2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“


Ruth Ware
 Paskutiniuoju metu labai pamėgau psichologinius trilerius, todėl naujienų skilty pasirodžius Ruth Ware romanui „Tamsioje tamsioje girioje“ apsidžiaugiau kaip mažas vaikas. Išraiškingas, intensyvus, dinamiškas viršelis, mįslinga anotacija, įtraukiantys pirmieji sakiniai – viskas bylojo, kad atvertus šią knygą laukia kelios kvapą gniaužiančios skaitymo valandos. Ar jos tokios buvo? Netrukus papasakosiu išsamiau.

 Autorės teigimu, mintis parašyti „Tamsioje tamsioje girioje“ jai kilo pašnekesio su drauge metu. Šiai prasitarus, kad niekada neskaitė trilerio, kurio veiksmas vyksta mergvakaryje, virš Ruth Ware galvos įsižiebė idėjinė lemputė ir kaipmat užgriuvo galimų siužetų bei veikėjų lavina – ji ėmė jausti nenumaldomą troškimą tą istoriją papasakoti. Ir, žinoma, norą netrukus įgyvendino. O smagiausia tai, kad romanas sužavėjo ne tik draugę, bet ir gausybę po visą pasaulį išsibarsčiusių skaitytojų, nes knyga sulaukė išties didelio pasisekimo – buvo išversta į keliolika užsienio kalbų, tarp kurių nuošaly neliko ir lietuvių.

Knygos viršelis
 Kūrinio protagonistė Nora – 26-erių metų kriminalinių romanų rašytoja, besimėgaujanti savo maloniu bei jaukiu gyvenimo režimu. Tačiau vieną dieną jos ramybę sudrumsčia elektroninis laiškas – kvietimas į daugiau nei dešimtmetį nematytos buvusios geriausios draugės Klerės mergvakarį. Klausimas „Kodėl, Klere? Kodėl dabar?“ nepaleidžia jos nuo pat tos akimirkos, kai atidaro laišką. Tačiau kliautis intuicija greitai tampa per vėlu – po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora, kruvina ir dalinai praradusi atmintį, pabunda ligoninės palatoje. O ėmusi dėlioti prisiminimų nuotrupas, suvokia kraupią tiesą – jau geriau nebūtų prisiminusi to, kas ten įvyko...

 Taigi siužetinė romano linija nėra visai vientisa – istorija pasakojama būtuoju laiku ir protarpiais ją perskrodžia blyksniai iš dabarties, kurioje Nora, kamuojama klausimų, į kuriuos tik ji viena turi atsakymus, guli ligoninėje. Kas įvyko, nežinom nei mes, skaitytojai, nei pagrindinė veikėja, dar geriau – nei viena pusė nenumano, kuo galima (jei išvis kuo nors galima) pasitikėti, nes kuo toliau, tuo labiau Norą kausto baimė, kad ne kas kitas, o ji pati prie kažko bus prikišusi nagus. Trumpai tariant, sumaištis, tvyranti Noros galvoje, glumina ne tik ją pačią, bet kaipmat persiduoda ir skaitytojui, o kartu stiprina taip trokštamą įtampos bei nežinios jausmą.

Angliškas viršelis
 Kalbant apie kitus kūrinio veikėjus, kiekvienas jų – itin savitas, vos ne drastiškai besiskiriąs nuo kito, tad buvo įdomu stebėti elgseną atsidūrus grupėje. Susidaryti nuomonę apie kiekvieną iš herojų pavyko toli gražu ne iškart, ką ir bekalbėti apie gilesnį kapstymąsi, pavyzdžiui, tam tikrų poelgių ar motyvų aiškinimąsi.
                                                              
 Aplodismentų verta ir veiksmo vieta, prisidedanti prie gan šiurpokos atmosferos kūrimo. Mergvakaris vyksta keistoje iš stiklo ir plieno pastatytoje viloje, stūksančioje tamsios tamsios girios glūdumoj. Pastate, primenančiame stiklinį narvą, ir Nora, ir kiti susirinkusieji jaučiasi tarsi išstatyti apžiūrai – lyg būtų kokie aktoriai prieš tamsoje neįžvelgiamus žiūrovus. Tai glaudžiasi siejasi ir su viena pagrindinių knygos temų – po persona (viešu asmens veidu) paslėptos tikrosios žmogaus esybės atskleidimu. Sakyčiau, gan įdomi temos koduotė aplinkos detalėse.

 Apibendrinant, romanas nenuvylė, bet, prisipažinsiu, tikėjausi daugiau. Pasakojimas turėjo daug potencijos – autorė tiesiog meistriškai rutuliojo tarp veikėjų besitvenkiančią įtampą, bet kulminacija viso to paliktą įspūdį, mano nuomone, suprastino, nes nebuvo nei labai išradinga, nei visiškai nenuspėjama. Sakyčiau, knyga ypač turėtų patikti psichologinių trilerių gerbėjams, kuriems nesvetimos praeities nuoskaudų temos ir tiems, kurie smalsauja apie pagrindinės herojės, kremtančios detektyvų rašytojos duoną, patekimą į plunksnos vertą situaciją. Gyvenimas ironiškas, ar ne? 

2017 m. gegužės 13 d., šeštadienis

Alice Sebold „Numylėtieji kaulai“


Alice Sebold
 Emocijos. Žodis, kuriame telpa tiek daug ir kuris labiau nei bet kuris kitas tinkamas šios knygos apibūdinimui. Tiesą sakant, vargiai pamenu, kada skaičiau tokį paveikų romaną – ašaros akyse ėmė tvenktis ne kartą ir ne du...

 Kūrinys pasakojamas iš Siuzės Salmon, išprievartautos ir žiauriai nužudytos keturiolikmetės, perspektyvos. Dabar Siuzė – savojoje rojaus versijoje, kurioje stebi mylimų žmonių, likusių Žemėje, gyvenimą. Iš aukštybių ji regi, kaip vyksta bylos tyrimas, kokios taktikos imasi žudikas, kaip su netektimi kovoja artimieji, kaip, metams bėgant, jaunėlė sesuo patiria tai, ko ji pati jau niekad negalės patirti. Siuzės rojus – mistinė vieta, kurioje pildosi visos jos svajonės, bet didžiausio troškimo – sugrįžti pas šeimą – patenkinti, deja, negali...

 Skaudi istorija, ką ir besakyti. Vien tai, kad siužetas pasakojamas vaiko, iš kurio atimtas šansas užaugti, akimis, virpina širdį. Siuzė nėra pasirengusi išeiti, todėl ir įsikimba į draugų bei artimų žmonių gyvenimus – tiesą sakant, nepaleidžia jų tokį ilgą laiko tarpą, kad skaitytojas stebimuosius spėja ir pažinti, ir pamilti (paskutinysis žodis, kas be ko, netaikytinas žudikui). Kiekvienas kūrinio veikėjas – įdomus, savitas bei subtiliai išplėtotas – toks, su kuriuo nėra sunku susitapatinti, o užvertus paskutinį puslapį – gaila atsisveikinti.

Knygos viršelis
 Ašis, apie kurią sukasi „Numylėtųjų kaulų“ vyksmas, yra keturiolikmetės nužudymas, bet romanas, priešingai nei daugelis kitų panašaus pobūdžio pasakojimų, nėra detektyvas ar keršto troškimo išraiška. Kaip jau minėjau pradžioje, svarbiausios čia – emocijos. Greta pasakojimo, kaip su netektimi kovoja Siuzės artimieji, ne ką mažiau aktualu, kaip su visa, kas brangiausia, praradimu sekasi dorotis pačiai Siuzei. Veiksmo tempas lėtas, neskubrus, nors dalis skaitytojų jį įvardija kaip minusą (esą romane nieko nevyksta, todėl skaityti nuobodu). Su tokia nuomone linkstu aršiai ginčytis, bet, vienaip ar kitaip, nederėtų pamiršti fakto, jog visų skoniui įtikti neįmanoma.

 Romane daug sentimentalumo, akylesniems skaitytojams pro akis neprasprūs ir simbolizmo elementai. Kone visos aplinkos detalės spinduliuote spinduliuoja jautrumą, švelnumą ar šeimynišką jaukumą, yra nemaža gražių, įsimintinų, neretai – graudinančių vietų, prie kurių priskirčiau ir neeilinę pomirtinės egzistencijos interpretaciją.

Angliškas viršelis
 Džiugu ir tai, kad pagal Siuzės istoriją pastatytas filmas, tad perskaičius knygą galima dar kelioms valandoms pratęsti pažintį su pasakojimu. Jei atvirai, paskutinį romano puslapį užverčiau jau po vidurnakčio, bet nieko nelaukusi pažiūrėjau filmą – žinojau, jog po šitokio emocijų antplūdžio nieku gyvu nepajėgsiu sumerkti akių. Ekranizacija pasirodė vykusi, nors už knygą, tiesa, prastesnė. Jei pirmiau būčiau išvydusi filmą, vargu ar būtų kilęs noras perskaityti knygą, tad susidomėjusiems Siuzės istorija pažintį rekomenduočiau pradėti nuo romano.

 Reziumė, „Numylėtieji kaulai“ patiks tiems, kurie nesibodi emocingų, jautrių, sentimentalių pasakojimų. Nuoširdžiai rekomenduoju – manau, pati kada nors skaitysiu antrą kartą.