2016 m. kovo 11 d., penktadienis

Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo"


Erichas Marija Remarkas
 „Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis. Ji tik mėgina papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir išvengė jiems skirtų granatų." - taip skamba populiariausios Ericho Marijos Remarko knygos „Vakarų fronte nieko naujo" epigrafas. Neslėpsiu, klasika tapęs romanas mano rankose atsidūrė ne be priežasties - pasiėmiau jį rengdamasi valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui ir nė neketinau aprašyti tinklaraštyje. Tačiau nepaprastai stiprus, įtaigus kūrinys sukėlė tiek daug minčių ir emocijų, kad suvokiau jausianti sąžinės graužimą, jei neparekomenduosiu jo Jums.

  Erichas Marija Remarkas gimė 1898 m. birželio 22 dieną Osnabriuke, Vokietijoje. Sulaukęs aštuoniolikos mobilizavosi į vokiečių kariuomenę ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Fronte nukentėjo nuo granatos skeveldrų - buvo sužeistas į koją, ranką bei kaklą, dėl sužeidimų grįžo į tėvynę. Po karo mokytojavo, kurį laiką dirbo bibliotekininku, krimto verslininko duoną, ėjo žurnalisto, laikraščio redaktoriaus pareigas, aktyviai įsitraukė į literatūrinę veiklą. Išgarsėjo 1929 m. parašęs ketvirtąjį savo kūrinį „Vakarų fronte nieko naujo", kuris sulaukė dėmesio visame pasaulyje. Už atvirumą ir viešą karo pasmerkimą Remarkas atsidūrė nacių nemalonėje - 1938-aisiais jam buvo atimta Vokietijos pilietybė ir autorius buvo priverstas bėgti į Šveicariją (vėliau tapo JAV piliečiu). Taigi Ericho Marijos Remarko aprašyti karo siaubai nėra laužti iš piršto - labai tikėtina, kad jis knygose įamžino savo paties prisiminimus.

Knygos viršelis
 Romanas „Vakarų fronte nieko naujo" - tai aštuoniolikmečio vaikino, pagrindinio kūrinio veikėjo ir pasakotojo, Pauliaus Boimerio istorija. Jis į pozicinio karo apkasus kartu su dvidešimčia bendraklasių patenka tiesiai iš mokyklos suolo, įkalbėtas klasės auklėtojo Kantoreko. Čia Paulius netrunka susidurti su karčia realybe - matydamas, kaip žūsta likimo draugai, jis skaudžiai suvokia jų mirties beprasmybę ir kaipmat pasijunta prarastosios kartos dalimi. E. M. Remarko romane susipina daugybė tragiškų likimų, kurie atskleis Jums kitą - ne vadovėliuose aprašytą, paradinę, bet vidinę, emocionaliąją karo pusę.

 Šis rašytojo pasirinktas fronto vaizdavimo aspektas leidžia suvokti tikrąjį karo pasekmių mastą, o pirmojo asmens pasakotojo pozicija dar labiau sustiprina įspūdį. Bent jau aš, skaitydama knygą, vietomis jaučiausi tarsi įsprausta į Pauliaus Boimerio, jauno karininko, kūną - kartu su juo drebėjau blindaže klausydamasi ugnies salvių, jutau tykančius mirties nagus jam ilgiau nei parą lindint duobėje - viskas buvo taip tikroviška, kad tos slogios atmosferos, užvertus paskutinį romano puslapį, nepavyko atsikratyti dar kelias dienas. Tad paimti šią knygą į rankas jau verta vien todėl, kad sužinotumėte, kiek daug slepia žodis „karas". Kaip teigia Paulius Boimeris, „Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas." Grįžti į XX amžių fiziškai neįmanoma, tačiau iš dalies pajusti to laikmečio siaubus su Ericho Marijos Remarko romanu rankose ne tik galima, bet ir labai rekomenduotina.

Angliškas viršelis
 Pagyrų vertas ir autoriaus rašymo stilius - jis toks, sakyčiau, gana paprastas ir tuo pačiu gilus, turintis potekstę, neretai pagardintas ironijos ar kartėlio žiupsneliu. E. M. Remarkas vaizduoja karą be jo gyvenamuoju laikotarpiu būdingos romantikos, didvyriškumo, tačiau fronte esančio Pauliaus Boimerio jausmus perteikia taip meniškai, taip lyriškai, kaip turbūt negalėtų niekas kitas. „Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių." - tai - tik viena ištrauka iš daugelio, o cituoti, norint atskleisti E. M. Remarko stiliaus subtilybes, būtų galima be paliovos.

 Ir vis dėlto ne karo tematika skaitant šią knygą sukrečia labiausiai - labiausiai piktina tai, kad į fronto verpetą buvo įsukti vaikai. Su dideliais, sunkiais batais ir į juos sukištomis kelnėmis jie atrodė stori ir stiprūs, bet, kaip pripažįsta Paulius Boimeris, nuėjus maudytis jų kojos vėl staiga pasidarydavo laibos, o pečiai - siauri. Jauniesiems kareiviams apmokymuose buvo kalama į galvą, kad karas - tai didvyriškumo, meilės tėvynei išraiška, bet vos jiems įžengus į frontą tie įsitikinimai subliūkšdavo it muilo burbulas - aštuoniolikmečiai buvo priversti šaudyti į ką tik pradėtą mylėti pasaulį ir gyvenimą, o pirmoji sprogusi granata pataikė tiesiai jiems į širdis („Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.")

 Pabaigai norisi pabrėžti, jog kūrinys idealiai tinka paaugliams - jo tekstas lengvai ir greitai skaitomas, o tai, ką Jums suteiks Pauliaus Boimerio istorija, yra tiesiog neišmatuojama. Beje, šio romano pavadinimą galima aptikti ir privalomos literatūros sąraše, bet visgi tikiuosi, kad, nesvarbu, lieps mokytojas ar ne, perskaitysite jį noriai.

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Laurie Halse Anderson „Žiemos mergaitės"


Laurie Halse Anderson
 Laurie Halse Anderson romaną „Žiemos mergaitės" sunku ir skaityti, ir apie jį kalbėti, tačiau abiem atvejais daryti tai neapsakomai verta. Šios knygos puslapiuose glūdi psichologinė merginos, pakliuvusios į valgymo sutrikimų spąstus, kelionė, iš kurių ji nėra nei fiziškai, nei psichiškai pasirengusi ištrūkti. Emociškai sukrečiantis, įžvalgus, skausmingas ir tuo pačiu lyriškas kūrinys tikrai ne be priežasties užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis - nė kiek neabejoju, kad gilų pėdsaką sieloje jis paliktų ir kiekvienam iš Jūsų.

 Laurie Halse Anderson neslepia, kad rašyti knygą apie valgymo sutrikimus jai norėjosi mažiausiai, nes nuo jų ir pati yra kentusi daug metų. Šnabždesiai stora ir bjauri autorę pradėjo persekioti dar vienuolikos ir, trypdami pasitikėjimą savimi, ramybės nedavė ištisus dešimtmečius. Tačiau vieną dieną į Laurie Halse Anderson pašto dėžutę ėmė plūsti paauglių, kenčiančių nuo valgymo sutrikimų, laiškai, kurie giliai palietė autorės sielą. Tuo pat metu daug merginų ir vaikinų ėmė su rašytoja kalbėtis apie pjaustymąsi - nei vienas jų nežinojo, kaip susidoroti su skausmu, kuriam yra nepajėgūs pasipriešinti. Trečiu veiksniu, sąlygojusiu romano „Žiemos mergaitės" atsiradimą, tapo autorės draugė, kuri jau daugelį metų skatino L. H. Anderson parašyti apie valgymo sutrikimus, nes apie juos daug ką žinojo iš savo, kaip gydytojos, patirties. Taip rašytoja suvokė, kad visos gijos rodo aiškų kelią - atėjo laikas mesti sau iššūkį ir akis į akį susidurti su vidiniais demonais.

