 |
| Kevin Brooks |
Ar kada susimąstėte, kokia knyga
laikoma gera? Ta, kuri pasižymi giliu prasmingumu, turiningumu, suteikia
intelektualinį malonumą, o galbūt geros knygos titulo vertas lengvai skaitomas,
intriguojantis ir tiesiog įdomus kūrinys? Apie tai ėmiau galvoti perskaičiusi
Kevino Brookso romaną „Dienoraštis iš bunkerio“, kuris kartą ir visiems laikams
pakeitė mano požiūrį į literatūrą. „Gera knyga – ne siužetas ir istorija. Gera,
kai sukelia emociją“, – yra pasakęs rašytojas ir scenaristas Aidas Puklevičius,
su kuriuo aš visiškai sutinku. Šokiruojanti, jaudinanti, sukrečianti – šie trys
epitetai, užrašyti ant Kevino Brookso romano nugarėlės, sakyčiau, yra
netgi per silpni – įspūdžio, kurį palieka „Dienoraštis iš bunkerio“,
negalima išreikšti jokiais žodžiais...
Tikriausiai nė kiek neprašausiu
sakydama, jog Kevinas Brooksas yra vienas populiariausių ir jaunimo mėgstamiausių
rašytojų ir užsieniečių, ir Lietuvos skaitytojų tarpe. Šitai įrodo į mūsų
gimtąją kalbą išverstų jo knygų skaičius – be „Dienoraščio iš bunkerio“, turime
galimybę paskaityti dar šešis autoriaus romanus „Kendė“, „Martynas Pigas“,
„Lukas“, „Mirusiųjų kelias“, „Būtybė. Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?“ bei
„Juodojo Triušio vasara“. Nors mano akys, besilankant bibliotekoje, už jų užkliūdavo
gan dažnai, „Dienoraštis iš bunkerio“ vis dėlto buvo pirmoji pažintis su
Kevino Brookso kūryba. Ir sakyčiau, netgi labai sėkminga – įsitikinusi rašytojo
meistriškumu jau planuoju į rankas paimti kitus autoriaus šedevrus
ir tikiuosi, jog jie paliks tokį patį milžinišką įspūdį, kokį paliko naujausias
jo kūrinys (nors šitai, tenka pripažinti, vargiai tikėtina).
 |
| Knygos viršelis |
Romanas „Dienoraštis iš bunkerio“ parašytas knygos protagonisto Laino dienoraščio forma. Vieną dieną
šešiolikmetis vaikinukas atsipeikėja požeminiame bunkeryje ir suvokia esąs įkalintas
stačiakampio formos žemų lubų pastate, per kurio ilgį eina koridorius, o
maždaug per jo vidurį – mažesnis koridoriukas į liftą. Keistojoje vietoje yra ir šeši kambariai, virtuvė, tualetas bei valgomasis, tačiau nei langų,
nei durų – vienintelis kelias čia patekti ar išeiti yra liftas. Palaipsniui
aiškėja daugiau erdvės detalių: lempos bunkeryje įsijungia aštuntą ryto,
išsijungia vidurnaktį, liftas nusileidžia devintą ryto, vėl pakyla devintą
vakaro, o kiekvienoje pastato patalpoje yra po kamerą, stebinčių aplinką dieną naktį. Tačiau po kelių dienų šią nusistovėjusią bunkerio rutiną sudarko
nauja atvykėlė – devynmetė mergaitė Dženė, o po jos į keistąją vietą
nuleidžiami dar keturi skirtingo amžiaus, lyties, pažiūrų bei socialinės padėties
asmenys. Taip šeši pagrobtieji atsiduria vienoje aklinai uždarytoje erdvėje, iš kurios, regis, nėra galimybės ištrūkti...
