Erichas Marija Remarkas |
Erichas Marija Remarkas gimė 1898 m. birželio 22 dieną
Osnabriuke, Vokietijoje. Sulaukęs aštuoniolikos mobilizavosi į vokiečių kariuomenę
ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Fronte nukentėjo nuo granatos
skeveldrų - buvo sužeistas į koją, ranką bei kaklą, dėl sužeidimų grįžo į
tėvynę. Po karo mokytojavo, kurį laiką dirbo bibliotekininku, krimto verslininko
duoną, ėjo žurnalisto, laikraščio redaktoriaus pareigas, aktyviai įsitraukė į
literatūrinę veiklą. Išgarsėjo 1929 m. parašęs ketvirtąjį savo kūrinį „Vakarų
fronte nieko naujo", kuris sulaukė dėmesio visame pasaulyje. Už atvirumą
ir viešą karo pasmerkimą Remarkas atsidūrė nacių nemalonėje - 1938-aisiais jam
buvo atimta Vokietijos pilietybė ir autorius buvo priverstas bėgti į Šveicariją
(vėliau tapo JAV piliečiu). Taigi Ericho Marijos Remarko aprašyti karo siaubai
nėra laužti iš piršto - labai tikėtina, kad jis knygose įamžino savo paties
prisiminimus.
Knygos viršelis |
Šis rašytojo pasirinktas
fronto vaizdavimo aspektas leidžia suvokti tikrąjį karo pasekmių mastą, o
pirmojo asmens pasakotojo pozicija dar labiau sustiprina įspūdį. Bent jau aš,
skaitydama knygą, vietomis jaučiausi tarsi įsprausta į Pauliaus Boimerio, jauno
karininko, kūną - kartu su juo drebėjau blindaže klausydamasi ugnies salvių,
jutau tykančius mirties nagus jam ilgiau nei parą lindint duobėje - viskas buvo
taip tikroviška, kad tos slogios atmosferos, užvertus paskutinį romano puslapį,
nepavyko atsikratyti dar kelias dienas. Tad paimti šią knygą į rankas jau verta
vien todėl, kad sužinotumėte, kiek daug slepia žodis „karas". Kaip teigia
Paulius Boimeris, „Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos,
dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet
juose slypi visas pasaulio siaubas." Grįžti į XX amžių fiziškai neįmanoma,
tačiau iš dalies pajusti to laikmečio siaubus su Ericho Marijos Remarko romanu
rankose ne tik galima, bet ir labai rekomenduotina.
Angliškas viršelis |
Ir vis dėlto ne karo
tematika skaitant šią knygą sukrečia labiausiai - labiausiai piktina tai, kad į
fronto verpetą buvo įsukti vaikai. Su dideliais, sunkiais batais ir į juos
sukištomis kelnėmis jie atrodė stori ir stiprūs, bet, kaip pripažįsta Paulius
Boimeris, nuėjus maudytis jų kojos vėl staiga pasidarydavo laibos, o pečiai -
siauri. Jauniesiems kareiviams apmokymuose buvo kalama į galvą, kad karas - tai
didvyriškumo, meilės tėvynei išraiška, bet vos jiems įžengus į frontą tie
įsitikinimai subliūkšdavo it muilo burbulas - aštuoniolikmečiai buvo priversti
šaudyti į ką tik pradėtą mylėti pasaulį ir gyvenimą, o pirmoji sprogusi granata
pataikė tiesiai jiems į širdis („Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo
žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.")
Pabaigai norisi
pabrėžti, jog kūrinys idealiai tinka paaugliams - jo tekstas lengvai ir greitai
skaitomas, o tai, ką Jums suteiks Pauliaus Boimerio istorija, yra tiesiog
neišmatuojama. Beje, šio romano pavadinimą galima aptikti ir privalomos
literatūros sąraše, bet visgi tikiuosi, kad, nesvarbu, lieps mokytojas ar ne,
perskaitysite jį noriai.