, Ana Karina ir Rebeka tarpusavyje neturi nieko bendra, jas sieja paauglystės laikotarpiui būdingos problemos. Kiekviena mergina susiduria su tam tikrais išbandymais – Ana Karina ilgą laiką kenčia patyčias ir visomis išgalėmis stengiasi niekam nekristi į akis, Rebeka turi valgymo sutrikimų, Vanesa gyvena su nekenčiamu patėviu ir nuolatos pykstasi su savo mama, Minu jaučia didelę simpatiją matematikos mokytojui, o Linėja turi dar rimtesnių socialinių problemų. Tiesa, dar yra Ida, tačiau apie ją knygos autoriai leido susidaryti tik gana abstrakčią nuomonę – ši mergina nuolatos kartina kitiems gyvenimus ir įterpia nuodingą trigrašį tuomet, kai to mažiausiai reikia. Tik pamėginkite įsivaizduoti, kokia drama prasideda tuomet, kai šis spalvingas šešetukas suburiamas draugėn! 

Angliškas viršelis

 Verta paminėti ir tai, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nusprendė šią knygą paženklinti įspėjamuoju užrašu, esą informacija, esanti šioje knygoje, gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 18 metų. Tarnybos teigimu, knygos veikėjų gyvenimo būdas, aprašomos situacijos nepilnamečiams gali būti suprantamos kaip priimtina norma ar sektinas pavyzdys. Taip, romane išties akcentuojamos sunkios gyvenimo problemos, tačiau juk su jomis susiduriame kone kiekvienas. Argi dėl to turėtume užsimerkti ir apsimesti, kad realybėje neegzistuoja patyčios ir kiti skaudūs išgyvenimai? Viliuosi, kad įspėjamasis užrašas neatbaidys Jūsų perskaityti šio nuostabaus kūrinio, juolab kad jis N–18 paženklintas tik ant leidimo lietuvių kalba.

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA. 

Soman Chainani „Gėrio ir blogio mokykla"

Soman Chainani

 „Gėrio ir Blogio mokykla“ – tai indų kilmės rašytojo ir režisieriaus Soman Chainani debiutas, net penkiolika savaičių karaliavęs populiariausių knygų sąraše. Tai įdomi, jaudinanti ir žaisminga istorija, kurioje autorius supynė įvairių visiems žinomų pasakų elementus bei pateikė išskirtinę, savitą jų interpretaciją. Soman Chainani kūrinys yra be galo įtaigus, iš atminties neišdildomas pasakojimas, kurį perskaitę iš naujo atrasite nepaprastą pasakų pasaulį.

 Rašytojo suaustoje istorijoje kas ketverius metus vienuolikto mėnesio vienuoliktos dienos naktį iš Gavaldeno pagrobiami du vaikai - vienas jų visada gražus ir geras, o kitas – bjaurus ir keistas. Laikui bėgant mažo kaimelio vaikai spėjo pastebėti įtartinų sutapimų. Atsivertę pasakų knygas, kurios kasmet stebuklingai atsirasdavo vietiniame knygyne, jie pastebėjo, kad iliustracijose pavaizduotų vaikų veidai atrodo keistai pažįstami. Štai vienoje jų Džekas, dingęs prieš šimtą metų, buvo nė kiek nepasenęs ir darže augino pupą, o Angus, dingęs tais pačiais metais kaip Džekas, virto strazdanotu milžinu smailiomis ausimis ir gyveno pupos viršūnėje. Ir tada kaimiečiai suprato, kur dingsta Gavaldeno vaikai - jie nusiunčiami į Gėrio ir Blogio mokyklą, kurią baigę pradeda naują gyvenimą pasakų pasaulyje... 

 Šiais metais Sofija yra užtikrinta, kad pagaliau išaušo jos lemtinga valanda – išpuikusi gražuolė manosi esanti per gera būti vidutinybe ir trokšta patekti į Gėrio mokyklą, kur pagaliau gyvens ilgai ir laimingai. Ji lygiai taip pat tiki, kad Agata, geriausia jos draugė, paklius į Blogio mokyklą – atsiskyrėlė, gyvenanti kapinėse su savo beformėmis juodomis drapanomis, atrodo gimusi būti piktadare. Išaušus vidurnakčiui Sofijos pranašystė išsipildo - milžiniškas paukštis pagriebia abi mergaites ir nuneša toli toli, kur stovi dvi aukštos pilys – viena rausvo ir žydro stiklo bokšteliais, žaižaruojanti saulėje pro rūką, kita dunksanti pajuodusi ir dantyta. O tada nutinka tai, ko nė viena mergina nesitikėjo – kaulinis paukštis Agatą numeta į Gėrio, o Sofiją – į Blogio sparną... 

Knygos viršelis

 Nuo tos akimirkos abi merginos pradeda gyvenimą naujoje vietoje ir su siaubu suvokia, kad nieku gyvu čia nepritaps. Sofija stiklinėmis kurpaitėmis ir auksinėmis garbanomis šlykštisi bjauriais ir sukrypusiais bendraklasiais, o susitaršiusi ir surūgusi Agata tarp nepriekaištingos išvaizdos princesių nori prasmegti skradžiai žemę. Jos abi įnirtingai ima ieškoti būdų, kaip galėtų ištaisyti klaidą ir apsikeisti vietomis, tačiau paaiškėja, kad Mokyklos Direktorius niekados neklysta. Taigi Sofija bando įrodyti savo gerą būdą ir trokšta užkariauti princo širdį, o Agata stengiasi jas abi sugrąžinti namo. Tuo pat metu nenumaldomai artėja baigiamieji egzaminai, nulemsiantys mokinių likimą. Kas gyvens ilgai ir laimingai, o kas susikirs ir virs krūmu ar kiaule?

  Šios knygos idėja – viena geriausių, su kuriomis man teko susidurti. Nors vaikystėje labai mėgau skaityti pasakas ir net bandžiau joms kurti naujus siužetus, man niekada į galvą nešovė mintis, kad pasakos galėtų būti... tikros. O būtent tokios jos yra Sofijos ir Agatos pasaulyje – pasakos čia ne istorijos, o tikrų žmonių gyvenimai. Pavyzdžiui, vienos iš Sofijos kambario raganaičių motina yra ragana iš „Joniuko ir Grytutės“, o geidžiamiausias princas Tedrosas yra ne kas kitas kaip karaliaus Artūro sūnus. Skaitant šią knygą negalėjau liautis stebėjusis, kiek autorius turi minčių – jų buvo tiek daug ir visos jos atrodė tokios įdomios ir negirdėtos, kad užvertus paskutinį puslapį prireikė keletos dienų atsikvošėti ir viską sudėlioti į vietas. Sunku patikėti, bet knyga persekiojo mane ir sapnuose – keletą naktų iš eilės miego karalystėje manęs laukė stebuklingasis Soman Chainani pasaulis. Manau, tai reiškia tik viena – knyga yra be galo be krašto įtaigi ir įsimenanti.

 „Gėrio ir Blogio mokykla“ tikrai turėtų patikti „Hario Poterio“ gerbėjams. Nesupraskite manęs klaidingai – šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau ir vienoje, ir kitoje aprašomas nepaprastos mokyklos gyvenimas. Vos atvykusioms Sofijai ir Agatai įbrukami pamokų tvarkaraščiai, krūva knygų, uniforma ir pasakoma, kad jos kasdien privalo lankyti pamokas. Žinoma, jos nėra įprastos. Blogio mokykloje niekadariai mokosi bjaurinimo, pakalikų dresavimo, užkeikimų ir spąstų, niekšybių istorijos, savito talento ugdymo, o Gėrio – gražinimosi, princesės etiketo, bendravimo su gyvūnais, žygdarbių istorijos bei gerų darbų. Abi mokyklos turi ir vieną bendrą pamoką – gebėjimą išlikti pasakoje. Jos metu mokiniai paverčiami įvairiais augalais ir stengiasi apažinti, kas yra kas. O knygos pabaigoje Jūsų laukia dar didesnis saldainiukas – egzaminai Išbandymas pasaka bei Talentų cirkas. Galiu išduoti, kad nuobodu tikrai nebus!

Visos serijos dalys

 Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog pagrindinė šios knygos tema yra gėrio ir blogio samprata, iš tiesų šiame kūrinyje svarbiausia draugystė. Sofijos ir Agatos ryšys kūrinio eigoje vis stiprėjo ir paneigė stereotipą, kad nepiktybiniai santykiai tarp ilgalaimės ir niekadarės yra neįmanomi. Prie draugystės išsaugojimo ypač prisidėjo Agata – būdama geros širdies ji sugebėdavo atleisti Sofijai net už pačias skaudžiausias išdavystes, vėl ir vėl ištiesdavo pagalbos ranką, nors ši jos toli gražu nenusipelnė... Taigi Soman Chainani savo kūriniu ragina skaitytojus draugaujant nekreipti dėmesio į išvaizdą, mylėti draugą už už tai, kas slypi jo viduje.

 Vienintelis, tačiau nežymus šios knygos minusas yra veiksmo tempas. Kartais jis buvo erzinančiai lėtas, o kartais taip įsibėgėdavo, kad tekdavo versti kelis puslapius atgal ir dar kartą įdėmiai viską perskaityti, nes staiga nebesuprasdavau, kas vyksta. Tačiau šį trūkumą atperka visa kita – kūrinio idėja, puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai, pagrindinė knygos mintis ir siužetinė linija. Autoriaus rašymo stilius taip pat vertas pagyrų – jis, pindamas fantastiką su realybe, nestokojo humoro ir dažnai priversdavo garsiai nusijuokti. Be to, kiekvieno knygos skyriaus pradžioje galima rasti po iliustraciją, kuri leidžia geriau įsivaizduoti rašytojo sukurtą pasaulį. 

 Stipriai rekomenduoju šią knygą visiems pasakų mylėtojams. Ir visiškai nesvarbu, kokia Jūsų lytis ir kiek Jums metų – ši istorija sugrąžins į vaikystę ir pažadins Jumyse džiaugsmą.

 Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

James Dashner „Bėgantis labirintu"

James Dashner

 James Dashner kūrinį „Bėgantis labirintu“ perskaityti norėjau jau labai seniai, tačiau viskas susiklostė taip, kad pirmiausia išvydau jo ekranizaciją. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog tai pirmas kartas mano gyvenime, kai filmą pamačiau pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir tai, tenka pripažinti, buvo labai įdomi patirtis. Nors žinojau, kuo viskas baigsis, knyga vis vien įtraukė ir niekaip negalėjau padėti jos į šalį. Tai vienas iš kūrinių, nuo kurių negali atsiplėšti nė minutėlei ir kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

 James Dashner gimė 1972 m. lapkričio 26 dieną Džordžijos valstijoje, JAV. Autorius neslepia, kad tapti rašytoju svajojo nuo pat mažų dienų – dar vaikystėje skaitė viską, kas pakliuvo po ranka, o sena spausdinimo mašinėle mėgo kurti savo istorijas. Bėgant metams jis tobulėjo, o visos perskaitytos knygos ir peržiūrėti filmai pažėrė nemažai idėjų pirmiesiems rimtiems kūriniams. Anot rašytojo, knygai „Bėgantis labirintu“ didelę įtaką padarė Viljamo Goldingo „Musių valdovas“ ir Orsono Skoto Kardo „Enderio žaidimas“, todėl visus, kam trūksta įkvėpimo, James Dashner ragina sekti savo pavyzdžiu ir idėjų ieškoti knygos puslapiuose bei televizijos ekrane. Tiesa, žymus rašytojas kuriam laikui buvo apleidęs savo aistrą - Brigham Young universitete įgijo apskaitos magistro laipsnį ir kelerius metus dirbo finansų srityje. Tačiau neilgai trukus prisiminė meilę knygoms ir visiškai atsidavė kūrybai. Jis išgarsėjo parašęs „Džimio Fišerio“ ir „Tryliktosios realybės“ serijas, o „Bėgantis labirintu“ tapo sensacija visame pasaulyje. Jau yra išleistos keturios šio serijos dalys, paskutinė į rinką planuojama paleisti kitąmet. Šiuo metu James Dashner kartu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Uolėtuose kalnuose bei laiko save laimingiausiu vyru visoje planetoje.

Knygos viršelis

 Pagrindinis knygos „Bėgantis labirintu“ veikėjas Tomas pabunda kylančiame lifte ir negali prisiminti nieko, išskyrus savo vardą. Atsivėrus durims sutrikęs ir išsigandęs vaikinas patenka į keliskart už futbolo lauką didesnį milžinišką kiemą, kurį, sudarydamos tobulą kvadratą, juosia keturios didžiulės pilko akmens sienos. Tomą netrunka apspisti penkiasdešimt įvairaus amžiaus paauglių, kurie pasveikina jį atvykus į Traką. Jie, lygiai taip pat, kaip ir suglumęs naujokas, nieko neprisimena ir negali pasakyti, kodėl, kaip ir už ką čia įstrigo. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, Tomas pradeda įkyriai kamantinėti nepažįstamuosius ir netrukus sužino, jog už milžiniškų sienų slypi Labirintas. Jau dvejus metus Trake gyvenantys vaikinai mėgina rasti išėjimą, tačiau nesėkmingai. Kiekvieną naktį Labirintas persistato, o jame knibždėte knibžda grizų – didžiulių, grėsmingų padarų, gyvūno ir mašinos mišrūnų. Taigi trakiečiai gyvena šioje žalumos salelėje, dirba kasdienius darbus, ieško išėjimo ir kartą per mėnesį sulaukia naujoko. Tomas buvo lauktas, tačiau kai kitą dieną suskamba aliarmas, pranešantis, jog atvyko dar vienas paauglys, kyla sumaištis. Tai, kad per dvi dienas trakiečiai sulaukė dviejų naujų narių - daugiau ne keista, tačiau dar keisčiau yra tai, jog atvykėlis pasirodo esąs... mergina. Kas vyksta? Kokią mįslę slepia Labirintas ir kaip nulaužti jo kodą?

 Kerinti, įtraukianti ir paslaptinga - šie trys epitetai turbūt geriausiai apibūdina James Dashner sukurtą veiksmo erdvę. Skaitydama knygą negalėjau liautis gėrėjusis, kokiais paprastais, bet daug pasakančiais žodžiais rašytojas sukonstravo savito pasaulio modelį. Autorius kaip vedlį pasitelkė Tomą – jis, ieškodamas atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, vedžioja skaitytoją kūrinio erdve ir atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių. Tuo šis vaikinukas ir skiriasi nuo kitų trakiečių – užuot verkšlenęs ir sriūbavęs dėl kankinančios nežinios, kaip darė kiti atvykėliai, iškart imasi iniciatyvos ir bando spręsti iškilusias problemas. Be to, nors pasižymi intelektualumu, drąsa ir išmone, Tomas nėra visiškas bebaimis - kūrinyje buvo nemažai vietų, kur išryškėjo jo pažeidžiamumas bei jautrumas. Tai vaikinui suteikė realumo, tikrumo, o tuo savo žmogiškumu pasirodė esąs labai simpatiškas.

Angliškas viršelis

 Vienas išskirtiniausių šio kūrinio bruožų yra trakiečių vartojamas žargonas. Žodžius „Žaliapūgis“, „Kaušyla“ ir „Maišytgalvis“ galima rasti kone kiekviename knygos puslapyje. Nors iš pradžių šie dariniai man skambėjo kiek keistai, vėliau prie jų taip pripratau, kad nė nesusimąstydama galėčiau pavartoti juos kasdienėje savo kalboje. Įdomu tai, kad šie žodžiai priverčia suglumti ne tik skaitytoją, bet ir patį Tomą. Girdint tiek daug nesuprantamų žodžių ir frazių, jo viduje kyla didžiulė painiava. „Kaušyla. Maišytgalvis. Tvarkdarys. Paplavinis. Berniukai bėrė juos taip natūraliai, kad atrodė keista, jog jis nesupranta. Regėjosi, it dingusi atmintis būtų pavogusį gabalą jo kalbos.“ Manau, toks originalus ir netikėtas autoriaus sprendimas labai suartina su pagrindiniu kūrinio veikėju. Kai pats nesupranti šių žodžių reikšmės, imi įsivaizduoti save Tomo vietoje ir pradedi jį užjausti. 

 Šioje knygoje gausu dramatiškų įvykių, įtampos, spėlionių, nežinomybės, nerimo, panikos ir baimės atmosferos. Veiksmas kūrinyje rutuliojamas itin greitai – vos spėji atsikvėpti, o jau drioksteli nauja kvapą gniaužiančių nuotykių virtinė. James Dashner kūrinys palikti įspūdį turėtų visiems distopinės, mokslinės fantastikos bei nuotykinės literatūros gerbėjams. Beje, „Bėgantį labirintu“ siūlau perskaityti ir tiems, kas jau matė filmą, nes knygoje atskleista kur kas daugiau detalių bei užuominų, kas nutiks antrojoje dalyje.