Skamba šiurpokai? Tada pasiruoškite, nes kuo tolyn, tuo kūrinio herojams einasi prastyn –
paslaptingasis vyras viršuje, įkalinęs niekuo dėtus mirtinguosius, imasi žaidimų. Už kiekvieną bandymą pabėgti jis baudžia visus: tai nutraukia
maisto tiekimą, tai kelias valandas iš eilės leidžia kurtinančią muziką, tai
drastiškai kaitalioja bunkerio temperatūrą, užnuodija maistą arba atsiunčia visą
dėžę žalingų, tačiau suaugusiųjų taip trokštamų dalykų: alkoholio, cigarečių,
švirkštų. Dėl šios priežasties skaitant romaną kyla aibė klausimų – kokie yra
kalintojo motyvai, kokia viso šito (socialinio eksperimento?) prasmė ir,
pagaliau, kokią vyras, esantis viršuje, turi teisę lyg niekur nieko pagrobti ir
kankinti šito nenusipelniusius žmones? Na, o užvertę paskutinį „Dienoraščio iš
bunkerio“ puslapį, garantuoju, nežinosite, ką ir bemanyti – Cora Linn,
sakydama, jog Kevinas Brooksas knygoje sugeba sudraskyti tavo mintis, o
pabaigoje sudrasko tau ir sielą, buvo velnioniškai teisi – perskaičiusi kūrinį
dar kelias valandas vaikščiojau netekusi amo ir niekaip negalėjau atsitokėti
nuo patirto šoko. Istorija tiesiogine to žodžio prasme sujaukė visas mano
mintis ir sukėlė tokias stiprias emocijas, kokių iki šiolei niekados nebuvau
patyrusi...
 |
| Itališkas viršelis |
Tai, kad pasakojimas yra parašytas
dienoraščio forma, tik dar labiau sustiprina slogią istorijos atmosferą. Kūrinio
protagonistas Lainas savo užrašų knygelėje aprašo ne tik gyvenimą bunkeryje,
skrebena nuobodulio akimirkomis kilusias idėjas, kruopščiai dėsto pabėgimo
planus, bet ir retsykiais supažindina skaitytojus su savo artimaisiais,
draugais, pažįstamais, pateikia atsiminimų nuotrupas iš savo vaikystės ir
gyvenimo faktų. Lainas – protingas, nuovokus vaikinas, per šešiolika metų
spėjęs atsikąsti ir šilto, ir šalto, svajojantis apie darnią, mylinčią ir rūpestingą
šeimą. Ironiška, kad jis bendrystės jausmą pajunta būtent bunkeryje, kai suartėja
su devynmete Džene ir garbaus amžiaus senoliu Raselu – šie žmonės tampa
vaikinuko atrama, savotiška šeima, kuria jis gali besąlygiškai pasitikėti. Na,
o Laino ir Dženės draugystė tikriausiai ne vienam skaičiusiajam suvirpino širdį
ir sukėlė šiltus jausmus – be galo gražu, kad vaikinas, nors ir neišmanydamas,
kaip elgtis su mažomis, šoko ištiktomis mergaitėmis, nepaliko jos likimo
valioje ir jautėsi atsakingas už devynmetės gerovę. Kartais skaitant knygą net
atrodė, jog jis pabėgimo planus kurpė ne dėl savęs, o dėl mažosios Dženės ir
galėjo atiduoti viską, absoliučiai viską, kad tik ji sugrįžtų pas savo
artimuosius.
Apibendrinant, „Dienoraštis iš bunkerio“ – be galo galingas, aštrus, šokiruojantis, įtampos
kupinas ir įtaigus pasakojimas, kurį rekomenduoju visiems, kas tik turės drąsos
jį perskaityti. Tik noriu įspėti, jog tai toli gražu nėra lengva knyga – jei
ieškote romantiškos, vasarišką nuotaiką spinduliuojančios istorijos, geriau palūkėkite
ir į rankas Kevino Brookso romaną čiupkite kiek vėliau. Tik šiukštu
neužmirškite to padaryti!
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą