2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Keary Taylor „Ko aš nepasakiau..."



Keary Taylor
 Kas geriausiai sušildo už lango stipriai spaudžiant šaltukui? Ogi jautri, jausminga ir romantiška istorija! Šio mėnesio naujiena Keary Taylor kūrinys „Ko aš nepasakiau...“ neabejotinai atitinka visus jaukaus vakaro kriterijus ir patenka į mylimiausių mano knygų dešimtuką. Vargu ar įmanoma nepamilti šios už širdies griebiančios istorijos, kuri skatina įvertinti brangius žmones ir bet kokiomis aplinkybėmis džiaugtis tuo, ką turi…

 Pagrindinis šio romano herojus dvyliktokas Džeikas Heisas turi viską, apie ką tik galima pasvajoti: jis gyvena mažytėje Orkaso saloje, turi didelę, rūpestingą šeimą ir būrį gerų draugų, sėkmingai žaidžia futbolo komandoje, yra vienas geriausių mokyklos mokinių ir ketina stoti į Karines oro pajėgas. Iki visiškos laimės jam trūksta tik Samantos – nuo devintos klasės į akį kritusios dailios bei protingos kaštoninių plaukų savininkės. Būdamas iš prigimties drovus, jis vis neranda drąsos išsakyti Sem savo jausmus ir nuolat save dėl to graužia. Vieno vakarėlio metu geriausi Džeiko draugai įtikina vaikinuką nieko nebelaukti, važiuoti pas Samantą ir pagaliau prisipažinti meilėje. Deja, lemtingas vakaras baigiasi avarija – apsvaigę paaugliai nesuvaldo automobilio ir Džeiko gerklę perveria tvoros stulpelis. Taip vaikino gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu – pabudęs po narkozės jis sužino, kad įsmigęs stulpelis išplėšė jo balso klostes ir kad jis jau niekada nebegalės kalbėti. Po gydymų grįžęs namo į salelę, kurioje gyvena vos penki tūkstančiai žmonių, Džeikas turi išmokti gyventi kaip nebylys.

Knygos  viršelis
 Kadangi šios istorijos pasakotojas yra pats Džeikas, skaitytojams leidžiama pažvelgti į slapčiausias jo sielos kerteles ir kartu išgyventi viduje siaučiančias audras. Tai nėra lengva, nes vaikiną, kaip ir buvo galima tikėtis, užplūsta devynios galybės emocijų – jam sunku susigyventi su savo negalia. „Daktaras prakalbo apie tolesnį mano gydymą, apie reabilitaciją artimiausiomis dienomis, ateities galimybes, apie tai, kaip man pasisekė, kad nesu paralyžiuotas, bet aš nieko negirdėjau. Viskas nuplaukė į šalį, ir pasaulis pasidarė labai tylus ir ramus. Regėjau, kaip vienas po kito išnyksta man svarbiausi dalykai. Oro pajėgos. Futbolas. Keista, bet ir mokykla. Bet svarbiausia – Samanta. Taip jai ir nepasakiau.“ Šie vaikino žodžiai taikliai atspindi  jo jausmus – Džeiko meilė Sem yra tokia stipri ir visa pakelianti, kad vaikinas, išgirdęs diagnozę, nepuola į paniką ir nepradeda niršti dėl susiklosčiusių aplinkybių, o gailisi, ko taip ir nepasakė ne vienus metus mylimai merginai... Atsižvelgiant į tai, kokį stiprų poreikį jis jautė ištarti Samantai tuos tris trumpus, tačiau daug ką reiškiančius žodžius, nesunku įsivaizduoti, kaip klaikiai jis turėjo jaustis žinodamas, kad jau niekada fiziškai neįstengs to padaryti. Ir čia išryškėja stiprioji Džeiko pusė – vaikinas supranta galįs rinktis tarp apatijos ir pastangų susigrąžinti įprastą pasaulėlį. „Galėjau leisti šiai avarijai, šiam beprotiškam įvykiui sužlugdyti man gyvenimą. Visai nesunkiai galėjau leistis šios nelaimės suryjamas. Būtų be galo paprasta tiesiog pasiusti ant gyvenimo ir pasiduoti. Kur kas sunkiau būtų stengtis ir daryti tą patį, ką ir anksčiau. Nebus lengva vaikščioti po salą, kiekvienam gyventojui žinant, kas man nutiko. Juk taip ir bus – visi viską žinos. Vadinasi, reikia apsispręsti. Lengviausia išeitis ar sunkus, duobėtas kelias į priekį.“ – štai kokios mintys sukasi vaikinuko galvoje. Apsvarstęs visus ir prieš, Džeikas galop apsisprendžia nesigailėti savęs ir pasiryžta stengtis sugrįžti į įprastas vėžes.

