Ava Dellaira „Meilės laiškai mirusiesiems“

Ava Dellaira

 Avos Dellairos debiutas „Meilės laiškai mirusiesiems“ - unikali ir nuoširdžiu atvirumu kerinti jaunos merginos, keliaujančios per gyvenimo sunkumus, istorija. 2014-aisiais šis kūrinys Goodreads metų knygos rinkimuose surinko daugiau nei 13 000 internautų balsų ir užėmė garbingą šeštą vietą jaunimui skirtos realistinės literatūros kategorijoje. Tokia šlovė neliko nepastebėta kino kūrėjų – oficialiai paskelbta, jog „Meilės laiškai mirusiesiems“ keliaus į didžiuosius ekranus, o knygą ekranizuos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ režisieriai. Na, o kol laukiame naujienų, kviečiu išsamiau susipažinti su Avos Dellairos debiutu – juk visados vertingiau pirmiau perskaityti knygą, o tik po to pasižiūrėti pagal ją pastatytą filmą.

 Šio kūrinio autorė Ava Dellaira gimė Los Andžele ir užaugo Albukerkėje, Naujosios Meksikos valstijoje, kur persikraustė kartu su savo tėvais ir jaunesniąja seserimi. Šiuo metu Santa Monikoje gyvenanti Ajovos rašytojų dirbtuvių absolventė baigusi universitetą puoselėjo siekį tapti scenariste ir iki šiol negali atsidžiaugti gavusi progą dirbti pas žymų amerikiečių kilmės rašytoją Stephen Chbosky, daugeliui pažįstamą kaip „Atskalūno laiškai“ autorių. Kai Ava Dellaira parodė jam keletą savo darbų, Stephen Chbosky, rimtai įvertinęs jos kūrinius, pasakė, jog jai vertėtų parašyti romaną. Šie žodžiai dar tą pačią dieną tapo lemtingais - iš darbo važiuojančiai Avai Dellairai į galvą toptelėjo knygos pavadinimas, o grįžusi namo ji nė akimirkos nedelsusi ėmėsi darbo – štai kaip gimė „Meilės laiškai mirusiesiems“.

Knygos viršelis

 Vien iš romano pavadinimo galima spręsti, jog ši knyga yra kiek kitokia nei visos - ji parašyta laiškų forma. Kai ponia Baster savo mokiniams skiria pirmąją anglų kalbos užduotį – parašyti laišką mirusiam žmogui – Lorelė nieko nelaukusi imasi darbo ir Kurtui Kobainui, Nirvanos vokalistui, ima lieti savo širdį – raštu pasakoja jam apie pirmąją dieną vidurinėje, mirusią seserį Lėją, subyrėjusią šeimą, tačiau laiško taip ir neišdrįsta atiduoti mokytojai. Ne už ilgo rašiniai mirusiesiems tampa savotišku paauglės dienoraščiu – penkiolikmetės merginos sąsiuvinis prisipildo Ameliai Earhart, Džudei Garland, Dženis Džoplin, Elizabeth Bishop, Jim Morrison ir daugeliui kitų adresuotų laiškų. Visi jie – tai mažyčiai dėlionės gabalėliai, kartu sudarantys visumą - skausmingą Lorelės istoriją. 

 Norisi paminėti, jog Ava Dellaira šias mirusias garsenybes pasirinko neatsitiktinai – jos visos vienaip ar kitaip susijusios su Lorelės arba jos sesers Mėjos gyvenimu. Kai Lorelė nori pasisemti drąsos, ji rašo Ameliai Earhart, legendinei lakūnei, kuri tragiškai žuvo įgyvendindama svajonę tapti pirmąja moterimi, apskridusia aplink pasaulį, kai ilgisi mamos, skrebena laiškus Džudei Garland, o Riveriui Phoenix, amerikiečių aktoriui, muzikantui ir aktyvistui, dažniausiai išsilieja apie Skajų, vaikinuką, kuriam jaučia didelę simpatiją. Kone kiekvieno laiško pradžioje Lorelė atpasakoja įdomius faktus iš šių garsenybių gyvenimo – dalykus, kurie primena, jog jie buvo paprasti žmonės ir kovojo su mums visiems įprastomis problemomis. Mergina, rašydama laiškus, ilgainiui ir pati suvokia, jog niekas, net ir mirusi sesuo, nebuvo, nėra ir niekados nebus tobulas, o svarbiausia – nieko blogo, kad trūkumų turi ir ji pati.

Bulgariškas viršelis

  Laurie Halse Anderson, knygų „Kalbėk“ ir „Žiemos mergaitės“ autorė, šią knygą apibūdindama kaip nuostabią istoriją apie drąsą, kurios reikia gyvenant, kai tavo pasaulis subyra į šukeles, pataikė tiesiai į dešimtuką – „Meilės laiškai mirusiesiems“ yra pasakojimas apie atsigavimą po skaudžios netekties. Nerūpestingos Lorelės vaikystės dienos baigėsi Mėjos žūties naktį – po tragedijos jos mama iškeliavo į Kaliforniją, nes iš liūdesio nebegalėjo rūpintis savo atžala. Mergina, norėdama išvengti gailesčio ir nemalonių klausimų iš bendramokslių, persikraustė pas tetą Eimę ir ėmė lankyti Vakarų Mesos vidurinę jos rajone, kurioje susipažino su ekscentriškosiomis Natali ir Hana, susidraugavo su keleriais metais vyresniais Tristanu bei Kristen, susižavėjo paslaptinguoju vaikinuku Skajumi. Jau nuo pirmųjų knygos puslapių buvo galima nujausti, kokia linkme pakryps visa ši istorija – kad Lorelė stengsis tapti nuostabiai žavinga savo sesers kopija ir kuo toliau, tuo labiau ims prarasti save. Iš tiesų liūdna, jog pagrindinė kūrinio herojė, turinti rimtų psichologinių problemų, užuot jas sprendusi pasirinko penkiolikmetei netinkamą kelią – ėmė gerti, rūkyti, vogti ir kitokiais būdais skandinti savo liūdesį, bet, antra vertus, niekada negali žinoti, kaip atsidūręs tokioje situacijoje elgtumeisi tu pats...

Turkiškas viršelis

 Šioje knygoje taipogi yra lašelis romantikos, tačiau jis manęs, deja, neįtikino. Lorelė jau pačią pirmąją dieną savo naujoje mokykloje įsižiūri Skajų, o vėliau jiedu tampa pora. Tačiau būdami šalia naujai iškepti įsimylėjėliai bendrauja lyg nutolę per didelį atstumą, juos nesieja joks emocinis ryšys, tik fizinės meilės išraiškos – bučiniai ir prisilietimai. Šį netikrumo įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad Skajus sunkiausiomis Lorelės gyvenimo akimirkomis ją tiesiog paliko ir, negana to, susirado naują merginą! Galbūt jums pasirodys kitaip, bet aš manau, jog artimo žmogaus, balansuojančio ant bedugnės krašto, palikimas prilygsta jo pastūmėjimui į dugną ir toks poelgis nieku gyvu nevertas atleidimo.

 Nors Avos Dellairos knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tamsi ir niūri, iš tiesų taip nėra – už sudaužytų širdžių ir gyvenimo baisumų slypi vilties giesmė. Lorelės istoriją itin rekomenduoju perskaityti tiems, kurie myli, kurie išgyveno netekties skausmą ir kurie mokosi mylėti iš naujo. Tikiu, jog pasakojime esančios gyvenimo pamokos pravers Jums visiems.