2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Jason Reynolds „Vaikinas juodu kostiumu“


Jason Reynolds
 Apie romaną „Vaikinas juodu kostiumu“ nieko negirdėjau iki tol, kol smalsumo vedina nepasidomėjau leidyklos „Gelmės“ leidžiama serija „Paribio istorijos“. Pasirodo, Jason Reynolds kūrinys, į lietuvių kalbą išverstas dar 2014-aisiais, yra pirmoji jos dalis (beje, dalys tarpusavyje nesusijusios, „Paribio istorijos“ šiuo aspektu panėši į knygų ciklą „Beveik suaugę“). Kas patraukė mano dėmesį, tai laidojimo namų, kaip fono elemento, panaudojimas – gan netikėtas sprendimas YA literatūroje. Romaną perskaičiau vienu prisėdimu (be to, jog buvo be galo įdomu, jis ir ne tokios didelės apimties – vos 192 p.), skaitydama permąsčiau daugelį dalykų ir vakarodama iki išnaktų itin maloniai leidau laiką.

 Jason Reynolds pavardę turbūt esate girdėję nedaugelis Jūsų, bet užsienyje jis – gerai žinoma persona. Rašytojas yra sukūręs šešis romanus paaugliams, o jo galvoje, kaip pats teigia, sukasi devynios galybės naujų veikėjų vardų bei siužetinių linijų, kylančių kiekvienąkart važiuojant traukiniu namo. „Jason Reynolds yra pamišęs. Dėl istorijų. Jei kada traukinyje kalbėsiesi su draugais ir jį pamatysi, žinok, kad jis klausosi kiekvieno tavo žodžio. Taip, jis kišasi į tavo reikalus. Nes yra smalsus. Ir tu jį įkvepi. Nes esi jo herojus.“ – štai taip oficialiai pristatomas Niujorke gyvenantis amerikiečių rašytojas. Paties Jason Reynolds teigimu, jo aplinka visada buvo kupina spalvų bei kibirkščių, todėl gyvenimas, galima sakyti, visas istorijas parašė jam pats. Vienu žodžiu, autorių įvardyčiau kaip labai gabią ir įdomią asmenybę – su dideliu malonumu perskaityčiau (o gal net mėginsiu perskaityti angliškai, jei nebus išverstos į lietuvių kalbą) ir kitas jo knygas.

Knygos viršelis
 Pagrindinio romano „Vaikinas juodu kostiumu“ veikėjo septyniolikmečio Matjaus Milerio pasaulį supurto šeimos tragedija – netekus mamos, niekas iš aplinkinių – nei bendraklasiai, nei tėtis, su netektimi kovojantis savais metodais, – negali padėti numalšinti jo patiriamo skausmo. Laimei, Matjus gana netikėtomis aplinkybėmis gauna pasiūlymą padirbėti laidojimo namuose, kuris tampa ne tik proga prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, bet, kad ir kaip keistai skambėtų, ir galimybe jaustis ne tokiam vienišam. Beje, nors pagrindinė knygos tema yra sielvartas, joje palikta vietos ir romantikai. Skaudžiausiame savo gyvenimo etape protagonistas sutinka merginą, praradusią visa, kas brangiausia, bet nepalūžusią, taigi pasižyminčią kaip tik tomis savybėmis, kurių taip trūksta Matjui.

 Nežinau, kaip Jums, bet man retai pasitaiko, kad skaitant romaną savaip patiktų kiekvienas jo veikėjas. Štai Matjus dėl savo atvirumo, nuoširdumo, suvokimo, kad išsiskiria iš minios ir to neslėpimo, įspūdį paliko jau nuo pirmo puslapio. Tai herojus, kurį daugelis tikriausiai apibūdintų epitetu „paprastas“, bet tokie „paprasti“ veikėjai dažniausiai turi savotiško nepaprastumo, dėl kurio ir tampa įdomiausi. Taigi, kaip jau minėjau, apie Matjų kone instinktyviai norėjosi sužinoti  daugiau – ne tik tai, kaip baigsis jo istorija, bet ir kuo jis gyveno praeityje, kuo gyvena dabar, ką galvoja apie ateitį. Atskiro paminėjimo dėl savo išminties vertas ir laidojimo namų savininkas ponas Rėjus (gaila, kad su juo dialogų nebuvo tiek jau daug), ir Matjaus mama, vis iškylančia vaikino prisiminimų figūra, kurios meilė bei šiluma savo sūnui, regis, net smelkėsi iš knygos puslapių.

Angliškas viršelis
 Kūrinyje gan ryškus ir Bruklino, gausiausiai apgyvendinto Niujorko rajono, vaizdas. Tiesa, į jį atidžiau pažvelgiau jau vėliau, domėdamasi užsieniečių atsiliepimais apie knygą, nes vertimas, matyt, mažiau perteikė gatvės kultūros gyvybę, todėl atminty įstrigo kiek kiti aspektai. Visgi skaitant romaną patarčiau dėmesį atkreipti ne tik į aprašomas laidotuvių scenas, kuriose išryškėja kultūriniai skirtumai, bet ir į kvapų, garsų, žmonių margumyną, nuo mažumės supantį Matjų.

 Vienintelis dalykas, prie kurio galėčiau kabinėtis, tai kiek padrikas siužetas – nors ir patiko ryšiai tarp kūrinio veikėjų (kai kurie jų buvo netgi netikėti bei nustebinę), finale autorius paliko gana daug nesuvestų galų ir neatsakytų klausimų. Keistoka, kad pagrindinę istoriją apipynus kitų veikėjų likimais, nemažai dėmesio skyrus tų veikėjų plėtotei, vėliau jie autoriui, rodos, tapo nebesvarbūs – minėtos istorijų gijos buvo nutrauktos. Pasigedau kokio apjungimo, nes dabar susidarė įspūdis, jog romanas mažumėlę neišbaigtas.

  Visgi sunku pasakyti, ką tokio turi ši knyga, kad priverčia tiek galvoti – ir apie gyvenimo trapumą, ir apie visa ko laikinumą, ir apie aplinkinius žmones, kurių kiekvienas išgyvena savo istoriją. Nors kūrinys nedidelės apimties, jame telpa labai daug. Rekomenduotina ir tiems, kurie kovodami su netekties skausmu jau dėvėjo juodą kostiumą, ir tiems, kurie jį dar dėvės – deja, mirtis ir gyvenimas nuolatos eina greta.

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Jennifer Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“


Jennifer Niven
 Jennifer Niven teigia visada norėjusi parašyti ką nors opaus, šiuolaikiško, sunkaus, sudėtingo, liūdno, bet kartu ir sąmojingo, troškusi sukurti pasakojimą vaikino akimis. Rašytoja buvo užtikrinta, kad knyga priklausys YA (Young Adult) kategorijai, nes, anot autorės, YA literatūra yra kažin kuo ypatinga, gal tuo, jog ten tiek daug pirmų kartų – pirmosios meilės, pirmo širdies skausmo, pirmosios netekties. „Tas laiko tarpsnis ir nuostabus, ir siaubingas, ir kupinas galimybių, ir skaudus. Man daugeliu atžvilgiu atrodo, kad paaugliai labiausiai išsiskiria įžvalgumu.“ – viename interviu minėjo Jennifer Niven. Taigi aštuntoji rašytojos knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (angliakalbyje pasaulyje žinoma kaip All The Bright Places), parašyta vos per šešias savaites, buvo oficialiai dedikuota paaugliams ir, galima sakyti, tapo rašytojos asmeninių patyrimų, visiems laikams pakeitusių jos gyvenimą, išplauka.

Knygos viršelis
 Trumpai tariant, istorija pasakojama iš dviejų romano herojų – Violetos bei Finčo – perspektyvų. Vienas jų gana netikėtomis aplinkybėmis išgelbsti kitą ir veikėjai dar labiau suartėja mokyklinio projekto rengimo metu. Tokia meilės istorija gal ir skamba banaliai, bet banalia jos nepavadinčiau – mėgavausi (ir stengiausi kuo ilgiau mėgautis, nes puslapiai, rodos, patys vertėsi žaibo greitumu) kiekviena protagonistų klajone, kiekvienu jų pašnekesiu, susirašinėjimu, kiekviena mintimi, paskubomis, kol dar nepradingo įkvėpimas, brūkštelėta ant lipnaus lapelio. Daugelio teigimu, Jennifer Niven pasakojimas turi Rainbow Rowell, garsiojo romano „Eleonora ir Pakas“, stiliaus bruožų, su kuo aš sutinku, mat abi autorės pasižymi unikaliu gebėjimu veikėjuose įžvelgti ką nors savito, o jų tarpusavio bendravimą praturtina įdomiomis detalėmis.

Lenkiškas viršelis
 Norisi paminėti ir tai, jog knygoje tvyro ironiška depresiška nuotaika, išliekanti iki pat romano pabaigos. „Ar ši diena tinkama mirti?“ – taip skamba pirmasis romano sakinys, kuris yra ne filosofinis ar retorinis, o tiesioginis Finčo klausimas sau. Jei į gyvenimą kartais žvelgiate pro absurdiškumo, ironijos prizmę, tas slogumas, persipynęs su sąmojingumu, turėtų būti artimas. Bent jau man susitapatinti su Finču buvo vienas juokas, o štai Violeta, nedaug kuo tesiskirianti iš YA herojų margumyno, palankumą užsitarnavo ne taip sparčiai, bet, vienaip ar kitaip, svarbiausia, kad jį gavo. Taigi romane ryškiausia kūrinio žvaigždė, be abejonės, yra Finčo asmenybė, kam, beje, pritaria ir pati autorė, teigianti, jog šio veikėjo balsas visada išliko „švarus“, „atskiras“ jos galvoje, o štai kurti Violetos portretą sekėsi kiek sudėtingiau.

Portugališkas viršelis
 Patiko ir Jennifer Niven rašymo stilius. Jis toks ganėtinai poetiškas, su humoro, filosofijos žiupsneliu, todėl išsirašiau nemažai akį patraukusių minčių. Tekste yra aliuzijų ir į tai, ką veikėjai skaito, kokią muziką mėgsta, todėl sekant minėtomis detalėmis galima padaryti ir vieną kitą asmeninį atradimą.

 Kalbant apie idėją vyksmo fonu panaudoti mokyklinį projektą, tai ji, nors ir nėra pernelyg išskirtinė, šiam romanui tikrai tiko. Jennifer Niven teigia norėjusi, kad Violeta bei Finčas pamatytų aplinką taip, kaip niekad nebuvo regėję jos anksčiau. „Dar prieš daug ką atrasdama apie Violetą žinojau, kad ji nekenčia Indianos ir nekantrauja iš jos ištrūkti, todėl norėjau, jog Finčas parodytų jai kur kas daugiau, nei tik tai, į ką įprastai krypsta akys. Pamenu, persikrausčiusi į Indianą sakiau mamai, jog ši vieta yra bjauri. O ji man atsakė: „Prisimink, kad tai, kas tau bjauru, kam nors kitam yra gražu. Prieš darydama nuosprendžius turėtum palaukti, kol viską pažinsi.“ Tą patį pasakyti galima ir apie žmones.“ – atviravo autorė. Įdomu tai, kad kiekviena veikėjų aplankyta vieta, išskyrus Bookmobile parką, egzistuoja ir realybėje, todėl galima jas visas  ištyrinėti.

Itališkas viršelis
 Viską apibendrinus, romanas gali įkvėpti akyliau pažvelgti į tai, kas supa, – ir vietoves, ir aplinkinius žmones. Privers jis pagalvoti ir apie kai ką, ko atskleisti nesinori, – smalsumui pakurstyti užsiminsiu, jog mane tai paliko su daug klausimų. Beje, 2018 m. pasirodys pagal šią knygą pastatytas filmas, o autorė, išmėginusi YA rašymo subtilybes, neketina sustoti – jau pasirodė antroji jos knyga, skirta paaugliams, intriguojančiu pavadinimu Holding Up the Universe. Tikėkimės, jog sulauksime jos lietuviško vertimo.