Mats Strandberg, Sara B. Elfgren „Ugnis"

Neskaičiusiems knygos „Ratas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren

 „Ratas“, pirmoji Engelsfošo trilogijos dalis, man sukėlė daug gerų emocijų ir paliko gilų įspūdį, tad su didžiausiu nekantrumu laukiau progos į rankas paimti antrąją dalį. Šiek tiek nerimavau, kad ji nebūtų prastesnė už ankstesnę, bet vos perskaičiusi pirmą puslapį supratau, jog jaudinausi be reikalo. Įdomus ir intriguojantis pasakojimas įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos, todėl dabar su dar didesniu užsidegimu trokštu sužinoti, kuo viskas pasibaigs. Kas dar neskaitėte, labai rekomenduoju kuo greičiau tai padaryti!

 Po trumpų vasaros atostogų be magijos Išrinktąsias užklumpa naujos bėdos – į Engelsfošą atvykę Tarybos įgaliotiniai pareiškia, jog Anai Karinai atėjo laikas atsakyti už savo veiksmus. Už tai, kad mergina visą pusmetį naudojosi magija be Tarybos pritarimo ir nekreipė dėmesio nei į direktorės, nei į Rato įspėjimus, šiai teks stoti prieš teismą, o Minu, Linėja, Vanesa ir Ida privalės dalyvauti tardymuose. Žinodamos, kas gresia už tokio masto nusikaltimus, Išrinktosios nusprendžia rizikuoti gyvybe ir pasiryžta išgelbėti savo draugę nuo tragiškos lemties. 

 Tuo pat metu Engelsfoše ima dėtis keisti dalykai – nuolat laikosi nepakeliamas karštis, merdi miškas, o visą miestą ir mokyklą apima nesveika pozityvumo beprotystė. „Pozityviojo Engelsfošo“ draugija, vadovaujama Helenos ir Kristerio Malmgrenų (Elijo tėvų), skatina į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius ir ragina patikėti, jog viskas, kas mus supa, yra mūsų pačių prisišaukta. Neilgai trukus Išrinktosioms kyla įtarimų, jog PE tėra priedanga ir už jos slypi kažkas daugiau. Ar taip yra iš tikrųjų?

Knygos viršelis

 Manau, jog Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren pavyko padaryti tai, kas, regis, nebuvo įmanoma – šioje dalyje jie leido dar labiau pažinti Anos Karinos, Minu, Idos, Linėjos ir Vanesos asmenybes. Akivaizdu, kad šį kartą vadinamasis antrosios knygos sindromas nepasiteisino, ir „Ugnis“ niekuo nenusileido „Ratui“. Autoriai vėlgi neapsiribojo mistika, magija, greita įvykių tėkme ir į siužetą įpynė kasdienes paauglių gyvenimo problemas, kurios kartais gali būti ne ką lengvesnė užduotis nei kova dėl žmonijos išlikimo. Šioje dalyje Ana Karina jaudinasi dėl mylimo senelio ir rūpinasi prislėgta mama, Vanesa išgyvena neištikimybę, Linėja tampa nevaldomo pykčio auka, Minu patiria stiprius tėvų konfliktus, o Ida netenka populiarumo ir, norite tikėkite, norite - ne, tampa geresniu žmogumi! Knygos siužetas šį kartą pasakojamas iš visų penkių Išrinktųjų perspektyvų ir Ida nėra paliekama užnugaryje. Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren leido akies krašteliu žvilgtelti į jos gyvenimą - to visiškai pakako suvokti, kad ši nėra jau tokia nepalaužiama ir beširdė, turi silpnų vietų, o jos kasdienybė nėra rožėmis klota, kaip kad galėjo pasirodyti skaitant pirmąją trilogijos dalį.

 Šioje knygoje autoriai taip pat įpynė daugiau fantastikos motyvų ir nemažai dėmesio skyrė Idos, Minu, Vanesos, Linėjos bei Anos Karinos magiškų galių vystymui. „Ugnyje“ buvo atsakyta į nemažai ramybės neduodančių klausimų, kūrinio autoriai net atskleidė ir gana išsamiai supažindino skaitytojus su išskirtiniais Minu gebėjimais. Naujų spalvų buvo suteikta ne tik paranormalioms galioms, bet ir magiškiems ritualams. Jei iki šiol spiritizmo seansus įsivaizdavote kaip paprasčiausius nekaltus žaidimus su dvasiomis, labai tikėtina, kad perskaitę knygą į juos imsite žvelgti visai kitomis akimis.

Angliškas viršelis

 Nors šis kūrinys yra gan nemažos apimties (568 psl.), jis skaitosi greitai ir lengvai - knyga suintriguoja nuo pirmųjų puslapių ir išlaiko įdomumą iki pat pabaigos. Tačiau šiai trilogijai jokiu būdu negalėčiau prilipinti lengvo skaitalo etiketės. Romane gvildenama daugybė sudėtingų ir skaudžių  temų, su kuriomis turbūt esame susidūrę ne vienas. Ar verta iš naujo lipdyti santykius, jei žinai, kad visą laiką reikės tikėtis, jog tavo antroji pusė pasikeis? Ar neįskaudinsi savęs, jei daugybę kartų nuvylusiam artimajam duosi dar vieną progą? Šioje knygoje taipogi atskleidžiama daug gyvenimiškų tiesų, kurios dažnai prasprūsta pro akis. Ar kada susimąstėte, kaip lengvai nuvertiname kitą žmogų? Kad susidarytume nuomonę apie nepažįstamąjį mums užtenka užmesti akį į jo aprangą arba išvysti, kad šis turi žalingų įpročių. Tuomet kaip mat patupdome jį į tam tikrą stalčiuką ir pradedame ieškoti ženklų, kurie patvirtintų mūsų nuostatas ir nebegalime išvysti tikrosios žmogaus esmės. Nors ir žinome, koks jausmas, kai esi pasmerkiamas iš anksto, vis tiek esame greiti teisti... Ši knyga atvėrė man akis ir paskatino rimtai apie tai susimąstyti.

 Pabaigai norėčiau pasakyti, kad Engelsfošo trilogija kuo toliau, tuo labiau auga mano akyse. „Ugnis“ pasibaigė išties šokiruojančiu epizodu, kurio buvo neįmanoma numatyti, todėl be galo be krašto įdomu, kaip įvykiai klostysis trečiojoje, paskutinėje dalyje. Tikėkimės, kad laukti ilgai neteks ir ne už ilgo galėsime pratęsti jaudinančią pažintį su mįslingojo Engelsfošo gyventojais.