Knygos viršelis
 Pagrindinė kūrinio veikėja Lija niekuomet nebuvo gabiausia, patraukliausia, populiariausia ar laimingiausia mokinė klasėje, todėl artėjant stebuklingai Naujųjų metų nakčiai nusprendžia daryti tai, kas jai sekasi geriausiai - prisiekia tapti liesiausia mergina mokykloje. Draugei Kesei pasižadėjus tą patį, dar tik aštuntoje klasėje besimokančios mergaitės sudaro priesaiką, kuri kaipmat įtraukia jas į nevaldomą valgymo sutrikimų liūną - Kesė patraukia nervinės bulimijos keliu, o Lija tampa anoreksijos auka. Po ketverių metų Kesė iškrinta iš „žaidimo", o vienui viena likusi Lija, įkliuvusi tarp dviejų pasaulių, tęsia kovą su pačia savimi.

 Visgi varomoji šios knygos jėga, kaip gali pasirodyti, nėra draugių sudaryta priesaika, tai - kaltė. Prieš mirtį Kesė skambino Lijai trisdešimt tris kartus, tačiau Lija nei į vieną iš skambučių neatsiliepė. Tam ji turėjo pagrindą - draugė prieš pusmetį nuo jos atsiribojo, todėl, nenorėdama būti dar kartą įskaudinta, kūrinio protagonistė Kesę ignoravo. O dabar... Dabar Lija jaučiasi tokia menka ir bevertė, kokia dar nesijautė niekad - graužiama kaltės ji ir toliau stengiasi būti stipri, viską kontroliuoti, liesėti greičiau, sverti mažiau, kol bus tokia lengva, jog galės sklęsti aukštai ore, o galiausiai apskritai pranyks. Mergina jaučiasi įstrigusi tarp gyvenimo ir mirties, blaškosi tarp noro, būtinybės valgyti ir to galingo jausmo, apimančio, kai badauja, to jausmo, įrodančio, kad ji stipri. Sielodamasi dėl subyrėjusios šeimos, stengdamasi išsiaiškinti, kas tą naktį nutiko Kesei, Lija įklimpsta į dar gilesnį pjaustymosi, badavimo, depresijos ir šizofrenijos liūną.

Angliškas viršelis
 Taigi paėmę šią knygą į rankas atsidursite ne tik nervine anoreksija, bet ir kitais psichikos sutrikimais sergančios aštuoniolikmetės Lijos sąmonėje. Merginos, kuri skrupulingai skaičiuoja kiekvieną suvartotą kaloriją, kuri nemiega naktimis, nes leidžia laiką prakaituodama ant lipynės, kuri į chalato kišenes siuva monetas, jog užlipusi ant svarstyklių nuslėptų nuo pamotės tikrąjį savo svorį. „Žiemos mergaitės" yra sunki, trikdanti ir gąsdinanti knyga, nes ji atskleidžia nepagražintą tiesą - valgymo sutrikimai gali baigtis mirtimi.

  Pagyrų vertas ir autorės rašymo stilius - nepaisant romano turinio svorio, Laurie Halse Anderson Lijos istoriją perteikė be galo meniškai ir lyriškai. Knygoje gausu grafikos elementų: nubrauktų žodžių, rodančių, ko pasakotoja nepripažįsta sau pačiai, centre ir šonuose centruoto teksto, šrifto dydžio variacijų, paliktų tuščių puslapių. Dėl jų ir laiko šuolių pasakojimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek padrikas, tačiau apsipratę vargu ar galėsite nustoti gėrėtis tuo vaizdžiu chaosu, kuriame vis skimbteli vienatvės, skausmo, o kartais - ir vilties natos.

 Taigi šįkart mano verdiktas kaip niekad aiškus - romaną rekomenduoju perskaityti kiekvienam. Ir ne tik todėl, kad knygoje paliesta tema yra viena aktualiausių šiandien - verta susipažinti ir su žodžiais nenusakoma Laurie Halse Anderson kūryba.