Angliškas viršelis
 Grįžęs į mokyklą, vaikinas pradeda lankyti gestų kalbos pamokas, o vienintele jo bendraklase ir mokytoja tampa ne kas kitas, o išsvajotoji Samanta. Septyniolikmečiai ima daug laiko praleisti kartu ir sparčiai artėti vienas prie kito. Įdomiausia tai, kad nuo šios vietos pagrindinis kūrinio dėmesys nukrypsta į Samantą – ši mergina, pasirodo, turi kur kas rimtesnių bėdų už Džeiko nebylystę. Žinoma, vaikinas buvo pastebėjęs, kad aukščiausiais balais besimokanti mylimoji pastaraisiais metais smarkiai sulyso, o ir diena iš dienos ji atrodo vis prasčiau: kuo toliau, tuo labiau išsekusi, nervinga ir nežmoniškai pavargusi, tačiau nė nenutuokė, kad Samanta slepia itin didelę paslaptį ir kad jai žūtbūt reikalinga pagalba.

 Nepaisant to, kad kūrinyje gvildenamos toli gražu ne džiaugsmingos temos, knyga pulsuoja pozityvumu. Suprantama, Džeikui, pripratusiam nuolatos čiauškėti, buvo nelengva susigyventi su balso praradimu, tačiau laikui bėgant jis ėmė manyti, jog ši nelaimė įvyko ne be priežasties („Dabar, kai nebegaliu kalbėti, mano gyvenimas daugeliu atžvilgių sumautas. Bet jei nebūčiau tą  vakarą pasigėręs, jei nebūčiau pakliuvęs į avariją, ar būčiau kada išgyvenęs tokią akimirką? Akimirką, kai laikau Sem ranką ir atrodo, kad laikas neegzistuoja ir tikrovė negali mūsų paliesti? Kažkodėl tuo abejoju.”) Taigi Džeiką liūdesys apnikdavo gana retai, jis net kai kuriais aspektais džiaugėsi likimo iškrėsta išdaiga, jam atsiųstais išbandymais.

Dar vienas angliško
 viršelio variantas
 Įdomu tai, kad šį kūrinį Keary Taylor parašė ne be priežasties – knyga jai labai svarbi asmeniškai. Rašytoja nuo penkiolikos metų negirdi dešine ausimi ir dėl šio sutrikimo jai dažnai būna gėda ir nepatogu – autorei sunku suprasti, ką kalba žmonės, o triukšmingoje patalpoje ji visai negali dalyvauti pokalbyje. „Kaip ir Džeikas, aš turėjau apsispręsti. Galėjau leistis nuskandinama, galėjau supykti ant pasaulio ir leisti, kad ši nelaimė mane apribotų. Arba galėjau ko nors iš to išmokti. Ilgai truko, kol persilaužiau, bet pusės klausos netekimas išmokė mane vertinti daug kitų dalykų. Aš labai, labai džiaugiuosi, kad vis dar girdžiu kita ausimi. Labai džiaugiuosi, kad vis dar matau ir galiu kalbėti. Apie tokius dalykus susimąstai tik kurio nors vieno netekęs.” – skaudžia patirtimi knygos pabaigoje dalijasi autorė. Ji ragina visus nors akimirkai sustoti ir pagalvoti apie tai, ką turi. „Jei nesat girdėję, labai rekomenduoju susirasti grupės Adelita’s Way dainą „Somebody wishes they were you”. Manau, ji turėtų būti pagrindinė mano knygos garso takelio daina ir kad ji mus visus turėtų priversti susimąstyti.” Prisidedu prie Keary Taylor kvietimo ir taip pat kviečiu paklausyti šios prasmingos dainos (tai padaryti galite spustelėję ČIA).

 Knygą „Ko aš nepasakiau...” rekomenduoju visiems, kas nori daugiau sužinoti apie nebylių kasdienybę ar tiesiog ieško jausmingos istorijos, kuri privers pasijusti dėkingiems už kiekvieną nugyventą akimirką. Galiu garantuoti, kad kūrinys jumyse sukels tikrą emocijų audrą, paliks gilų įspūdį ir dar ilgai ilgai suksis galvoje!

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą