Salla Simukka „Balta kaip sniegas"

  Neskaičiusiems knygos „Raudona kaip kraujas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!
 

Salla Simukka

 Šiemet Vilniaus knygų mugėje apsilankiusieji turėjo galimybę susitikti su Salla Simukka, jauna detektyvų meistre iš Suomijos, kurios knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė milžiniško populiarumo ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų tarpe. Rašytojos atvykimo proga leidykla „Alma Littera“ nudžiugino Lietuvos skaitytojus išleisdama antrąją daugybės liaupsių sulaukusios trilogijos dalį „Balta kaip sniegas“. Šįkart kūrinio veiksmas iš speiguotos žiemos surakintos Tamperės persikelia į karščio migloje skendinčią Prahą, o Snieguolės ir vėl laukia mirtinai pavojingi nuotykiai, kurie užgniauš kvapą ir neleis atsikvėpti nė valandėlei...

 Po įtemptų ir pavojingų pirmosios dalies įvykių Snieguolė panūsta atitrūkti nuo slegiančios kasdienybės, todėl pasibaigus mokslams trumpam išsiplėšia iš Suomijos ir iškeliauja į vieną gražiausių Vidurio Europos miestų – Prahą. Deja, merginos laisvės, savarankiškumo ir vienumos laimę netikėtai sudrumsčia dvidešimtmetė Lenka, kuri nedrąsiai prisiartinusi prie Snieguolės prisistato esanti... jos netikra sesuo. Žingsnis po žingsnio Snieguolė ima smukti į Lenkos paslapčių liūną, išgirsta apie mįslingą sektą ir atsiduria samdomo žudiko žinioje. Ant kortos pastatytos ne tik jos ir kitų žmonių gyvybės, bet ir giliausiai slepiamos merginos paslaptys. Ko Snieguolė bijo ir ką slepia net nuo savęs pačios?

  Skaitydama kitų atsiliepimus apie pirmąją trilogijos dalį, pamenu, nustebau, kad daug kam šio kūrinio kompozicija pasirodė per daug suraizgyta ir paini – asmeniškai man nekilo jokių keblumų. Šį kartą buvo kiek kitaip – dažnai reikėjo sustoti ir apmąstyti kūrinio siužetą, susigaudyti, apie kurį veikėją eina kalba. Taip nutiko dėl to, kad istorija yra pasakojama iš kelių žmonių perspektyvų, joje gausu sapnų bei prisiminimų nuotrupų, o rašytoja informaciją pateikia mįslėmis, leidžia skaitytojui pačiam interpretuoti ir spėlioti, kas gi vyks toliau. Tai - didelis pliusas Sallai Simukkai. Nedaugelis rašytojų sugeba taip paklaidinti skaitytoją, o dar mažiau gali tai padaryti nedidelės apimties kūrinyje (viso labo 224 puslapiuose).

Knygos viršelis

  Labai norisi pagirti rašytoją ir už tai, kad ji puikiai išplėtojo pagrindinės kūrinio herojės paveikslą. Salla Simukka išlaikė Snieguolės savitumą bei individualumą – ši veikėja ir toliau žavėjo savo žvitriu protu, sąmoningumu, prigimtine įžvalga ir fizine stiprybe. Rašytoja šiek tiek praskleidė Snieguolę gaubiantį paslapties šydą ir leido plačiau žvilgtelėti į jos praeitį – ypač akcentavo probleminius pagrindinės veikėjos šeimos tarpusavio santykius. „Kartais Snieguolei atrodydavo, kad šešiolika gyvenimo metų ji nugyveno su visiškai svetimais žmonėmis, daugių daugiausia pažįstamais iš matymo. Ji ne kartą pagalvojo, kad jų šeima iš tiesų tiktai vaidina šeimą. Mama vaidina mamą, tėtis – tėtį, o Snieguolė – jų dukterį. Jie viską daro tarsi scenoje su dekoracijomis, lyg nuolat filmuojami. Vienas kitam jie sakydavo kažkieno parašytus žodžius. Lyg ne visai savimi, lyg ne gyvi žmonės būtų, o tik šešėliai. Snieguolė negalėjo pro šešėlius įžvelgti žmonių.“ Toks nenatūralus, netgi dirbtinis artimųjų bendravimas, slogi namų aplinka, paaiškina, kodėl Snieguolė užsisklendė savyje, ne itin pasitiki žmonėmis ir yra išvysčiusi atsargumo jausmą. Tenka pripažinti, kad labai tiksliai perteiktas merginos vidinis pasaulis palietė mano širdį ir, žinoma, dar labiau suartino su šia veikėja.

 Knygoje „Balta kaip sniegas“ yra ryški romantinė linija – pagrindinės kūrinio herojės prisiminimuose iškyla Liepsna, gimininga Snieguolės siela. Autorė itin jautriai aprašė jausmingą judviejų pažinties laikotarpį, stiprų merginų dvasinį bei fizinį ryšį ir skaudų išsiskyrimą. Tai leido artimiau susipažinti su Snieguolės asmenybe.

 Negaliu nepaminėti ir to, kokį gilų įspūdį man paliko šios knygos veiksmo vieta - imperatorių ir karalių miestas Praha. Kadangi Snieguolė Čekijos sostinėje viešėjo pirmą kartą ir į šią šalį atvyko kaip paprasta turistė, kūrinio eigoje ji aplankė keletą lankytojų pamėgtų vietų ir keliskart apžvelgė įspūdingą Prahos panoramą. Tie vaizdiniai buvo tokie ryškūs, kad kilo nenumaldomas noras dar kartą apsilankyti šiame mieste ir apžiūrėti jį sekant Snieguolės pėdomis.

Angliškas viršelis

 Jei įdėmiai skaitėte pirmąją šios trilogijos dalį, tikriausiai pastebėjote, jog kūrinyje autorė gan nemažai dėmesio skyrė kvapams. O štai tęsinyje ji pasirinko naują detalę ir nuolatos minėjo nepakeliamą karštį. Dulkės, troškulys ir prakaitas šioje dalyje tapo neatskiriamais Snieguolės palydovais – jie buvo minimi kone kiekviename puslapyje ir, tiesą sakant, truputėlį erzino. Beje, įdomu tai, kad antroji Sallos Simukka trilogijos dalis yra mažai kuo susijusi su pirmąja – nepaisant kelių menkų detalių ją galima laikyti visiškai atskiru kūriniu. Pasakojime nėra daugumos ankstesnėje dalyje sutiktų ir pamiltų veikėjų - vietoje jų atsirado nauji. Priėmusi tokį netikėtą sprendimą, mano manymu, rašytoja įrodė savo universalumą ir talentą sukurti visiškai naujas laiko ir erdvės sąlygas, todėl beprotiškai įdomu, kokius spąstus ji paspendė finaliniame kūrinyje. Yra žinių, kad trečioji dalis mūsų gimtinėje bus išleista dar šių metų vasarą!

 Knygą „Balta kaip sniegas“ rekomenduoju visiems detektyvinių trilerių mėgėjams. Kūrinyje paliesta tikrai įdomi, unikali tema – religinės sektos, apie kurias, tiesą sakant, knieti papasakoti daugiau, tačiau nenoriu sugadinti skaitymo malonumo. Galiu pasakyti tik tiek – išsamesnė pažintis su žmonių, priklausančių religinėms grupuotėms, gyvenimu tikrai patrauks Jūsų dėmesį ir skaitydami šią knygą nė nepajusite, kaip užversite paskutinį kūrinio puslapį... O tuomet neišvengiamai užsinorėsite tęsinio.